Svetimi I

Tai vienas iš tų kūrinių, kuriuo galiu didžiuotis. Parašytas mano stiliumi su trupučiu ironijos, gera idėja ir šiaip lovely :) Kiek sunervino po pusmečio išėjusi panašios idėjos knyga "Kelionės vadovas, keliaujantiems per galaktiką". O dar sako idėjos nesklando ore :)

__________________________________________

Tą vakarą, kaip ir visada, aš pėstute keliavau namo. Nepasakyčiau, kad kelionės būdas man patiko. Problema, kad aš neturėjau transporto priemonės. Tiesa, neturėjau mašinos ne todėl, kad uždirbu mažai, o galbūt dėlto, kad niekada nemokėjau taupyti. O šiaip…. “Nėra ir nereikia,” – sakydavau, kai kas nors bandydavo man priekaištauti dėl to, kad neturiu transporto priemonės. Juk šiais laikais daugeliui mašina reikalinga labiau nei jų pačių kojos. Man ji irgi nebūtų pamaišius, bet, kaip jau sakiau, niekada nemokėjau protingai planuoti išlaidų. Taigi, aš kaip ir kiekvieną vakarą, ėjau tuo pačiu maršrutu: darbas-parduotuvė-namai. Mano darbovietė buvo netoli nuo namų, todėl, tiesą sakant, aš net mėgavausi tuo pasivaikščiojimu. Aš jau buvau prie pat savo daugiaaukščio namo laiptinės, kai danguje pastebėjau krentančią žvaigždę. Prisiminęs apie norų išsipildymą krentant žvaigždei, aš kaip paskutinis idiotas užsimerkiau ir pradėjau įsivaizduoti automobilį. Nebrangų, ekonomišką, tačiau prabangiu vidumi. Geriausia, kad vidaus interjere vyrautų oda….. Aš taip įsijaučiau į šį užsiėmimą, kad net ėmiau užuosti odos kvapą. Tokį sunkų naujos lakuotos odos kvapą. Aš stipriau patraukiau nosimi ir sunerimau: odos kvapas nebuvo mano vaizduotė. Jis tikrai tvyrojo aplinkui. Aš dar kartą patraukiau nosimi. Kvapas dar labiau sustiprėjo. Aš lėtai atsimerkiau ir nustebau. Sėdėjau odiniame krėsle, pastatytame kambaryje. Lėtai nustebęs apsidairiau. Kambarys buvo nedidelis, tačiau tvarkingas ir prabangiai apstatytas. Aš lėtai pakėliau ranką prie veido ir įsignybau. Skaudėjo. Vadinasi neužmigau kur nors prie darbo stalo.
- Ar čia yra kas nors? – sušukau.
Jokio atsako. Aš lėtai atsikėliau ir ėmiau vaikščioti po kambarį jį apžiūrinėdamas. Kas jau kas, o buto šeimininkai tikrai buvo turtingi. Bute buvo keturi kambariai, vonia su tualetu ir virtuvė. Ir koks apstatymas. Vien vonia kaip mano pusė buto. Apėjęs butą ėmiau jausti tokį jausmą, kad kažko trūksta. Atsakymas sukosi kažkur galvoje, bet man niekaip nesisekė jo sugauti. Staiga, lyg su pagaliu būčiau gavęs į galvą, suvokiau, kad bute niekur neradau langų į lauką. Greitai vėl aplėkiau butą. Tikrai! Butas neturėjo langų. Visur atsimušdavau į lygias sienas. Šviesa sklido iš mažų šviestuvų. Suglumęs atsisėdau. “Ne, čia tikrai kažkas yra man nesuvokiama,” – pamaniau, - “gal kraustausi iš proto? Gal mane ištiko širdies smūgis, aš numiriau, mano siela pateko čia, o kūnas paliko gulėti ant šaligatvio?”
- Ne, nieko nebus. Šitaip mąstydamas tikrai išeisiu iš proto, - pasakiau sau ir atsistojęs ėmiau žingsniais matuoti kambarį.
