Vieną kartą kosmose

Nebuvo ką veikti, tai sumečiau tokį šyzinį apsakymėlį. Neturi jis jokios literatūrinės vertės, bet bent jau susiskaito įdomiau nei verslo žinios :D

_____________________________________

- Ši diena yra labai svarbi mūsų kosminiui laivui, kurio kodinis pavadinimas - Tarpgalaktinis erdvėlaivis, – iš garsiakalbio į kareivius kreipėsi smarkiai sloguojančio roboto balsas, – ji ypatinga tuo, kad šiandien į jus kreipsis laivo, kurio kodinis pavadinimas - Tarpgalaktinis erdvėlaivis, kapitonas...
Kelias dienas nesiskutęs jaunuolis kojos spyriu išjungė interkomo aparatą, besivoliojantį ant grindų, ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Tada lėtai paglostė apšepusį smakrą ir nusiviepė. Šiandien juk ketvirtadienis, ir jokie kapitono įsakymai jam nesukliudys. Apsivilkęs melsvą, aliuminio žvaigždutėmis išpuoštą kombinezoną, specialiu prietaisu išpūtė silikoninius raumenis ir išžygiavo į koridorių. Koridoriuje, kaip visada tvyrojo jaukus chaosas. Visi kažkur skubėjo, šaukė, pykosi, pešėsi tarpusavyje. Tačiau visa tai Timo nedomino: aplenkęs du, kažkur skubančius robotus, jis įšoko į liftą ir nulenkė svirtį ties ketvirtąja padala. Garsiai sudūzgė varikliai, apkrauti iki maksimumo, tačiau liftas, kad ir trukčiodamas ir braškėdamas, vis tiek pakilo į viršų. Liftu keliaujantis jaunuolis truputį susimąstė apie savo ketvirtadienius. Ketvirtadieniai, tarpgalaktinėje konfederacijoje buvo vadinami laisvadieniais. Kad tingaus darbo išvarginti kareivėliai galėtų pailsėti. Tiek jis dar suprato, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kodėl į poilsio centrą šį sykį, keliauja tik jis vienas. Ši mintis vis sukosi jaunuolio galvoje ir niekaip nedavė jam ramybės. Tuo metu, Tarpgalaktinio erdvėlaivio kapitonas pradėjo savo pranešimą:
- Kareiviai, aš nedažnai kreipiuosi į jus, bet šiandien, norėčiau padaryti išimtį. Juk ne kiekvieną dieną į mūsų kosminį laivą bando įsiveržti neatpažintas objektas. Žinoma, prašyčiau nekelti panikos ir ramiai sutikti invaziją. Gali būti, jog jūs išgyvensite ir turėsite ką papasakoti anūkams, bet gali būti, kad visi žūsite šioje beviltiškoje kovoje. Tad prašau nenusiminti ir pasistengti bet kokiomis priemonėmis pasipriešinti užpuolikams. Šlovė kosmoso pėstininkams. Beje galiu duoti net vieną patarimą: plazminiais šautuvais nesinaudokite. Jiems, taupumo sumetimais, nebuvo nupirkta užtaisų. Rodos, viskas. Linkiu geros dienos.
Ši ugninga kalba buvo sutikta panišku šurmuliu, tačiau Timas to nežinojo. Išdidžiai pakelta galva, žingsniuodamas per poilsio salę, jis gėrėjosi savo žingsnių aidu. O tuo tarpu, tarsi pritardamas jo batų kaukšėjimui, į laivo korpusą stukseno neatpažintas objektas. Timui išlenkus pirmąjį stiklą alaus, erdvėlaivio korpusas trūko ir į jį pradėjo skverbtis minkšta masė. Nuo tarpgalaktinio laivo paniškai atsiskyrė paskutinė gelbėjimosi kapsulė ir išnyko kosmoso juodumoje. Laive liko tik vienas Timas, tačiau gerdamas eilinį bokalą alaus, jis to dar nežinojo. Netgi pradėjus gesti šviesoms ir įsijungus avariniam apšvietimui, jaunuolis nė nesusimąstė apie galimą nelaimę.
- Prakeikti mechanikai, - burbtelėjo, - prisigeria darbo vietoje ir įjungia avarinį apšvietimą, o po to klaidžiok girtas koridoriais kol rasi savo kajutę.
