Bardo klajonės III

Šioje dalyje bardo nuotykius pabandžiau įsprausti į Lietuvos mitologijos rėmus. Idėja įdomi, pradžia irgi gerai pavyko. Tačiau dėl savo stiliaus bruožo pagrindinį veikėją paversti pavėpusiu 'šalūnu', nebaigiau šios dalies, nes ji pradėjo virsti farsu. O kadangi pati bardo idėja išsikvėpė, tai taip ir liko nebaigta.

____________________________________

Henkė stovėjo ant jūros kranto ir nerimastingai žvelgė į tolį. Juodos jo akys naršė po vandens platybes, kažko ieškodamos. Senis retkarčiais nusispjaudavo pro išpuvusius dantis ar pasikrapštydavo žilais plaukais apšepusį smakrą. Kai ryto žarą pamažu pakeitė vidurdienio saulė, jis pajuto, kaip ėmė mausti visą kūną. “Ne mano metų seniui sargybą eiti,” – sumurmėjo, bet puikiai suprato, kad tokių žvitrių akių, kaip jo, niekas iš vyrų neturi. Tačiau laikas ėjo, o jie nesirodė. “Na, kur jūs?” – Henkė pradėjo nerimauti. “Negi kas įspėjo? Bet neįmanoma. Jie jau turėjo būti išplaukę, kai sumaniau šį planą.” Taip bemąstydamas, jis pažvelgė miško link. “Šitie irgi nesirodo. Neduok, Dieve, nusigėrė iš pat ryto. Rankas, kojas nutraukysiu.” Bet nei “šitie”, nei “anie” nesiteikė pasirodyti. Galiausiai Henkė nutarė palikti savo postą, bet pažvelgęs per petį, horizonto tolumoje išvydo baltuojantį taškelį – laivo burę.
- Plaukia, - su palengvėjimu iškvėpė.
Senis dar pažvelgė į artėjantį baltą taškelį ir per kopas pasileido miškelio link. Senas pušynas pasitiko vėsuma ir tyla. “Svarbiausia tyla. Juk girti vyrai būtų mišką nugriovę. O jei jie nėra girti, tai bus viską parengę. Juk logiška,” – linksmai mąstė Henkė. Po to, kai pamatė laivą, senio nuotaika žymiai pasitaisė. Jis net nusprendė kiek pajuokauti: žinodamas vyrų išsidėstymą, Henkė užėjo artimiausiam sargybiniui, jaunam vyriokui, už nugaros ir prisėlinęs prikišo durklą prie gerklės. Šis tik krūptelėjo ir sustingo.
- Na, na. Sargyboje visko gali pasitaikyti, ypač kai senis Henkė netoliese. Che-che. – Senis aiškiai buvo patenkintas tuo, kad išgąsdino jaunuolį.
- Visai nejuokinga, seni. Galėjau persmeigti tave. – Jaunuolis išraudo ir stipriau suspaudė ietį.
- Na, na. Visi savo vietose? Atplaukia. – Henkė įsikišo durklą į dėklą.
Jaunuolis tik energingai palingavo galva. Atrodė baisiai įsižeidęs. Senis vėl sukikeno ir patraukė stovyklos link. Kiek paėjęs, jis išėjo į aikštelę, kurioje sėdėjo keliolika paniurusių, įvairaus amžiaus vyrų. Jie sėdėjo apglėbę rankomis ginklus kaip vaikus ir tylėjo. Randuoti, atšiaurūs veidai kėlė pagarbią baimę. Henkei įžengus į aikštelę, visi kaip vienas pažvelgė į jį.
- Atplaukia.
Tas vienintelis žodis, tarsi, atgaivino kareivius. Jie pakilo ir netardami nė žodžio išsisklaidė po mišką. Šie vyrai išmanė savo darbą. Ne pirmą gi kartą, plėšikauja. Henkė paėmė vieno vyro atkištą arbaletą ir nusėlino mišku. Pritūpė prie to pačio jaunuolio. Šis apsimetė nepastebįs šalia tupinčio senio. Patogiai atsirėmęs į medį, vaikinas įdėmiai žvelgė pajūrio link. Senis irgi patogiai ištiesė šiek tiek skaudančias kojas ir įsmeigė žvilgsnį į vis artėjantį laivą.

Jau vakarėjo, kai paskutinė valtis atsiskyrė nuo kranto ir pasuko laivo link, o laivas – tolyn į horizontą. Henkė plėšriai rankoje suspaudė arbaletą ir kumštelėjo miegantį jaunuolį. Šis apsiblaususiomis akimis pažvelgė į senį, po to į ginklą jo rankoje. Jau norėjo sušukti, bet garsas nutilo gerklėje: jaunuolis prisiminė, kas čia vyksta. Senis apsimetė, jog nepastebėjo vaikino sutrikimo ir visą savo dėmesį nukreipė į pajūrį. O ten, kopose, ginkluoti vyrai nešė keletą ryšulių ir didelę dėžę. Henkė plėšriai nusiviepė ir prisitaikė. Dūgztelėjo arbaletas ir bukanosė strėlė įsmigo vienam kareiviui į akį. Netrukus iš miško pasipylė strėlių ir iečių debesis. Keletas kareivių susmuko perverti strėlių, o likę gyvi pasileido išilgai kopomis, tolyn nuo mirtino pušyno. Deja, ten jų irgi laukė pasala. Trumpas, įnirtingas susirėmimas ir randuotieji Henkės vyrai, kruvinais kirviais bei šarvais, patenkinti patraukė ryšulių link. O jų nebuvo daug: keturi medžiaginiai maišai ir didelė kaustyta skrynia. Joje turbūt ir buvo sukrauti lobiai. Tačiau nebuvo laiko tikrinimui. Saulė jau baigė nusileisti ir vyrai, lydimi raudonos žaros, nuvilko grobį į stovyklavietę. Tačiau Henkei tas nepatiko. Kiek kalbėta, kad nusikaltimo vietoje pasilikti negalima, ir nesvarbu, jog ji tokioje vietoje, kur niekas kojos nekelia. Bet visgi.
- Čia nepasiliksime. Bet kada gali atplaukti šitų laukęs laivas, o mes nežinome kiek ten bus kareivių. Būtinai turim pasiekti savo laivą dar šiąnakt. – Henkė kalbėjo tvirtai, o vyrų veidai vis labiau niaukėsi.
- Naktis gi jau, - kažkas iš būrio mestelėjo repliką, bet kai Henkė į jį pasižiūrėjo, nutilo.
Vyrai piktai niurzgėdami pakilo į kelią, ir senis pajuto, kad gauja greitai išsirinks naują vadą. Jau keletą metų Henkės autoritetas pamažu smuko žemyn, o ir paskutinį išsišokėlį, siekusį užimti vado vietą, sudorojo sunkokai. Ir tai buvo prieš du metus! “Senatvė,” – senis piktai nusispjovė.