Apsičiupinėjęs kišenes, su džiaugsmu jose suradau cigarečių pakelį ir žiebtuvėlį. Su pasitenkinimu užsirūkiau. Lėtai išpūčiau dūmus ir pajutau, kad vėl galiu mąstyti blaiviai. Staiga į galvą dingtelėjo viena mintis. Aš greitai atsistojau ir nušuoliavau į virtuvę. “Juk šaldytuve turi būti alaus,” – pamaniau. Staigiu judesiu atplėšęs šaldytuvo dureles iš nustebimo net išsižiojau. Šaldytuvas buvo iki viršaus prikrautas kažkokio užsienietiško alaus. Aš greitai pasičiupau vieną skardinę ir atsidaręs gurkštelėjau. Vienu žodžiu, birzgalas, bet gerti galima. Taigi parimęs jau prie kažkelintos alaus skardinės, ėmiau apmąstyti savo netikėtą padėtį. Dar neseniai aš buvau klestinčios įmonės darbuotojas, o dabar sėdžiu kažkokiame bute be langų ir geriu kažkieno alų. Aš jau supratau, kad tai pagrobimas, tačiau kaip aš čia atsidūriau? Štai koks klausimas nedavė man ramybės....
Pabudau nuo įkyraus skambučio į duris. Jis dūzgė garsiai ir negailestingai. Lėtai atsistojau nuo kėdės ir, nelabai suvokdamas, kur esu, patraukiau prie durų.
Atidaręs jas (kažko labai ilgai krapščiausi prie durų užrakto) išvydau prie durų numestą paketą. Aplink nieko daugiau nebuvo, tik tamsus koridorius. Pakėliau paketą nuo grindų ir apsisukęs užtrenkiau duris. Staiga suvokiau, kad aš esu ne savo bute. Lyg per miglą prisiminiau vakar dieną.
- Taip... – nutęsiau. – Ne kas. Bet pirmiau pažiūrėkime kas pakete.
Aš atsargiai atsisėdau ant kėdės ir atplėšiau paketą. Jame buvo knyga. Perskaičiau pavadinimą: “Vadovas svetimiems”. Atsargiai atverčiau pirmą puslapį: jame stambiomis raidemis buvo išspausdinta: ”Jei jūs patekote į nežinomą vietą, elkitės taip, kaip nurodo šis žinynas.” Aš su trenksmu užverčiau knygą.
- Kokia nesąmonė! – sušukau.
O po to prisiminiau duris. Galėjau duoti ranką nukirsti, jog vakar jų niekur nebuvo. Sviedžiau knygą ant grindų ir pašokęs nuo kėdės puoliau prie durų. Atidaręs jas, tamsiais laiptais pasileidau žemyn. Pro mane šmėkščiojo kitų butų durys, bet aš nekreipiau dėmesio. Staigiai atplėšiau laiptinės duris ir... atsitrenkiau į mūrinę sieną. Suglumęs uždariau duris, po to vėl atidariau. Siena stovėjo kur stovėjusi. Aš atsargiai paliečiau jos paviršių. Taip jis tikrai buvo kietas, kaip ir teigė mano sopanti galva. Lėtai susmukau prie sienos ir susiėmiau rankomis galvą. Pajutau, kaip į mano galvą lenda tokios mintys: kur aš, kaip čia patekau, kodėl... Jaučiau, kaip pradedu panikuoti. Norėdamas atsikratyti tokių niūrių minčių nutariau užsirūkyti. Lėtai iš kišenės išsitraukiau cigaretę, prisidegiau ir su malonumu įtraukiau dūmą. Nesugalvodamas nieko geriau, sugrįžau į butą ir sunkiai užtrenkiau duris. Kai pasiėmęs alaus nuėjau į kambarį, mano akys užkliuvo už to nelemto vadovo svetimiems.
- Pažiūrėkim, kas čia parašyta, – lėtai pratariau ir gurkštelėjęs alaus atverčiau knygą.
