I'm back :] arba sugrįžtuvės sugrįžtančio tik iš idėjos

Ryšium su užkrautu analizių krūvių, kurių dėka susipažinau su ekspresionizmu, futurizmu, dadizmu, modernizmu ir kitais technokratiniais izmais, kilo idėja susintezuoti fantastiką ir pasirinktą izmą į vieną fantasticizmą :) Aš genijus! Ы :)

The End

Tai nereiškia, kad aš baigiau rašytojo karjerą :]

Tiesiog muzika ir grafika dabar yra didesni prioritetai.

Inkvizitorius

Čia paskutinis mano kūrinys. Jau metai, kaip nepaėmiau plunksnos į rankas :( Šį apsakymą rašiau 'Geriausia Lietuvių Fantastika' rinkiniui. Į finalą iškopiau, bet laimėtoju netapau. Dar anksti varžytis su keturiais lietuvos fantastikos grandais :

__________________________________

2306.06.07 (antradienis)

- Mirties laikas keturios vakaro, - sausu balsu konstatavo teismo medikas, žvilgtelėjęs į savo rankinį laikrodį.
Kenetas Grantas praleido pro duris skubančius mediko padėjėjus ir pats priėjo prie jo.
- Sveikas, detektyve, - pasisveikino jis, valydamasis šiaip švarias rankas į chalatą. Įprotis turbūt, pasilikęs dar nuo studijavimo laikų. – Matot, žmogelis užsimanė numirti ketvirtą vakaro, antradienį. Brigadą iškvietė kaimynai, išgirdę sprogimą. Žmogelis dar kokias dvidešimt sekundžių bandė prišliaužti prie durų, tačiau kaip matote be kojų jam nelabai išėjo, - niūriai pajuokavo.
Kenetas prasibrovė pro šnekųjį mediką ir nužvelgė nusikaltimo vietą. Kambarys buvo nesmarkiai apgadintas sprogimo. Nuo kėdės lūženų, kur, matyt, buvo sprogimo epicentras, iki kambario pusiaujo tęsėsi sukrešėjusio kraujo šliūžė. Netoli durų, kaip tik už daktaro nugaros gulėjo vyriškis nutrauktomis kojomis. Apdegusios bigės dar kraujavo, kaip beje ir smarkiai sumaitota kairioji ranka.
- Ne koks vaizdelis antradienio vakarą, ar ne? – medikas čia buvo vyriausias. – Beje, mano vyrukai jau apieškojo kambarį, nieko įtartino: nukreipiamojo veikimo sprogmuo buvo pritvirtintas prie kojų, o žmogelis prie kėdės. Beje, žmogelį vadino Oliveriu Verkiu. Pilotas. Taigi, jį kankino, o po to prieš išeidami nusprogdino abi jo kojas. Štai ir visa istorija. Kaimynai girdėjo tik sprogimą, užtat ir pranešė. Šiaip, šiame kvartale mes ne itin mėgiami.
- Tai ką, man čia jau nebėra darbo? – juodo stiklo kauke, dengiančia detektyvo veidą nuslydo šviesos spindulys, o susintetintas balsas neperdavė nė kruopelytės emocijų.
- Neįsižeiskit detektyve, bet mano vyrukai apmokyti ir jūsų darbo. Mes gi iškvietimo brigada, o jūs specializuojatės tik vienoje srityje. Beje įkalčius, kaip ir bylą mes atiduodame jums, - medikas paėmė nuo stalelio – vienintelio kraujo neaptaškyto baldo kambaryje plastikinį paketą ir padavė ją detektyvui.
- Tada iki pasimatymo. Mes jus iškviesim smulkesnei apklausai.
- Žiūrėkit, važiuokit atsargiai, dabar mieste knibždėte knibžda maniakų, - pavymui riktelėjo medikas.
Kenetas vos susilaikė nenusikeikęs. Tokie pokštininkai jau baigė atsibosti tiek, kad pačios rankos tiesėsi prie ginklo. Išėjęs iš buto, pasuko laiptų link. Lipdamas jais, rankose pasvėrė paketą. Sunkokas. Arba tie žaliasnapiai iš brigados surinko viską, kas tik liko sveika bute, arba žudikas pasitaikė reto debilumo. „Nužudymo byla Meriko gatvėje. Įkalčius iš brigados perėmiau. Grįžtu į skyrių.“ – Detektyvas susisiekė su skyriumi. Ausyse sudūzgė ir pyptelėjo. Pranešimą priėmė. Įsėdęs į tarnybinį automobilį, Kenetas nužvelgė savo veidą veidrodėlyje. Į jį žvelgė juodo stiklo kaukė, dengianti veidą iki pat plaukų. Išsiviepė, tačiau atspindys veidrodyje liko ta pačia bejausme žmogysta, stiklo veidu.