Laivą pasiekė apie vidurnaktį. Sargybinis tik žioptelėjo, kai prieš jį, lyg iš niekur, išdygo gauja ginkluotų vyrų. Iš pradžių pats griebėsi ginklo, bet supratęs, kad čia savi, puolė skambinti varpu. Ant denio pasirodė užsimiegoję jūreiviai.
- Paruoškit statines. Šiąnakt visiems statau aš! – pergalingai sušuko Henkė ir vyrai griausmingaio sušuko jį sveikindami.
Jūreiviai sunešė grobį į Henkės kajutę ir atkimšo alaus statines. Sunkiai girgždėdamas laivas pajudėjo. Plaukti naktį buvo pavojinga, tačiau šie jūreiviai išmanė savo darbą. Laivas lėtai, bet užtikrintai pasuko Nemuno link. Senis išlenkė kelis bokalus su kareiviais ir degdamas iš nekantrumo nuskubėjo į savo kajutę. Užstūmęs durų velkę, Henkė pradėjo naršyti grobį. Krepšiuose, kaip ir manė, nebuvo nieko vertinga. Juose buvo sukrautas tik maistas. Užtat dėžėje tikrai turėjo būti kažkas vertingo. Gerą pusvalndį senis vargo kol kirviu atlupo skrynios dangtį. Dėžėje kažkas bolavo. Henkė čiupo nuo stalo lempą ir prikišo prie skrynios. Aiktelėjęs atšoko. Po kiek laiko vėl pažvelgė. Į senąjį plėšiką žvelgė apsiblausęs veidas tarsi įkalintas lede.
000
Moteris pažvelgė į ramiai besikūrenančią ugnį ir tyliai atsiduso. Nuo tada, kai abu sūnūs išjojo į karą, ji nebeteko ramybės. Jos neguodė netgi tai, kad dievai pranešė, jog abu sūnūs iš žygio grįš gyvi ir sveiki. Motinos nuojauta vis tiek nenurimo. Dar kartą sunkiai atsidususi, moteris pripylė lėkštelę pieno ir pastatė šalia židinio. Šalia padėjo riekę baltos duonos duonos. Po to vėl atsiduso ir atsisėdo prie stalo. Po kiek laiko moters galva nusviro ir moteris užmigo sunkiu miegu. Valandėlę buvo ramu, tačiau pradėjus slopti ugniai, iš už židinio pasigirdo krebždesys. Dar po kiek laiko iš už jo išlindo du kaukai ir puolė prie padėto maisto. Mažais pirštukais jie trupino duonos riekę, merkė trupinius į pieną ir paskubomis valgė.
- Kai iškeliavo broliai, šie namai prisipildė liūdesio, - tarė vienas iš žmogeliukų, žiūrėdamas į neramiai miegančią moterį.
Kitas paskubomis nurijo paskutinį duonos trupinį ir galvos linktelėjimu pritarė.
- Šeimininkas taip nepergyvena kaip ji.
- Jis nejaučia tarpusavio ryšio. Jei nutuoktų bent truputuką to ką nujaučia ji, irgi negalėtų ramiai miegoti.
- Bet šeimininkas geras, - vienas iš kaukų perkreipė savo susiraukšlėjusį veiduką.
- Žinoma geras, - kitas kaukas bailiai apsidairė.
Po to abu susigėdę pažvelgė vienas į kitą. “Kaip jie drįso aptarinėti šeimininką?” Ir tyliai nuskubėjo prie savo darbų.

Henkė suglumęs dar kartą pažvelgė į dėžę. Ne, jis neapsiriko: dėžėje tikrai gulėjo vyriškis, sukaustytas ledo. Senis atsargiai palietė ledo paviršių. Jis skleidė šilumą. Henkė sunkiai atsisėdo ant suolo. “Kaip reiks pasakyti vyrams, kad po tiek nesėkmių, jie ir dabar grįžo tuščiomis rankomis? Ir kas, po šimts pykuolių, guli toje dėžėje?” Senis įsiklausė į denyje keliamą triukšmą: vyrai, ir taip šnairavę į vadą, dabar tikrai sumaitins jį žuvims.
- Reikia ką nors sugalvoti, - burbtelėjo Henkė.
Jam juk sumanumo netrūko. Neveltui valdžią savo rankose išlaikė net kelis dešimtmečius. Paryčiui, kai denyje nutilo triukšmas, senis išlindo iš savo kajutės, prieš tai kruopščiai užkalęs skrynios dangtį. Šaltas vėjas ir rytmetinė saulė padėjo Henkei bent kiek surikiuoti savas mintis. Spjaudydamas į vandenį, vadas niūriai žvelgė į vandenį ir vis labiau plėtojo sumanymą, ką tik šovusį jam į galvą. “O juk gali ir pavykti.” – drąsino save. “Juo labiau, kad aš esu Henkė – juodasis varnas.”
- Jus išlaipinti toje pačioje vietoje?
Henkė krūptelėjo kaip už rankos nutvertas vagis ir staigiai atsisuko. Į jį kreipėsi laivo kapitonas. Kaip visada, jis stovėjo užsikišęs nykščius už plataus diržo ir kiek siūbavo laivo ritmu. “Ta pati vieta” buvo ne kas kitas, kaip tik nedidukė įlankėlė, kurioje kapitonas išlaipindavo plėšikus po eilinio jų žygdarbio. O nuo ten, jau ir plėšikų urvas nebetoli.
- Klausyk, Haroldai, ar galiu tavimi pasitikėti? – pusbalsiu paklausė senis.
- Čia jau įžeidimas. Juk mudu tiek druskos pūdų kartu suvalgėm, kad net pats Vilniškis druskos pirklys pavydėtų, - tariant šiuos žodžius, atšiaurus kapitono veidas kiek sušvelnėjo.
- Tai tiesa, - šyptelėjo ir Henkė. – Supranti aš noriu palikti savo vyrus. Ar man išnykus susitvarkysi su jais?
Kapitonas nepatikliai pažvelgė į pašnekovą.
- Kas tau? Po tiek metų nori mesti šį darbą? Kodėl? Pajutai, kad sensti? – Savo sumišimą pabandė uždangstyti jumoru Haroldas.
- Ne. Spėk ką mes parsinešėme vakar?
- Aha. Tu nori vienas pasprukti su visu grobiu? O kur brolijos įžadai, viską dalintis pusiau? Savo dalies taip lengvai iš rankų nepaleisiu. – Kapitono veidas vėl apsiblausė.
- Supranti, vakar mes neparsinešėme nieko. Toje skrynioje guli užšaldytas numirėlis. Gal kokio kunigaikščio sūnaus lavonas. Maža kas. Ir viskas. Daugiau nieko ten nebuvo. Dabar pamąstyk, ką su manimi padarys mano vyrai, kai sužinos apie tai? – Henkė tikėjosi, kad senas draugas jį supras.