Lėtai perskaičiau pirmą knygos puslapį. Jame buvo aiškinama, jog patekus į tokią situaciją, nereikia panikuoti. Liūdnai pažvelgęs į knygos storį, nutariau, kad aš čia per amžius tą knygą skaitysiu. Tad atsidariau dar vieną alaus( bute neradau nieko valgomo) ir atverčiau kitą puslapį. Ir, o džiaugsme! Jis buvo tuščias. Greitai perverčiau visą knygą. Taip. Ji buvo tuščia, neskaitant pirmojo puslapio. Tačiau greitai džiaugsmą nuplovė suvokimas, jog paaiškinimo, kurį aš tikėjausi rasti knygoje, tapogi nėra. Gailiai sustaugiau mušamo vilko balsu. Tačiau man išsilieti nebuvo lemta... Staigus blyksnys apakino mane, bekeliantį skardinę prie lūpų, ir aš nieko nematydamas pajutau, kaip kažkas užlaužia mano rankas už nugaros. Pabandžiau ištrūkti, tačiau trumpas smūgis nugramzdino mane į nežinią...
Turbūt žinote tą jausmą, kai nuo pagirių plyšta galva? Kai skauda akis, o kiekvienas garsas tiesiog kala į galvą. Tai štai. Lygiai taip pat pasijutau ir aš prabudęs. Lėtai suėmęs rankomis braškančią galvą, atsargiai atsimerkiau. Stengdamasis jos nepajudinti apsidairiau. Ne, pala. Šita spinta man matyta. O šis paveikslas? Čia juk mano namai! O tai kaip? Negi viskas buvo tik sapnas? Skauda galvą. Negi vėl vakar persigėriau? Kažko neprisimenu. Galvoje sukasi tik tas idiotiškas sapnas. Staiga ranka užkliudžiau laikrodį. Sunkiu žvilgsniu perliejau ciferblatą ir… Jau pusė vienuolikos?! Aš gi vėluoju į darbą! Greitai ( kiek leido mano pagiringas kūnas) šokau iš lovos ir puoliau rengtis. Iš penkto bandymo apsimovęs džinsus, netyčiom žvilgtelėjau į rankinį laikrodį. Taigi šiandien šeštadienis. Jokio darbo! Tegyvuoja savaitgalis. Kadangi mano namuose alus neužsilaikydavo (su ilgesiu prisiminiau aną šaldytuvą), nutariau eiti į artimiausią kavinę. Ant nuogo kūno užsitempęs golfą, išlėkiau į gatvę ir šuoliais nulėkiau į kavinę. Įlėkęs į ją, stvėriau artimiausią padavėją už rankos ir sušukau:
- Alaus! Bet kokio! Tris! Bokalus!
Aš turbūt atrodžiau labai apgailėtinai, kadangi padavėja perliejusi mane žvilgsniu burbtelėjo: “Lankosi čia visokie...” Tačiau alaus atnešti nuėjo. Išgėręs du bokalus ir įpusėjęs trečią, pagaliau ėmiau domėtis aplinka. Nepaisant to, kad šiandien šeštadienis, kavinė buvo pustuštė. Apsižvalgiau, ar nepamatysiu kokio pažįstamo. Nieko. Tačiau mano dėmesį patraukė prie gretimo stalelio sėdintys jaunuoliai. Mane sudomino jų pokalbis. Tad prisidegiau cigaretę ir atsilošęs ėmiau klausytis.
- ...nu ir babach viskas. Tik blykstelėjo, ir viskas. Nespėjo net sureguoti... – vienas iš jų porino kažką apie sprogimą.
- O jūs matėt to čiuvo snukį, kai kišom jį į dėžę? – nusijuokė kitas. – Mano šefas sakė, kad gyvens. Bet kur tau. Pralošė krūvą kredų.