- Taip galima ir depresiją įsivaryti, - sumurmėjo užvesdamas automobilį. Neveltui kaukes tvirtindavo tik patyrusiems detektyvams. Būtent detektyvams, eiliniai tvarkos saugotojai buvo vadinami naujokais, jaunuoliais ir stažuotojais. Užtat su kauke tapdavai beveik nepažeidžiamas, bent jau morališkai. Tikras teisingumo saugotojas: be emocijų, nepaveikiamas ir nepalaužiamas. Tik su lengvu šizofreniniu nukrypimu.
Grįžęs į skyrių, perdavė paketą analizatoriams, o pats nuėjo į savo vadinamąjį kabinetą. Nors greičiau ne į kabinetą, o į bendrą poilsio kambarį. Nemėgdamas savo darbo vietos, detektyvas daugiausia laisvo laiko praleisdavo čia, išsitiesęs ant sofos. Tačiau šį kartą jam nepasisekė. Kambaryje ant sofos šnekučiavosi porelė jaunučių stažuotojų. Vaikinas ir mergina. Jam įėjus, jie atšoko vienas nuo kito kaip nuplikyti, tačiau Kenetas į juos net nepažvelgęs, išsidrėbė krėsle ir įsispoksojo į vieną tašką. Žinojo, kad gali net nepasukdamas galvos juos stebėti, tačiau nenorėjo jiems kliudyti. Dauguma žmonių instinktyviai pajaučia kai į juos žiūrį netgi kaukėtieji detektyvai.
- Kenetai, - netrukus sudūzgė ausyse. – Užeik į mano kabinetą. Įkalčius jau išanalizavo.
- Va tau ir poilsio valandėlė. Nieko, pasensit ir jūs, jei kas nors anksčiau laiko nepačirškins, - atsisveikindamas metė porelei.
Stengdamasis neparodyti nuovargio, vadas nuolatos sakydavo, kad darbuotojai visada privalo būti žvalūs, užlipo į antrą stiklinio bokšto salės vidury aukštą ir įėjo į juodo stiklo kabinetą. Skyriaus vadas – juodaodis pagyvenęs vyriškis – kaip tik bandė nuvalyti kavos dėmę nuo savo balto švarko.
- Sveiki, sere, - įėjęs pasisveikino.
- Aha, - burbtelėjo, - įnirtingai trindamas dėmę. – Paskaityk aną lapelį.
Kenetas paėmė ant stalo gulintį kažkur jau matytą lapelį ir išskleidęs pradėjo skaityti. Tai buvo ištrauka iš Prisikėlimo biblijos su dešimt Dievo įsakymų. Šalia buvo ranka prirašyta:
„Aš Stebėtojas. Tūnau sau kamputyje ir lyg pro iškreiptą prizmę stebiu viską, kas vyksta aplinkui. Tarsi vaikas su padidinamuoju stiklu, kartas nuo karto pakrutinu šį skruzdėlyną, taip patenkindamas savo, kaip kūrėjo esybę. O ir kruta jie tikrai įdomiai. Geras pastebėjimas “kruta”. Ne laksto, ne šliaužioja, o kruta: pamažu, solidžiai tarsi norėdami įrodyti pasauliui, kas yra tikrasis jo valdovas. Žmogus. Kaip išdidžiai skamba šis žodis, kurį, beje, jie patys ir sugalvojo. Sugalvojo kaip ir daugelį kitų žodžių ar daiktų, taip norėdami palengvinti savo būtį.Taip visiškai pamiršdami mano nuopelnus ir jų nepaisydami. Dauguma net mano vardo nežino, o ką jau bekalbėti apie pasaulio sukūrimo istoriją. Skaudu, bet manau, kad reikia viską pradėti nuo pradžių. Kažkur padariau klaidą, kuri ir nulėmė tai, kad šiuolaikinis pasaulis yra be religijos ir be tikėjimo manimi. Bet aš pabandysiu šią klaidą pašalinti...“
Kenetas pavartė popieriaus skiautę rankoje.
- Brigadininkai sako, kad ją rado prie lavono? Bet juk tokią pat radome ir Keso sektantų šventykloje. Po masinių skerdynių. Negi šie du atvejai susiję? – kreipėsi į Vilsoną Streinerį.
- O kaip tau atrodo? Aš tik niekaip negaliu suprasti, ko religiniam maniakui prireikė iš krovininio lainerio piloto? Paprastai per religinius karus, nukenčia tik prieštaraujančiojo tikėjimo asmenys, o Oliveris Verkiu, kiek žinoma, buvo ateistas. Tačiau, manau, kad vis tiek vertėtų šią bylą vertinti kaip religinio pobūdžio nusikaltimą. Aplankyk mūsų psichologą, gal jis jau bus išsiaiškinęs ką nors iš vakarykščio raštelio.