Tačiau pyktis greit atlėgo, ypač kai mechaninis barmenas vėl pripildė bokalą geltonu putojančiu birzgalu. Staiga sučirpė Timo rankinis telefonas. Skambino Džefas - elitinis draugas ir sugėrovas.
- Klausau, - tingiai burbtelėjo jaunuolis, - kur, velniai rautų, esi? Aš čia vienas prie alučio rymau. Negi pamiršai, kad šiandien laisvadienis?
- Kur tu, Timai? Aš tavęs ieškojau visur. Netgi medikų kapsulėse tavęs neradau. Su kokia kapsule tu išskridai? – pasigirdo susijaudinęs ir svarbiausia blaivus Džefo balsas.
- Aš poilsio centre. Apie kokias kapsules tu sapalioji, - jaunuoliui truputį kliuvo liežuvis, bet jo pašnekovas suprato esmę.
- Tu kur buvai? Mūsų erdvėlaivį užpuolė ateiviai, ir velniai rautų, tu vienas likai tame griozde. Mes gelbėjimosi kapsulėse dabar dreifuojame netoli erdvėlaivio ir prisiekiu Draivu, į jį veržiasi kažkas didelio ir juodo...
Čia ryšys nutrūko, bet to užteko, kad Timas stabteltų prieš nurydamas eilinį alaus gurkšnį. ,,Kažkas juodo veržiasi į erdvėlaivį. Aš likau vienas erdvėlaivyje,” – kai Timas mintyse šiaip ne taip sugretino šiuos du šokiruojančius faktus, pajuto, kaip pašiurpo nugara.
- Įpilk dar vieną. Išsinešimui, - riktelėjo robotui – barmenui.
Po to pasičiupo bokalą nuo baro ir kiek svirduliuodamas pajudėjo liftų link. Bergždžiai bandydamas atsiminti, kuriame aukšte yra kareivinės ir ginklų sandėlis, Timas mechaniškai traukiojo lifto svertus, priversdamas jį sustoti kiekviename lygyje. Jam prieš akis netgi iškilo vaizdas, kaip jis – Timas Kalijas, stovi priešais prezidentą, o šis įteikia jam platininį bokalą – aukščiausio laipsnio karinį apdovanojimą.
- Pirmas lygis – tepalai,
Antras lygis – kvepalai,
Trečias lygis yr ne jums,
O ketvirtas skirtas mums.
Penktas lygis ne vanduo,
Šeštam lygy ir šaudmuo...
Murmėjo jaunuolis sau po nosimi. Šį eilėraštuką sukūrė žymus laivo poetas, trečiojo rango seržantas tam, kad žali naujokėliai nepasiklystų erdvėlaivyje.
- Šeštas lygis gi! – riktelėjo Timas ir tėškė sau delnu per kaktą.
Tai yra pabandė tėkšti. Kareivis užvažiavo sau į fizionomiją alaus bokalu, kurį mėšlungiškai spaudė dešinėje rankoje. Tačiau tai jo nė kiek nesutrikdė. Nusibraukęs alaus putas sau nuo veido, Timas spustelėjo lifto svirtį ties šeštąja padala ir pabandė nulaižyti alų nuo uniformos. Vos nepaspringęs aliuminio žvaigždute, nusprendė liautis: juo labiau, kad lifto durys, skimbtelėjusios, atsivėrė. Priešais kareivį nusidriekė apytamsis koridorius, apšviestas tik menkomis avarinėmis lempelėmis. Jaunuolis baugščiai apsidairė ir nuslinko koridoriumi, veltui bandydamas prietemoje įskaityti kodus šalia durų.
- Kiek prisimenu, ginklus laikydavo užkandinėje, kurioje, rodos, pardavinėjo naminius kebabus, - sumurmėjo Timas, įtemtai dirbdamas smegenimis. – Koks buvo jos kodas? 555 kebabas?
Tik po keliolikos įtemptų mąstymo minučių, jaunuolis suvokė, kad gali pasinaudoti pagalbiniu erdvėlaivio interkomu. Keliais šuoliais atsidūręs ties sienoje įmontuotu aparatu, jis trenkė kumščiu į didelį raudoną mygtuką.