- Na, o girdėjot apie vakarykštį? – trečiasis palinko į stalo vidurį, ir aš išgirdau tik sakinio pabaigą, – ...būtumėt matę, kaip jis staugė. Bet lažybos dar nesibaigė.
- Atsiprašau, – į mane kreipėsi oficiantas, – čia jums.
Jis padėjo ant stalo dėžutę ir nuėjo. Užgesinau cigaretę ir patraukęs pečiais atidariau tą dėžutę. Ir pajutau kaip nugara ėmė bėgioti šiurpuliukai. Dėžėje gulėjo... “Vadovas svetimiems”. Suglumęs nurijau seiles ir atverčiau jį. Jis vėl buvo tuščias, tačiau užrašai pirmame puslapyje pasikeitė. Jame buvo parašyta : “Dabar kai nusiraminote, turime jums pasakyti, kad jūs tapote lažybų objektu. Kadangi jūsų poelgiai tiesiogiai įtakoja besilažinančiųjų laimėjimus, tad(nors tai ir draudžiama) tikėkitės jų įsikišimo į jūsų gyvenimą. Savo ruožtu mes stengsimės viską kontroliuoti. Tačiau nesijaudinkite. Elkitės kaip visada ir, jei liksite gyvas, mes jau pasistengsim, kad jūs nieko neprisimintumėte. Sėkmės”.
Vadinasi, tai nebuvo sapnas, – pagalvojau ir lėtai apsižvalgiau, tarsi tikėdamasis pamatyti tuos, kurie lažinosi iš manęs.
- Ei! Čia juk tas vyrukas, apie kurį jums pasakojau. Kaip jis pabėgo iš skylės? – sušuko vienas iš jaunuolių ir dūrė į mane pirštu. – Čiupkit tą mižnių! – pridūrė.
Kai jie atsistojo, aš jau buvau išbėgęs iš baro. Mikliai nėriau tarp kioskelių ir įsimaišiau į minią. Perbėgęs turgų, sustojau ir apsidairiau. Gaudytojų nesimatė. “Aš jau per senas tokiems nuotykiams,” – pagalvojau, sunkiai atgaudamas kvapą.
- Kada nors reiks mesti rūkyti, – pridūriau užsirūkydamas. – Bet tikrai ne šiandien.
- Atleiskite.
Aš krūptelėjau iš netikėtumo.
- Atleiskite, kad trukdau, bet, manau, jog jums rekalinga mūsų pagalba, – į mane kreipėsi policininkas.
- Aš? Bet kaip jūs sužinojote? – sunerimau.
- Mes apie jus žinome viską. Mes – lažybų kontrolieriai, - atsakė policininkas.
Ir nespėjus nieko paklausti, mane apakino staigus blyksnys, o trumpas smūgis padėjo nugrimzti į nebūtį. Juk tai dežavū! Spėjau suvokti ir išsijungiau...
Kad ir kaip būtų keista, tačiau prabudęs nepajutau jokio galvos skausmo. Akimirkai sunerimau( aš retai pabusdavau “šviežia” galva), tačiau pastebėjęs lašelinę, prijungtą prie mano rankos, nurimau. Baigęs knebinėtis su kateteriu, jį ištraukiau ir nusviedžiau ant grindų. Po to apsidairiau. Kambarys labai priminė ligoninės palatą. Eilėje sustatytos keturios lovos, kreida dažytos sienos ir lubos, o aš vilkėjau nuskalbtą pižamą. Patapšnojau per kišenes, tikėdamasis ten rasti cigarečių. Bergždžias reikalas. Jos buvo tuščios. Lėtai atsikėliau iš lovos ir priėjau prie lango. Nors patalpa niekuo nesiskyrė nuo įprastų palatų, tai peizažas už lango tikrai buvo nestandartinis. Tiksliau sakant, pasijutau lyg būčiau patekęs į narkomano sapną: už lango plytėjo laukymė. Nieko neįprasto, jei neskaičiuosime ryškiai žydros spalvos žolės, po ją šokinėjančių rožinių triušių bei žalio ežero. Na, o visumą puikiai papildė dvi saulės, ir krūva oranžinių debesų.