2306.06.08 (trečiadienis)

- Aš nežinau, koks šizofrenikas galėjo parašyti tokias nesąmones, – baigęs skaityti, vyriškis baltu chalatu nusviedė popieriaus skiautę ant stalo.
- Mes irgi nežinom, - Kenetas Grantas paėmė popiergalį nuo stalo ir sulankstęs įsidėjo atgal į kišenę. – Šitai ir bandome išsiaiškinti, o iš jūsų tikimės šiokios tokios pagalbos. Jūs gi dirbate valstybei. Ar gi ne?
Šis naujasis psichikos tyrėjas savo neveiklumu kėlė jei nepasibjaurėjimą, tai bent panieką.
- Kokios būtent pagalbos? Galvojate, kad užtenka pakišti man po nosimi kažkokią skiautę su šizofreniniais kliedesiais, ir aš jums iškart pasakysiu pavardę ir adresą? Dabar tegaliu pasakyti, kad čia ištrauka iš Prisikėlimo biblijos. Man reikia atlikti tyrimą, ir mažų mažiausiai sugaišti kelias dienas, kol pagal braižą ir rašymo stilių galėsiu nustatyti rašiusiojo bruožus. Dabar tegaliu pasakyti, kad abu raštelius rašė tas pats žmogus. – psichologas pradėjo trinti rankas.
„Nervinimosi požymis,“ – automatiškai mintyse pastebėjo detektyvas.
- O iš kur man žinoti? Čia jūs esate kriminalinis psichologas, tiriantis iškreiptą psichiką turinčius žmones. Be to mes neturime keleto dienų. Žūsta žmonės, o jūs veblenat kažką apie laiką, - metalizuotas balsas, sklindantis iš po kaukės skambėjo šiurpiai. - Jei vis dėl to ką nors sužinosite anksčiau nei per tas kelias dienas – paskambinkit. Ir dar: palieku jums ir šitą, - jis vėl iš kišenės išsitraukė popieriaus skiautę ir padėjo ant stalo. – Galite ją pasilikti.
Bet sutikęs klausiamą psichologo žvilgsnį, pridūrė:
- Čia tiksli kopija. Negi galvojate, kad mes nešiojamės su savimi įkalčių originalus? Viso geriausio. Atsiminkite, kitas galite būti jūs. Jis žudo be jokios sistemos.
Pareigūnui žengiant pro duris, psichologas norėjo piktai sušukti pavymui, kad tokio lygio psichologas negali dirbti su visokiomis kopijomis, bet susilaikė. Šis policininkas juoda stikline kauke ant veido jam kėlė šiurpą.