- Būtų juokinga, jei nebūtum mano draugas. Gerai, padėsiu. Kur tave išlaipinti? – Kapinotas, atrodė, vis dar nesusitaikė su šia keista žinia.
- Kur nors. Tik greičiau, kol vyrai neprabudo.
- Susirink daiktus. Aš stabdau laivą, - šyptelėjo Haroldas ir nužingsniavo vairininko link.
Daiktų daug nebuvo: vienas krepšys, arbaletas ir strėlių dėtuvė. Kelios minutės ir senis jau sėdėjo valtyje kartu su jūreiviu.
- Tiesa, ką daryti su tavo būriu? – Pusbalsiu šūktelėjo kapitonas per laivo bortą.
- Nežinau. Išskandink kaip kačiukus.
Haroldas akimis nulydėjo tolstančią valtį ir tyliai nusijuokė. Henkė per tiek laiko nepasikeitė nė per nago juodymą.
Išlipęs į krantą, senis nelaukė kol valtis sugrįš į laivą. Jis iškart nėrė į krūmus, nė neatsisveikinęs su jį atlydėjusiu jūreiviu, tad nepamatė, kaip vienas iš jo vyrų, kirvio smūgiu į nugarą, patiesė kapitoną. Braudamasis per miško bruzgynus, Henkė taip ir nesužinojo, kad dar kelios minutės laive jam irgi būtų kainavusius gyvybę. Taip buvęs plėšikų vadas keliavo į nežinią, praeityje palikdamas įniršusius plėšikus. Tačiau ne tik praeitis kėlė grėsmę: prie, iki šiol ramaus, pabaltijo artėjo dar neregėtas siaubas.
000
Henkė lėtai keliavo miško takeliu vis labiau jausdamas, kaip nuo pečių baigia nusiristi daugelį metų slėgusi našta. Tiek metų plėšikavimo, skausmo, ištvirkavimo, išdavysčių dabar baigė išnykti iš širdies, nepalikdami jokio pėdsako. Tarsi kūnas pats išsivalytų nuo jį graužusio blogio. Keista, bet šis jausmas beveik priminė aną, prieš daug metų patirtą, kai jis, jaunas berniokas pirmą kartą sugulė su mergina. “Buvo puikus pavasaris. Gaiviai kvepėjo rasota žolė, o rytmetiniai paukščiai traukė gamtą šlovinančią giesmę...” – mintimis sugrįžo į jaunystę senis. Gal dėl to ir nepastebėjo, kad jį jau kuris laikas seka žalias šešėlis.

- Kaip tai neatvyko? Juk Ėgelis pažadėjo. Ką dabar reiks daryti? Kuo greičiau pasiųsk žygūną pas jį, – po menę blaškėsi prabangiai apsirengęs vyriškis ir šaukė ant pagyvenusio raštininko.
- Deja, Ėgelis išvyko kartu su gurguole. Jis asmeniškai norėjo palydėti krovinį, pone, - raštininkas išsitraukė iš krepšio laišką ir padavė jį šeimininkui, - čia kapitono, turėjusio perimti krovinį, laiškas.
Didikas pačiupo laišką, perlaužė antspaudą ir pradėjo skaityti. Perskaitęs, išbalo ir pažvelgė į raštininką.
- Viskam galas, - bespalviu balsu ištarė ir susmuko mediniame krėsle.
Raštininkas dar kurį laiką pastovėjo, bet nesulaukęs jokių tolimesnių nurodymų, truputį pašaipiai nusilenkė krėslui ir išslinko iš menės. Palaukęs kol nutils tarno žingsniai, Vylandas sunkiai atsistojo ir drebančiomis kojomis pasuko prie židinio. Kiek laiko bukai žiūrėjo į raižytą dėžutę ant židinio atbrailos. Po to nenoromis pasėmęs saują pelenų iš indelio, vyriškis jais išsitrynė veidą ir kažką sumurmėjo. Akimirką buvo tylu, bet netrukus pro kaminą ūžtelėjo vėjas ir didikas, virtęs pelenų stulpu, subyrėjo į juodas dulkeles, kurias vėjo gūsis įtraukė į kaminą. Ant raudono kilimo liko gulėti tik pageltusio pergamento laiškas.
- Tu tikrai manai, kad mes galim taip pasielgti? – Pasigirdo tylus kuždesys.
- Na, taip. Juk Vėjelė sakė, jog nieko blogo neatsitiks, - sušnypštė kitas.
- Bet jis gi mūsų šeimininkas, - vėl suniurnėjo pirmasis.
- Vėjelė sakė... – vėl pradėjo antrasis.
- Žinau, žinau. Bepigu Vėjelei šnekėti.
Atsargiai krustelėjo klostuotas kilimas, vaizduojantis tris šaunius medžioklius.
- Tik greičiau. Nenoriu, kad šeimininkas sužinotų, kad jis nėra geras, - pasigirdo pirmasis balsiukas.
- Hr, - suurzgė antrasis ir iš už kilimo išlindo kaukas.
Dairydamasis į šalis, jis pribėgo prie laiško ir įsikibo į popieriaus lapą.
- Greičiau. Aš girdžiu kažkieno žingsnius, - bailiai sucypė antras kaukas, nedrąsiai žvelgdamas į draugą.
Pirmasis įsiklausė ir šmurkštelėjo po kilimu tą pačią sekundę, kai tik atsivėrė durys. Į menę įžengė sargybinis. Kiek nustebo, čia neradęs didiko. Po to pastebėjo ant kilimo gulintį popiergalį. Nejučia apsidairęs, kareivis pasilenkė prie popieriaus ir jį pakėlė. Kurį laiką laikė rankose, bandydamas perprasti jam nesuprantamus ženklus, o jų neįveikęs, įsikišo laišką į kišenę. Jau ruošėsi išeiti, kai iš už kilimo išniro du kaukai ir grėsmingai pastojo jam kelią.
- Kaip tu drįsti vogti iš šeimininko? – Sušuko vienas jų įniršęs.
Kareivis kiek apstulbęs pažvelgė į karingai nusiteikusius kaukus.
- Cha, cha, cha, - nusikvatojo. – Pasirodo tiesą žmonės šneka, kad ponui turtus kaukai suneša. Palaukit kol apie tai sužinos aplinkiniai dvarai.
Kaukai susižvalgė.
- Tavo vietoje to nedaryčiau. Šeimininkas yra geras.
Tačiau kareivis tęsė toliau:
- Jei jis turi kaukų, vadinasi, užsiiminėja magija, o tai kunigaikščiui tikrai nepatiks.
- Tu negali taip pasielgti. Šeimininkas yra geras, - vėl pasigirdo atkaklus kauko balsas.