- Mhu... – skeptiškai numykiau. Aš jau nebesistebėjau. Pastarųjų dienų įvykiai taip susiplakė, kad pasidariau tiesiog apatiškas. O dar alaus trūkumas...
Lėtai atsiguliau į lovą ir vėl įsibedžiau kateterį į veną. Ir tada pro duris įžengė jis( aš buvau tokiame transe, kad nebūčiau nustebęs net jei į mano palatą būtų įsiveržęs milžiniškas rožinis triušis, tačiau įėjusiu tikrai susidomėjau). Tai buvo vyriškis. Toks standartinis: nei storas, nei plonas, nei aukštas, nei žemas. Būtų paprasčiausias žmogus, tačiau iškart pajutau, kad taip nėra. Ir vilkėjo jis keistą raudonais – juodais langeliais išmargintą kostiumą. Tačiau didžiausią įspūdį darė milžiniška violetinė peteliškė, parišta vietoj kaklaraiščio. Vyriškio akys šelmiškai žibėjo, o ironiška šypsena užbaigė visą portretą.
- Na, kaip sveikata? – pasiteiravo keistuolis. – Beje, mano vardas – Taikas.
- O rožinio triušio nebus? – paklausiau apatiškai.
- Dėl to tu man ir patinki, – draugiškai į petį sudavė Taikas. – Bet kelkis ir keliaujam, o gal tu nori visą dieną prasivartyti lovoje?
- Hemghr, – kažką sumykiau ir, vėl išlupęs kateterį iš venos, lėtai atsikėliau.
- Tu kažkoks be nuotaikos šiandien, – šyptelėjo Taikas. – Gal... Alaus?
Man pasirodė, jog kambarys iškart nušvito kitomis spalvomis. Mano smegenys pamažu ėmė atsigauti.”Šaltas geltonas alus su puta, bėgančia per aprasojusio bokalo kraštą, o tu čiumpi jį ir geri geri geri... “
- Kur? – sušukau. – Kur alus?
- Va, čia kita kalba, – Taikas išsiėmė dvi cigaretes ir, vieną padavęs man, pats užsirūkė. Palaukė, kol aš įtrauksiu pirmą dūmą, ir tarė:
- Na keliaujam.
Godžiai traukdamas dūmą, aš klusniai nusekiau paskui jį. Mes ėjome pilkais koridoriais. Retkrčiais šen bei ten šmėkšteldavo koks šešėlis, tačiau aš taip ir nepastabėjau, kas ten bėgioja.
- Na štai ir atėjome. – Taikas sustojo prie nutriušusių durų, virš kurių švietė neoninė iškaba: “Baras”.
Aš nedrąsiai stumtelėjau duris, ir įžengiau į vidų. Bet.... Čia juk ta pati kavinė, kurioje šįryt gėriau alaus. Nustebęs pažvelgiau į savo palydovą.
- Eime alaus. O tada ir paaiškinsiu viską...
000
Išgėręs tris bokalus alaus, Taikas užsirūkė ir šelmiškai šyptelėjęs, tarė:
- Tu turbūt norėji paaiškinimo?
- Ką?..A...Taip. – sugrįžau iš malonios apsvaigimo būsenos ir prisiverčiau susikaupti.
- Tai klausyk. Nors prižadu, kad bus daug kas nesuprantama. Bet mes juk viską įveiksim ar ne? – Taikas pasitaisė violetinę peteliškę.
- Nieko neprižadu, – lėtai ištariau. – Bet jei bus alaus, aš kaip nors susitvarkysiu.