- Jūs paskambinote į pagalbos sektorių. Prašome išklausyti pasirinkimo variantus: jei jūsų laivą užpuolė nenustatytos kilmės padaras – spauskite vienetą, jei jums reikalingi ginklai – spauskite dvejetą, jei jūs pasiklytode – spauskite trejetą, jei jūs neturite ką veikti ir taip linksminatės – kreipkitės į artimiausią seržantą, jei nežinote kur yra artimiausias seržantas – spauskite ketvertą, - pranešė žavus moteriškas balsas.
Kiek pagalvojęs, Timas spustelėjo mygtuką su skaičiumi trys.
- Labai gerai. Dabar surinkite lygio, kuriame pasiklydote numerį. Jei nežinote kuriame lygyje pasiklydote, paklauskite bet kokio praeivio.
Kiek pagalvojęs, Timas spustelėjo mygtuką su skaičiumi šeši.
- Šaunuolis. Jūs esate kariniame lygyje. Dabar apsidairykite: jei grindų juostos yra žalios – spauskite vienetą, jei raudonos – dvejetą, jei mėlynos... – aš pajuokavau. Šiame erdvėlaivyje nėra mėlynų juostų.
Kiek pagalvojęs, Timas pažvelgė sau po kojomis ir spustelėjo mygtuką su skaičiumi vienas.
- Puiku. Jūs esate kariniame lygyje, desantininkų bloke, šalia keturiolikto informacinio aparato. Linkiu geros dienos.
Nieko nesupratęs, jaunuolis vėl trenkė per didelį raudoną mygtuką. Ekrane pasirodė užrašas ,,Sistemos klaida”, o pasigirdęs šiurkštus vyriškas balsas pranešė:
- Šiuos informacinius aparatus sukūrė firma Skailet. Deja jūs jau išnaudojote nemokamą programos limitą. Jei norite vėl naudotis šiuo aparatu, prašome į nurodytą sąskaitą pervesti n kiekį kreditų. Linkime jums geros dienos.
Ekrane nušvito vienuolika skaitmenų. Kai kurie iš jų Timui buvo nepažįstami. Jis sutrikęs pasikasė kelių dienų barzdelę, apsidairė. Ir staiga jam, tarsi, nušvito akys: šalia informacinio aparato puikavosi užrašas ,,Kebabinė”. Po juo mažomis raidėmis, parašytomis pieštuku, buvo pridurta ,,Ginklų sandėlis”. Timas džiaugsmingai čiupo už durų rankenos, tačiau jį lyg žaibas perskrodė mintis:
- Juk šiandien laisvadienis. Tai kodėl aš turėčiau kažką gelbėti nuo kažko? Tegu tuo pasirūpina visokie politikai, - Timas paleido durų rankeną, - Uff. Vos netapau darbo bitele, dirbančia net per laisvadienius, - jis net nusipurtė, pasišlykštėjęs.
Vis dar sukrėstas vos neįvykusios metamorfozės, jaunuolis pažvelgė į rankinį laikrodį. Iki poilsio centro uždarymo dar buvo likusios kelios valandos. ,,Manau, kad išmauksiu dar porą bokalų ir eisiu miegučio. O kol pūsiu į ūsą, tikiuosi kad biurokratai sutvarkys visą šitą jovalą” – patenkintas pamanė.
Gyvenimas Timui nušvito naujomis spalvomis. Visur pasidarė šviesu ir miela. Kareivio veidas tiesiog švytėjo iš laimės, o aliuminio žvaigždutėse žaismingai mirguliavo avarinio apšvietimo spalvos. Jaunuolis netgi su pasigėrėjimu į plaučius traukė prakaitu ir tepalais pradvisusį orą ir netgi tuo mėgavosi. Kai Timas nulenkė svirtį ties ketvirtąja padala, jam buvo likę gyventi lygiai dvi minutės.

Pro gelbėjimo kapsulės langelį Džefas ir kiti išsigelbėję žmonės su siaubu stebėjo, kaip į jų ervėlaivį pro atsivėrusį plyšį sulenda juoda masė panaši į tirštus drebučius. Po kiek laiko pro tą patį plyšį išlindo dvi juodos milžiniškos žnyplės ir ilgi ūsai. Lėtai judindamas žnyples, drebulinis padaras pajudėjo į priekį, o su kartu juo ir kosminis ervėlaivis.
- O... Jei tik mokėčiau patiekti kosmines jūrų gėrybes... – interkome pasigirdo nusivylimo kupinas virėjo balsas.