Bet kareivis nebesiklausė. Dideliais žingsniais jis žengė durų link svajodamas, kur išleis iš kunigaikščio gautą atlygį, ir labai nustebo, kai pajuto, jog jo koją kažkas tvirtai sučiupo. Sargybinis buvo matęs ir šilto, ir šalto, kariavęs net dviejuose mūšiuose ir nebuvo iš bailiųjų, bet tai ką pamatė, privertė jį sudrebėti. Įsikibęs į kareivio koją, stovėjo kaukas. Jo akys degė nuožmiu žalsvumu, o žievės rūbeliai spragsėjo lyg nuo karščio.
- Šeimininkas yra geras, - vėl pakartojo kaukas.
Kareivis sunkiai nurijo seiles ir pabandė išsitraukti peilį, bet aštrus skausmas nudiegė jo dešinį delną. Sargybinis paklaikęs iš baimės pažvelgė į delną, kuriame styrojo žalias spygliukas. Tuo metu kažkas nudiegė ir koją. Po to veidą, kairę ranką, vėl veidą, rankas, krūtinę... Kareivis suaimanavo nuo nepakeliamo skausmo ir susmuko be sąmonės. Jo odą išmargino žalios dėmės, kurios sparčiai plėtėsi ir kietėjo. Netrukus ant kilimo gulėjo žalios žievės gniutulas. Vienas iš kaukų mikliai įsispraudė tarp žievės plyšių ir grįžo su popieriaus gabalu. Kai iš žievės pradėjo stiebtis balkšvas ūglys, kaukai atgavo blaivų protą. Jie bailiai susižvalgė tarpusavyje. Jų mintyse sukosi ta pati mintis: “Kuo greičiau pas Vėjelę.” Tačiau jie žinojo, kad nelabai ką bepavyks padaryti. Reikėjo laukti nakties.
Atėjus vakarui, pilyje kilo baisus triukšmas. Dingo pilies šeimininkas, o jo menėje iš kažkur atsirado žaliuojantis beržas. Pilies gyventojai nieko nesuprasdami lakstė iš vieno pilies galo į kitą, o jų lūpos vis dažniau ištardavo žodį - magija. Taip tarp pilėnų pasklido gandas, kad tai laumės pagrobė Vylandą, garsėjusį laumių, miškinių ir vandenių gaudymu. Tačiau ši prielaida nedavė jokios naudos. Tik dar labiau sustiprino vyraujančią netvarką. Gal dėl to, nepaisant, kad buvo naktis, į artimiausią kaimyninę pilį buvo išsiųsti žygūnai su šiurpą keliančia žinia.
Kai triukšmas pilyje nurimo ir visi jos gyventojai užmigo, iš už siuvinėto kilimo išlindo du kaukai.
- Ką mes padarėme? – Gailiai sušnibždėjo kaukas, žvelgdamas į menėje žaliuojantį beržą.
- Mes privalėjome, - netvirtai ištarė kitas.
- Bet kaip mums dabar nusigauti iki Vėjelės? – kaukai susižvalgė.
Jie tik dabar suvokė, jog nužudė žmogų. Nesvarbu, kad gindami šeimininko gerą, bet vis tik nužudė. O Dievai šito niekada nepamiršta.
- Mes... Mes prakeikti, – pagaliau suprato vienas iš jų.
Bet staiga pasigirdęs girgždesys, nutraukė nelaimėlio šneką. Kažkas lipo laiptais.
- Nenustebčiau jei čia būtų pati Giltinė. Turbūt atėjo pasiimti mūsų, - suvirpėjo kaukas.
- Bet gi mes tik gynėme savo šeimininką... – vis dar verkšleno antrasis.
O tuo metu, girgždesys vis artėjo ir artėjo. Kaukai susitaikę su savo likimu, nuolankiai nulenkė galvas. Durys pamažu pradėjo vertis, o pro jų tarpą silpnai tvykstelėjo melsva šviesa.
000
Durys atsivėrė ir į menę įžengė moteris, įsisupusi į baltą apsiaustą. Nuo jos sklido melsvas švytėjimas, o žili plaukai plaikstėsi nors nebuvo jokio vėjo.
- Vėjelė, - su palengvėjimu iškvėpė vienas iš kaukų.
- Mes visiškai neturime laiko. Laišką paėmėt? – kaukams linktelėjusi, moteris tęsė, - greit sekite paskui mane. Jus reikia paslėpti.
- O ką darysime su šituo? – kaukas mostelėjo į beržą.
- Nieko, - atrėžė Vėjelė, - sekite paskui mane.
Kaukai susižvalgė ir skubiai nusekė paskui burtininkę. Ši keista kompanija tyliai, bet sparčiai judėjo tamsiais pilies koridoriais. Moteris vis ragino skubėti, o pati galvojo ką reiks daryti, kai dievai pasirodys jos slėptuvėje, norėdami nubausti prasižengėlius. O juk šitie kaukai privalėjo gyventi. Vėjelė jautė, kad nuo jų priklauso Lietuvos ateitis.

- Tai ką, Vylantai, vėl susimovei?
Didikas papurtė galvą ir kiek nnustebęs pažvelgė į priešais stovintį senį.
- Tegul bus pagarbintas, - siekė pabučiuoti senio ranką, bet šis ją patraukė.
- Vylantai, Vylantai. Na, ir kodėl tu pastoviai susimauni? A? – senukas atidarė pasienyje stovinčią skrynią ir iš jos ištraukė auksinį kryžių.
- Atleisk, bet ne aš susimoviau, o Ėgelis. Manęs ten net nebuvo, - gailiai sušuko Vylantas, baimingai žvelgdamas į kryžių.
- Jei ne tavo šykštumas, tai būtum pasiuntęs kareivių, gurguolės gynybai, - senis pasvėrė kryžių rankoje.
- Neturiu aš kareivių. Paskutinius mano vyrus miškiniai sudraskė, - bandė išsisukti didikas, nes jo pilyje buvo likę dar užtektinai kareivių.
- Meluoji, - tėškė senis, - bet tiek jau to, šį kartą nebausiu tavęs.
Vylantas nepatikliai žvilgtelėjo į senį, bet pamatęs jo veide kažką panašaus į šypseną, nusiramino.
- Visa laimė, kad ir aš turiu ryšių, - senolis tęsė, - man pranešė, kad Nemunu Kauno link plaukia laivas, kuriame gali būti tai, ką gabeno Ėgelis. Kai sargyba užėmė laivą, pasirodė, kad juo plaukė seniai gaudomi plėšikėliai. O laivo kajutėje atrado ir man priklausantį daiktą. Va jis, - senis mostelėjo į dėžę, panašią į karstą, - atidaryk.
Didikas atsargiai prisiartino prie dėžės ir be vargo nustūmė nuo jos dangtį. Dėžėje gulėjo ledo gabale įšaldytas vyriškis.
- Kas tai? – Vylantui visai nepatiko tai, ką pamatė.
- Geriau tu man pasakyk, kuo tu užsiimi diena iš dienos? – seniui patiko stebėti sutrikusi pavaldinį.