- Klausyk. – Taikas siurbtelėjo alaus ir pradėjo pasakojimą. – Pirma, manau, tau reikia sužinoti, kaip viskas prasidėjo. Jūs turbūt jau numanot, kad Saulės sistema yra tik maža visatos dalelė. O, kad joje esate ne vieni, irgi numanote? Ir esate visiškai teisūs. Nepradėsiu pasakoti apie saviškius ar apie mūsų technikos laimėjimus. Tai užimtų per daug laiko. Paminėsiu tik tiek, kad visa galaktika pavaldi Magnatams. Turbūt žinai ką tai reiškia? Linksi galvą. Vadinasi, numanai, jog jie labai turtingi. O kai turto tiek, jog gali nusipirkti ištisas galaktikas... – Taikas nutilo, jog atsigertų alaus, ir aš įterpiau savo trigrašį:
- O tie kiti... Jūs visi ten atrodot kaip aš?
- Nee... – Taikas papurtė galvą. – Mes ten atrodom įvairiai. Tik dalis visatos gyventojų atrodo kaip tu. Tarp jų ir aš. Na, bet tai nesvarbu. Keliaujam toliau. Magnatai tokie turtingi, kad nebežino kur dėtis iš nuobodulio. Ir jie kreipėsi į mane prašydami pagalbos. Beje aš tinkamai neprisistačiau. – Taikas sunkiai atsistojo ir lengvai nusilenkė. – Jūsų paslaugoms. Aš geriausias bredtas visatoje. – Taikas atsisėdo ir norėjo tęsti pasakojimą toliau, bet, pamatęs mano suglumusį veidą, paaiškino:
- Bredtas – linksmintojas. Pramogų organizatorius, kaip sako pas jus. Kur aš baigiau? Aha. Magnatai kreipėsi į mane, kad aš sugalvočiau, kaip išvaikyti nuobodulį. Aš privalau pasakyti, jog turiu daug įvairiausių planetų, kuriose vyksta karai, lenktynės, kovos ir kitos pramogos už pinigus. Tačiau nė viena pramoga iš mano pasiūlytųjų magnatams netiko. Tad aš privalėjau sugalvoti naują pramogą. Prisiminiau, jog man priklauso kažkada atrasta, negyvenama Saulės sistema. Nukeliavau iki jos tikėdamasis, kad ką nors pavyks sugalvoti. Ir įsivaizduok mano nustebimą, kai aš sužinojau, jog vienoje iš planetų siųstuvai aptiko kažkokias gyvybės formas. Nuvykęs į tą planetą, aš išvydau gaujas laukinių gyvūnų. Stebint jų elgesį, man kilo viena mintis. Aš nutariau atidaryti totalizatorių. Tačiau greitai šie laukiniai gyvūnai magnatams atsibodo. Jie ėmė reikalauti ko nors protingesnio, kad nebūtų galima nuspėti elgesio. Tada šioje planetoje apgyvendinau pusę milijono kalinių, nuteistų myriop. Kadangi magnatai buvo visatos valdovai, tad jokių problemų neiškilo ir perplaunant kaliniams atmintį. Įdiegiau jiems primityvų “homo habilis” protą ir paleidau į jūsų planetą. O tada ir prasidėjo tikrosios lažybos. Juk kuo toliau, tuo labiau kaliniai tobulėjo. Kol pagaliau pasiekė primityvų “homo sapiens”. Tačiau priešingai, nei aš buvau sumanęs, jūs tobulėjote toliau. Ir kuo labiau protingėjote, tuo intensyviau vyko lažybos. Lažinamasi buvo dėl visko: dėl tautų likimų, dėl civilizacijų klestėjimo, ar net dėl vieno žmogaus gyvenimo. Tarp magnatų virė aistros. Pagaliau jie rado kur prasiblaškyti. Jų malonumui aš įrengiau net tiesioginį Žemės transliavimą. Tu, kaip galvoji, iš kur atsirado mėnulis? Nežinai? Čiagi mano, galima sakyti, kamera, pastoviai filmuojanti jus. Tie krateriai juk ne veltui ten yra. Na, o paakinti lažybų aistros, magnatai griebėsi nesąžiningų būdų, kad galėtų laimėti vienas ar kitas lažybas. Kaip manai, kas nužudė Cezarį? Magnatų Statytinis. Kas buvo Hitleris ar Stalinas? Statytiniai. Aš per vėlai susigriebiau. O kai pasiruošiau veikti, Žemė jau buvo pilna įvairiausių magnatų statytinių. Jie, kaip ir pirmi šios Žemės gyventojai, yra kaliniai su išplautomis smegenimis. Negalėdamas atskirti jų nuo tikrųjų gyventojų, aš į Žemę tuo pačiu būdu perkėliau tūkstančius lažybų kontrolierių. Taigi šiuo metu svarstyklės svyruoja lyg ir per vidurį. Lyg ir viskas. – Taikas vienu gurkšniu pabaigė bokalą ir užsirūkė.