- Na... Linksminuosi, medžioju, žudau miškinius bei laumes, - užbaigė tvirtai, supratęs, kad pataikė atsakyti.
- O kodėl tu juos naikini? Žinai?
- Na, jie trukdo Lietuvoje įsigalėti tikrajam tikėjimui, be to aš turiu savų sąsaitų su jais, - pakartojo kaip gerai išmoktą pamoką.
- Savų sąskaitų, sakai? Na, tu visiškai teisus, bėda tik, kad jūsų – tvarkos skleidėjų toje prakeiktoje žemėje nėra daug, o laikas mus spaudžia. Mums reikia pagalbos iš šalies. Va čia ir padės šis karžygys, - senis kryžiumi pastukseno į ledą.
- Bet kaip? Jis ką, turi keturias rankas ir todėl galės nudobti dvigubai daugiau miškinių? – nesuprato Vylantas.
- Ne, - atrėžė senis, - jis yra dievas. Ne Viešpats, o vienas iš tų dievukų, kurie ką nors globoja. Šis, rodos, yra saulės dievas. Bent jau tokiu buvo pietuose. Aišku?
- Ne, - didikas visiškai susimaišė, - tie pagonys ir taip turi daug dievų, o tu nori jiems padovanoti dar vieną? Kodėl?
- Klausykis įdėmiai, - senis, rodos, pradėjo gailėtis, kad nepribaigė savo pavaldinio, - pas tuos pagonis jau yra vienas saulės dievas. Kas bus, kai Lietuvoje atsiras dar vienas saulės dievas? Jie turės susikauti dėl valdžios. O aš neabejoju, kad šis sustingėlis tikrai laimės. Betgi kiti dievai užstos saviškį, taigi, kai jie išsikapos, pasirodysime mes ir Viešpats užims dar vieną barbarų kraštą. O tada, jis galės prisikelti. Dabar aišku?
Vylantas sunkiai nurijo seiles.
- Jūs genijus, pone, - susižavėjęs sušnibždėjo.
- Žinau, - senolis atsikrenkštė, - o dabar pabandykime prikelti mūsų miegantįjį gražuolį. Gaišti nevalia.

Staigus ledinis dvelktelėjimas nusmelkė Henkę, išplėšdamas jį iš prisiminimų. Toks jausmas senį apimdavo tuomet, kai jam grėsdavo tikrai didelis pavojus. Tai buvo tarsi kažkokia jėga, sauganti jį nuo mirties arba, greičiau, per daugelį metų išsiugdytas refleksas. Henkė mikliai apsigręžė, tuo pat metu nusimesdamas užtaisytą arbaletą nuo peties. Nepraėjo nė kelios akimirkos ir žalias šešėlis šmėkštelėjo senio link. Trinktelėjo plieninis lankas ir užpuolikas susmuko per žingsnį nuo šaulio. Senis sviedė arbaletą į šalį ir išsitraukęs durklą puolė prie žalio gniutulo. Bet pribėgti nespėjo: iš gniutulo išlindusios dvi letenos griebė senį už kojų. Henkė pargriuvo ant žemės ir pajuto, kaip galinga jėga suėmė jį už pečių ir pakėlė į viršų. Kabėdamas ore, jis geriau įsižiūrėjo į užpuoliką. Žmogėnas, apaugęs žalsvais gaurais bei apsikarstęs kažkokios odos skyvitais, tikrai buvo miškinis. Jis prisimerkė ir prašiepė pageltonavusius, bet dar aštrius dantis.
- Nereikėjo tau šito daryti, senioke, - suurzgė, žvilgsniu rodydamas į petyje styrančią arbaleto strėlę.
- Tikrai? O kaip tau šitas? – Henkė iš visų jėgų smogė durklu miškiniui į veidą.
Šis subaubė iš skausmo ir lyg medžiaginę lėlę sviedė senį į šalį. Henkė galva trenkėsi į apsamanojusį akmenį. Juodasis varnas nurimo amžiams.

Prabudau nuo ledinio vandens srauto. Jis tekėjo man ant galvos, o aš tik beviltiškai stengiausi įkvėpti bent gurkšnelį oro. Jausdamas, kad tuoj vėl prarasiu sąmonę, pradėjau mosuoti rankomis. Man pasisekė: kaire ranką užčiuopiau turbūt užpuoliką. Silpnas impulsas ir kankintojas sušukęs atsitraukė. Dingo ir ledinio vandens srovė. Pirma mintis, šovusi į galvą, buvo tai, kad vėl patekau į Medžėjos spąstus. Tačiau atsimerkęs, jos kambaryje nepamačiau. Šalia manęs stovėjo tvirtai sudėtas kareivis, spaudžiantis nudegintą ranką, o tolėliau – senis ir prabangiai apsirengęs vyriškis.
- Kur Medžėja? – sublioviau.
Didikas krūptelėjo ir žengė žingsnį atgal. Seniokas tik šyptelėjo.
- Ką jūs padarėt Mėlynajai Paukštei? Kur Medžėja? – vėl surikau.
- Nusiramink, - prašnekus seniui, mane užliejo intensyvi ramumo banga.
- Kas jūs? – truputį sutrikęs paklausiau, bet pajutęs vėl augantį siaubą, sušukau. - Kur Medžėja?
- Klausyk, Pelore, mes pasikalbėsime tik tada, kai tu malonėsi nors truputėlį nusiraminti. Nėra čia Medžėjos, - nuo senio tvokstelėjo nuožmumas.
- Na, tai pradėkim... – nutęsiau, slopindamas savy panišką “Kur Medžėja?”
- Aš esu Enrichas II. Viešpaties vietininkas žemėje. Mes priklausome tvarkos jėgoms, tad ir tave prikėlėme tam, kad padėtum mums sutramdyti chaosą, kuris vyrauja šiuose kraštuose. Juk prisimeni senąją giesmę: “...ir atgims nauja tauta, teisioji...” Tai va, ji atgimė čia.
- Kur čia? – mintyse sumečiau, kad gal atsidūriau kažkur pietuose, bet norėjau pasitikrinti.
- Tu esi Lietuvoje. Tai chaoso apimta šalis toli šiaurės rytuose nuo Sverigalo karalystės.
Truputį sutrikau. Ką ten truputį, visiškai pasimečiau. Kažkodėl apie tokį kraštą negirdėjau ne tik aš, bet ir mūsų dievų pasiuntinys – Mavaksis.
- O tu esi..?
- Jau sakiau. Esu Enrichas II. Mes palaikome tvarką žemėje, - seniokas išdižiai pakratė auksinį kryžių, kurį spaudė rankose.
- Tai kur jūs buvote, kai aš tiek metų kovojau su Medžėja? Kai degė Midrago miškai, kur jūs tada buvote? – surikau. – Ir kodėl apie jus nežinojo nė vienas žygūnas?
Matėsi, kad stovintieji kambaryje akimirkai pasimetė.
- Na, mes turėjome didesnių sunkumų čia, šiaurėje. Be to mes esame slapta organizacija, - senis aiškiai melavo, bet jo veide nesujudėjo nė vienas raumenėlis.
Gi didikas vis muistėsi seniui už nugaros. Matėsi, kad jam čia netgi labai nejauku.
- Gerai, - nusprendžiau, kad tiesą apie šią organizaciją išgausiu vėliau. – O kaip jūs mane radot ir prikėlėt?
- Kalnuose prasidėjo baisus žemės drebėjimas. Tiesiog dangus su žeme maišėsi. O kai viskas nurimo, vietoje milžiniško kalnyno atsirado suskilinėjusi laukymė. Vienoje iš įgriūvų buvo įstrigęs ledo gabalas su tavimi. Mes tol naršėme po bibliotekas, ieškodami galimų atsakymų į šiuos įvykius, kol suradome keletą sakmių, kurios siejo rastą ledo gabalą su saulės dievu Peloru. O atšildžiau tave visai paprastai. Ne tokie jau galingi burtai buvo tave sukaustę, - Enrichas II baigė pasakojimą ir prieėjęs prie stalo atsigėrė iš auksinės taurės.
Aš įdėmiai išklausiau šią istoriją. Ji daug ką paaiškino, bet man ramybės nedavė dar keli klausimai. Pavyzdžiui: “negi Mėlynosios Paukštės burtus taip lengvai įveikė šis seniokas?”, “kodėl mes – dievai tiek metų nieko negirdėjome apie kažkokį Viešpatį?” arba...
- O kur, Kordas jus griebtų, Medžėja? – kaip pamišęs surikau. – Jūs laukymėje turėjote surasti du ledokšnius. Kur kitas ledo gabalas?
Visi buvę kambaryje susižvalgė. Po to senis pažvelgė į mane ir abejingai truktelėjo pečiais. “Aišku, kad Medžėjos jie nerado. Sveikinu. Tu eilinį kartą užsitarnavai pamišėlio vardą.” – piktai pamaniau.
- Na, tai aš jau ir eisiu, - naiviai ištariau ir nušokau nuo stalo.
Tačiau tiek laiko nejudėję raumenys kiek apvylė: kojos kryptelėjo ir sulinko, o aš drėbiausi ant grindų.
- Neskubėk, - patarė man į pagalbą atskubėjęs didikas.
Aš kiek apdujęs pažvelgiau į jį ir jau norėjau šio bei to paklausti, bet Enrichas II neleido man nė prasižioti. Jis suplojo delnais ir suriko:
- Vylantai, gabenk svečią į savo pilį. Viską jam aprodyk, supažindink su vietinėmis merginomis, kartu pamedžiokit. O dabar atsiprašysiu, turiu šimtus reikalų.
Didikas jam linktelėjo ir mikliai pristūmė mane prie židinio. Kai vėl prasižiojau, norėdamas užduoti klausimą, jis tėškė į veidą saują pelenų. Paspringęs suodžiais, jau norėjau pamokyti Vylantą gerų manierų, bet šis, išsiviepęs kaip idiotas, irgi išsitepliojo veidą pelenais. Man besispjaudant, jis kažką sumurmėjo ir aš pajutau, kaip mano kūnas pradeda džiūti. Kažkurią akimirką dar suvokiau, kad guliu ant žemės subyrėjęs į smulkučius gabalėlius, bet netrukus pūstelėjo vėjas ir viskas susimaišė.
000
Atsipeikėjau jausdamasis gana savotiškai. Atrodė, kad visos kūno dalelytės sukasi ratu, tačiau pažvelgęs į savo kūną, supratau, kad šis jausmas tik mano vaizduotės padarinys. Nespėjau atsidžiaugti nauju pojučiu, kai į mane tvokstelėjo galinga chaoso banga. Veikiau tik refleksų dėka aš pašokau ant kojų, griebiau nuo sienos kabėjusį kovos kirvį ir puoliau beržą. Tik tada, kai medis traškėdamas nuvirto ant grindų, aš supratau kas atsitiko. Šis medis skleidė netvarką. Motinos gamtos tvarinys buvo persisunkęs chaosu. Net pašiurpau tai suvokęs. Tačiau ilgai stebėtis neteko. Išgirdę triukšmą, į menę įsiveržė keletas sargybinių. Jie kiek nustebo radę menėje nukirstą beržą, nežinia iš kur atsiradusį Vylantą, ir padarą, smailiomis ausimis, juodu veidu ir grėsmingu kirviu rankose.
- Laumės vaikis, - suriko vienas iš jų ir metėsi manęs link.
Dar neatsipeikėjęs po patirto sukrėtimo, nevalingai smogiau kirviu artimiausiam kareiviui. Ašmenys nuslydo jo šalmu ir trenkėsi į sieną. Kareivis susvirduliavo, o aš spyriau jam į pilvą. Staiga aštrus skausmas nutvilkė mano dešinį petį. Pažvelgiau į tą pusę ir išvydau sargybinį su smūgiui paruoštu kruvinu kardu. Vikriai išvengiau kirčio ir nesitaikydamas mostelėjau kirviu. Jis kažką užkabino ir aš su pasitenkinimu išgirdau, kaip iš skausmo suriko vienas iš kareivių.
- Gana, - riktelėjo Vylantas ir įsimaišė tarp mūsų, - gana. Čia ne laumės vaikas, o mano svečias. Jis padėjo man pasprukti iš miškų gaivalo nelaisvės. Ir gal kas nors malonės paaiškinti, iš kur mano menėje atsirado beržas?
Kareiviai sutrikę nuleido ginklus. Pastebėjau, kad vienas iš jų spaudžia sukruvintą koją. Vėl nudiegė dešinį petį. Pažvelgęs į jį, pamačiau pro rankovę besisunkiantį kraują.
- Tu man vos rankos nenukirtai, - riktelėjau vienam iš sargybinių.
Šis tik truktelėjo pečiais. Matyt, neketino užjausti prašalaičio, smailiomis ausimis. Jų įdėmūs žvilgsniai dar labiau mane sunervino.
- Jūs ką, gyvo elfo nesat matę? Aš Aramilas Liadonas – keliaujantis bardas, - vėl riktelėjau, tikėdamasis, kad bent mano vardas padarys jiems nors kokį įspūdį. Veltui.
Kareiviai stebėjo mane lyg kokį nematytą gyvūną cirke.
- Jis – dainius, - puse lūpų tarstelėjo Vylantas.