Aš buvau toks priblokštas, kad sėdėjau tarsi būčiau sustingęs į ledą. Bet geras gurkšnis alaus privertė mano smegenis įvertinti viską ką aš išgirdau. Lėtai pakėliau akis į Taiką. Jis rūkė, o jo šelmiškas žvilgsnis klajojo po kavinės lubas.
- O kodėl tu man visa tai pasakoji? – sutrikęs paklausiau.
- Laukiau šio klausimo.- Taikas ironiškai šyptelėjo. – Pasakoju tau todėl, kad tu man patinki. Tu turi dalelę to, ko turiu ir aš.
- Pavyzdžiui, aistrą alui? – sutrikęs paklausiau.
- Manau, kad taip. Žinai, mes visatoje galime gyventi labai ilgai. Vien, pavyzdžiui, aš gyvenu jau.... Na maždaug penkis milijardus metų. Tau atrodo daug? Man irgi. – Taikas šyptelėjo ir atsigėrė alaus.
- Tu neatsakei į klausimą, – tyliai ištariau.
- Atsakiau. Tu lygiai toks, koks aš buvau jaunystėje. Tu tiesiog atspindi mane. – Taikas liūdnai pažvelgė man į veidą. – Be to, aš niekada neturėjau artimųjų. Kai tave pamačiau tame bute, kur buvai įkištas vieno magnato nurodymu, aš pajutau,jog turiu kažko imtis. Beje jie buvo susilažinę iš tavo gyvybės. Jei ne mano kontrolieriai, tave seniausiai būtų pribaigę. Tada aš pagalvojau: juk tu tas asmuo, kurio man taip reikia. Tu tiesiog mano atspindys.
- A... – siurbtelėjau alaus. – Tu nori pasakyti, jog išgelbėjai mane nuo mirties? Kokiu tikslu?
- Noriu, kad paveldėtum mano pramogų karalystę. – Taikas prisimerkė ir pažvelgė man į akis...
EPILOGAS
Tada aš nesutikau su jo pasiūlymu. Pasakiau, jog jau esu per senas ką nors keisti savo gyvenime. Taikas kvatojo kokias dešimt minučių. Jis liepė man neišsigalvoti niekų ir pareiškė, jog man dar tik trisdešimt, ir visas gyvenimas dar prieš akis. Jis papasakojo dar daug įvairiausių dalykų apie savo ir visatos gyventojų gyvenimą. Pažadėjo man turtingą ir nepriklausomą gyvenimą. Bet aš vis tiek atsisakiau. Niekada nesižavėjau kosmosu... Išeidamas paprašiau Taiko tik kelių dalykų, kuriuos jis su malonumu žadėjo išpildyti. Taigi dabar aš galiu važinėti į darbą, ir namo naujutėlaičiu ševroletu, kuriame yra oda dengtos sėdynės. Dar paprašiau, kad uždraustų lažybas, susijusias su manimi, nes, kaip jau sakiau, aš per senas tokiems žaidimams. Ir paprašiau dar vieno dalyko, kurį Taikas turbūt išpildė su didžiausiu malonumu. Nuo šiol mano virtuvėje stovi šaldytuvas, su niekada nesibaigiančia alaus atsarga.