Va dabar kareiviai sukruto: vienas kaip mokėjo puolė tvarstyti mano žaizdą, o kiti išbėgo iš menės visa gerkle kviesdami gydytoją. Piktai nusiviepiau ir priglaudžiau delną prie žaizdos. Po to atsisukau veidu į vakaro saulę ir pajutau, kaip mano žaizda pradeda trauktis. Kareivis ir Vylantas išsižioję stebėjo mano veiksmus ir, rodos, bijojo net kvėptelti. Tačiau žaizdai beveik užgijus, atsitiko kažkas keisto. Kartu su saulės energija mane pasiekė ir svilinantis pyktis. Jis apgaubė visą mano esybę ir pradėjo graužti iš vidaus, degindamas lyg ugnis. Akinantis keršto ir neapykantos troškimas smelkėsi į giliausias mano sąmonės kerteles, pakelyje naikindamas manyje dar likusią saulės energiją. Surikęs iš skausmo, nutraukiau ryšį ir suklupau. Kakta varvėjo prakaitas, o galva, rodėsi, sprogs į mažiausius gabalėlius. Suėmiau delnais skylantį pakaušį ir pabandžiau užgesinti manyje rusenantį pyktį. Tačiau tai nebuvo lengva. Pyktis ir neapykanta, atsklidę nuo saulės, skleidė chaosą. Čia man buvo paskutinis smūgis. Aš – saulės dievas Peloras, esu priverstas stebėti, kaip mano tiek metų globotą objektą, visiškai valdo chaoso jėgos. Čia mano mintys pradėjo pintis ir aš pajutau, kad pradedu nebekontroliuoti savęs. Iš paskutiniųjų susikaupiau ir, sutelkęs paskutiniąsias gyvybinės energijos daleles, smogiau nematomam priešininkui. Atsakomojo smūgio sulaukiau netrukus. Mano raumenis staiga pradėjo traukyti mėšlungis, o raitydamasis ant grindų, galėjau prisiekti, kad išgirdau, kaip jie plyšta. Viskas nurimo staiga. Aš pajutau, kaip mano kūną ir suplėšytą sąmonę apgaubia vėsi gydomoji energija. Po kiek laiko atsimerkęs, pamačiau virš manęs palinkusią senyvą moterį, melsvai žilais plaukais. Savo vėsų delną ji laikė prispaudusi man prie kaktos, o iš jo mano kūnu sruveno energija, jungianti mano kūno ir sąmonės skyvitus. “Kas čia per prakeikta šalis, jei net tvarkos dievams pavaldūs energijos šaltiniai skleidžia blogį?” – sutrikęs pamaniau. Po to geriau įsižiūrėjau į savo išgelbėtoją. Pasirodo ji nebuvo tokia sena, kaip galėjo atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesiog be laiko suvargęs kūnas rodė, kad ši moteris daug metų užsiiminėjo tuo, ką darė dabar: dalino savo energiją. Pastebėjusi mano žvilgsnį, moteris blankiai šyptelėjo. Aš paskubėjau nusukti žvilgsnį ir pažvelgiau į didiką. Jo veide nebuvo likę nė lašelio kraujo. Kaip beje ir visų menėje susirinkusių dvariškių veiduose. Jie apduję žiūrėjo į mane, nors vargiai ar ką matė. Ir staiga aš viską supratau. Ši moteris siurbė iš jų gyvybinę energiją, o po to ją perdavinėjo man. Ji buvo dvasinė vampyrė. Vėl pažvelgiau į ją. Iš mano veido išraiškos išskaičiusi, kad viską supratau, ji nežymiai gūžtelėjo pečiais ir vėl blankiai šyptelėjo. Aišku, aš neturėjau teisės jos smerkti. Ši moteris ką tik išgelbėjo mano esybę ir kūną. Po poros valandų, kai keletas iš pilėnų nuvirto be sąmonės, moteris atiraukė savo delną man nuo kaktos ir drąsinamai šyptelėjusi išėjo iš menės. Ne išėjo, o rodos, išsklendė. Nors gal man ir pasivaideno. Aš lėtai atsikėliau nuo grindų ir, jausdamas šiokį tokį silpnumą kūne, atsisėdau į krėslą. Kadangi iš pilėnų niekas nesujudėjo, nutariau ramiai palaukti kol, bent Vylantas atgaus amą. Savo nuostabai, ilgai laukti neteko. Pilėnai vienas po kito atsibudinėjo lyg iš gilaus miego ir sutrikę dairėsi aplink. Didikas atsigavo vienas iš pirmųjų ir neskubėdamas gurkštelėjo iš ąsočio, stovėjusio ant medinio stalo. Pasiūlė ir man, bet aš tik papurčiau galvą, o jis truktelėjo dar vieną gurkšnį. Kai dauguma pilėnų atsigavo, Vylantas pabandė sustatyti viską į savo vietas.
- Visi lauk, - nepiktai riktelėjo, - palikit mane vieną su svečiu. Ir dėl dievo meilės, išneškit iš čia tą medį.
Pilėnai, kad ir labai nenoriai, bet skubiai įvykdė visus reikalavimus. Jie buvo kiek sukrėsti tokių įvykių, vykstančių turbūt ne kiekvieną dieną, bet ką jau tada reikėjo besakyti apie mano savijautą? Lėtai ištiesiau ranką. Delnas drebėjo tarsi būčiau susirgęs karštine. O gal ir susirgau, po tokių įvykių, net dievas gali persitempti, ypač po to, kai jam vos nesudraskė esybės į skutelius.
- Ką visa tai reiškia? – tyliai paklausė balsas.
Atsimerkiau ir sunkiu žvilgsniu pažvelgiau į Vylantą.
- Tu čia apie ką? – beviltiškai naiviu balsu paklausiau.
“Puiku,” – mintyse pagyriau pats save. - “Jei dar nepraradai humoro jausmo, tai gal ir gyvensi.”
- Gerai, - didikas suprato, kad šiandien iš manęs nebeišpeš nieko naujo ir šūtelėjo sargybinį. – Tatvyki, palydėk dainių į svečių menę.
- Eiva, - sargybinis apkabino mane per pečius ir mes lėtai nulingavome koridoriumi lyg seni sugėrovai.
O man jau buvo per akis visų tų įspūdžių. Kažkaip viskas čia buvo keista. Net saulė ir ta buvo kitokia, nei aš buvau įpratęs jausti. Man reikėjo laiko, kad galėčiau viską ramiai apsvarstyti, bet pirmiausia, reikėjo miego. Čia mano mintys nutrūko, ir aš pajutau, kaip grimztu į kažką pūkuoto ir minkšto. “Turbūt čia lova.” – spėjau pagalvoti ir užmigau.
000
Pabudau nuo įkyraus purtymo. Sunkiai praplėšęs akis, pamačiau, kad prie manęs palinkęs stovi vakar matytas kareivis, rodos, Tautvykis ir negailėdamas jėgų purto mane už pečių.
- Liaukis, - riktelėjau, bijodamas nusikąsti liežuvį.
Kareivis paleido mane ir tarė:
- Labas rytas, dainiau. Vylantas kviečia tave pietų, o po to ir į medžioklę. Gal net kokį miškinį prigriebsit.
- Negi jūsų pilyje nėra tyrų mergelių? – apsimestinai piktai paklausiau, - visad norėjau, kad mane pažadintų gražuolė.
- Na, aš irgi nesu pabaisa, - nusikvatojo Tautvykis. – Kelkis. Visi jau laukia tavęs menėje.
Aš irgi šyptelėjau ir atsikėliau. Vakarykštę dieną prisiminiau lyg pro rūką. Būtinai turėjau pašnekėti su moterimi, išgelbėjusia man gyvybę, bet nutariau per daug neskubėti. Pirma reikėjo kaip reikiant apsišniukštinėti. Mums einant koridoriais, visi sutikti pilėnai palydėdavo mus žvilgsniais ir šnabždesiu. Bet niekas nedrįso net užkalbinti manęs. Matėsi, kad kai kurie net prisibijo “keistojo atėjūno”. “Bravo, Aramilai, tu jau tampi pabaisa.” – niūriai šyptelėjau.
- Prašom, - Tautvykis atidarė duris ir praleido mane į priekį.
Atsargiai apsidairęs, įžengiau į menę. Už manęs trinktelėjusios užsidarė durys. Menėje už didelio stalo sėdėjo tik Vylantas ir stambokas vaikinas, nuoširdžiu, kiek bukoku veidu. Jis tiesiog gręžė mane akimis, bet nieko nesakė. Mane tai sutrikdė.
- Labas rytas, - gal kiek per sausai pasisveikinau ir atsisėdau priešais vaikį.
“Kaip reiks valgyti, jei tas drimba skaičiuos kiekvieną mano kąsnį.” – niūriai pamaniau. O Vylantas, net nesiteikdamas mūsų supažindinti, godžiai kibo į valgį. Aš taip pat pabandžiau valgyti, bet jaunuolio akys sekė kiekvieną mano judesį. Maža to, jis elgėsi taip pat kaip ir aš.
- Manęs seniai niekas nebemėgdžioja, - burbtelėjau sau, bet taip, kad visi išgirstų.
Jo platų veidą nušvietė idiotiška šypsena, tačiau mėgdžiotis nenustojo. Kiek sutrikęs pažvelgiau į Vylantą. Šis liūdnai šypsojosi ir graužė vištos sparną. “Kas čia per pilis? Kažkoks liūdesio ir sielvarto dvaras.” – sutrikęs pagalvojau.
- Gana, - riktelėjau, kai vaikis man iš panosės pačiupo avienos gabalą. - Liaukis arba suknežinsiu tavo buką galvą į šį stalą.
Didikas net nustojo valgyti: toks atrodė susidomėjęs tuo, kas vyksta prie stalo. Tačiau per daug nesidžiaugė. Man net pasirodė, kad Vylanto veide keletą akimirkų atsispindėjo netgi šiokia tokia viltis, sumišusi su kažkokiais prieštaravimais. O vaikinas niekaip nesureagavo į mano pastabą. Ramiai atsikandęs avienos, pradėjo lėtai kramtyti. Jo veidą nušvietė šiokia tokia palaimos banga, o tada mirktelėjo ir atsikando kitą kąsnį. To jau buvo per daug. Aš lėtai atistojau ir ramiai išėjau iš menės. Paskui save uždaręs duris, kreipiausi į laukiantį Tautvykį:
- Ar gali minutėlei paskolinti savo kardą?
Šis gūžtelėjo pečiais ir, išsitraukęs ginklą iš dėklo, padavė jį man. Aš abejingu veidu apžiūrinėjau aštrius kardo ašmenis, o po to netikėtai įsiveržiau į menę, šaukdamas:
- El Eledril. Tuoj patiesi kanopas, niekingas padare.
Bet didžiam mano nustebimui, kardo ašmenys sustojo per plaštaką nuo jaunuolio galvos. Lyg to dar būtų negana, ginklas mano rankose pradėjo žaliuoti ir tįsti. Netrukus aš savo rankose laikiau žalią tąsų pagalį. Nuo jo trenkė chaosu. Pasišlykštėjęs trenkiau pagalį į kampą ir piktai sušukau:
- Arba kas nors paaiškins kas čia dedasi, arba prisiekiu Verilijos atminimu, nušluosiu visą šitą niekingą piliūkštę nuo žemės paviršiaus.
Ir, kad būtų įtikimiau, ranka ore nubraižiau keletą figūrų. Toje vietoje oras suliepsnojo ir apskritimų vidury atsirado sprindžio dydžio slibino atvaizdas. Bet koks magas, nors šiek tiek išmanantis iliuzijų kūrimo meną, nebūtų užkibęs ant šio vaikiško triuko, bet sėdintiems kambaryje mano drakonas padarė įspūdį.
- Gana, gana, - nelauktai prašneko Vylantas. – Sėsk ir aš tau viską papasakosiu.
Aš klusniai prisėdau prie stalo ir pradėjau įdėmiai klausytis. Vaikiūkštis tuo metu išsižiojęs stebėjo palube skraidantį nykštukinį slibiną.
- Matai, kažkada ir aš buvau laimingas. Turėjau viską ko geidžia širdis, bet svarbiausia: mylinčią žmoną. Deja, man išvykus pas kunigaikštį, mano žmoną, vaikštinėjusią miške, užpuolė miškinis. Baisu net prisiminti, ką jis su ja padarė, - didiko balsas tapo bespalvis kaip ir jo veidas, bet Vylantas tęsė toliau. – Vargšelę vos atgaivino pilies burtininkė. Deja, po kelių mėnesių ji pagimdė šitą – pusmiškinį. Aš norėjau jį savomis rankomis pribaigti, bet paskutiniai mano žmonos žodžiai buvo: “Leisk jam gyventi. Jis gi ir mano sūnus.” Blogiausia, kad kai tik pasižiūriu jam į veidą, pastebiu, kad jo akys tokios pat kaip jos. Tu nekreipk į jį dėmesio. Su juo tik Vėjelė susišneka. Net vardą sugalvojo – Erartas. Miškiniams neatleidau: jau daug metų, kaip žudau tuos netvarkos padarus.
Sutrikęs pažvelgiau į skausmo prislėgtą didiką, po to į pusmiškinį Erartą. “Taip, nebloga dienelė pasitaikė,” – pamaniau. Stojo nejauki tyla. Net mano išburtasis slibinas nebešvirkštė ugnies pro šnerves.
- Gerai, - ištariau. – O kur galėčiau rasti tą paslaptingąją Vėjelę? Manau, kad man yra daug ką aptarti su ja.
- Pietūs vistiek nenusisekė, - sumurmėjo didikas. – Pasakyk Tautvykiui, jis parodys tau kelią.
Lėtai atsistojau ir neskubėdamas išėjau iš menės. Girdėjau kaip miškinvaikis šnypščia ant manęs, bet



_Nebaigtas_