Išėjęs iš klinikos, Kenetas žiauriai užsinorėjo arba nusispjauti, arba užsirūkyti. Deja negalėjo. „Kiekviena kaukė savo pliusus atsveria trūkumais,“ - niūriai šyptelėjo ir pasuko prie artimiausio videofono.
Šiandien dar reikėjo su kai kuo susitikti. Iš tiesų dar vakar reikėjo susitikti su tuo asmeniu. Kas dar geriau žinos apie religinius maniakus, jei ne pats religijos skleidėjas. Įžymusis tėvas Edmundas, kurio fizionomija niekaip nepasitraukdavo iš žinių, transliuojančių vietinius seksualinius skandalus. Šie reportažai kartkartėmis buvo paįvairinami demonstracijų, nukreiptų prieš šventąjį tėvą, transliavimu. Nepaisant jo margos biografijos, Edmundas išmanė savo darbą ir uoliai vykdė religines pareigas. Kenetui priėjus prie Techo jungties kabinos, iš jos spėriai išsiropštė benamis, nuolankiai šypsodamasis išpuvusiais dantimis. Įėjęs į vidų, detektyvas pasišlykštėdamas susiraukė nuo prakaito ir puvėsio smarvės. Gerai, kad kaukė iškart reagavo į organizmo būseną ir prislopino dvoką iki minimumo. „Nauji pojūčiai jūsų merginai. Nusipirk kietinantį implantą.“ Tokia antraštė nušvito vos tik įjungus videofoną. ,,Pasidaryk savo legalią kopiją. Nuo šiol – spėsi visur.“ Akį rėžiančios raidės beveik užgožė pačioje teksto apačioje esantį užrašą, siūlantį už nedidelį mokestį atsisakyti reklamos savo videofone. Kenetas Grantas jau seniai buvo įdiegęs tokią funkciją bute esančioje Techo jungtyje, nors ja beveik ir nesinaudojo, tad gerokai susinervino, reklamai plūstelėjus į šio viešojo videofono ekraną. ,,Jei nenori pagiringų rytų ir vakarų, pirk vaistų DX-2.“ Skambant šiai reklaminei dainelei, reklamuojančiai keista – vaistus nuo pagirių, kai dabar nuo chemiškai apdoroto alaus pagirių nebūna visiškai, Kenetas surinko septyniaženklį numerį.
- Palaukite kol abonentas atsilieps. Laukimo mokestis bus nuskaitytas iš jūsų naudojimo kortelės, - pro garsiakalbius pasigirdo švelnus moters balsas. – O tuo metu paklausykite šios puikios reklamos...
,,Keliavimas be išlaidų – nekeliavimas. Rinkitės Invertus kelionių agentūrą.“
- Kas per nesąmonė, taip išeina, kad privalau mokėti už tai, kad išklausyčiau bevertę reklamą, - niūriai suurzgė Kenetas, kumštyje mėšlungiškai spausdamas raktelius nuo automobilio.
- Česterio parapija. Tėvas Edmundas klauso, - ekrane sumirgėjo vaizdas ir pro trukdžius išryškėjo stambus veidas su nukarusiai putliais žandais ir primerktomis akimis.
- Čia Kenetas Grantas – specialiųjų žmogžudysčių skyrius. Mums reikėtų susitikti su jumis ir pašnekėti akis į akį.
- Na, nežinau. Aš turiu neatidėliotinų reikalų... – Šventasis tėvas kažkodėl tai neturėjo jokio noro bendrauti su teisėtvarkos pareigūnu.
- Baikit, - nutraukė jį Kenetas. – Jei negalite nuspręsti pats, tai valstybė nuspręs už jus. Aš atvyksiu pas jus už dvidešimties minučių.
Storulis prasižiojo, norėdamas kažką pasakyti, bet Grantas niršiai ištraukė apmokėjimo kortelę iš lizdo ir ryšys nutrūko.
- Kas per nesąmonė. Ir kodėl vyriausybė negali įtaisyti jungčių bent jau į detektyvų automobilius, jau nekalbant apie X kartos mobilius telefonus. Aha, siūlė praeito šimtmečio atgyvenas, bet su jomis tik galvas skaldyti. Net prie vietinio Techo neprisijungsi. Žinoma, šį trūkumą kažkiek kompensuoja kaukė, tačiau su ja neišbūsi prisijungęs ilgiau nei keliolika minučių, – taip bemąstydamas, jis įsėdo į savo automobilį ir nurūko žemutinio lygmens gatvelėmis į užmiestį.
Kaip taisyklė, žemutinio lygmens niekas nebevalė dar nuo Entako laikų, tačiau purvinose gatvelėse beveik nesimatė šiukšlių. Vietiniai kvartalų sanitarai – benamiai puikiai išmanė savo darbą. Kur ne kur matėsi jų būdelės, prisiglaudusios prie tiltų pagrindų ar nebeveikiančių Techo jungčių kabinų. Važiavimas purvinomis žemutinėmis gatvelėmis, Kenetui kaip visada sukėlė nejaukių minčių. Ne apie tokią ateitį jis svajojo, kai įstojo į tvarkdarių korpusą, o iš ten – į teisėtvarkos brigadą. Prisiminė save, dar jauną policininką, ką tik baigusį akademiją ir kupiną idėjų. Per penkiolika metų jis pasiekė vyriausiojo detektyvo laipsnį, tačiau ,,šlifavo gatves“ dažniau nei prieš dešimtį metų.
- Aš juk negaliu leisti samdyti sau armijos, o tu žinai kokie tie naujokai, - šlykščiai vaipydamasis, pacitavo skyriaus viršininko žodžius.
O dar šitas maniakas, kaip bebūtų pikta jau trys dienos siautėjantis tik jo mieste, sušiktame Karsaite.
- Nieko, kai nuvyksim pas kunigą, galėsime paklausti kokia yra gyvenimo prasmė, - niūriai šyptelėjo.
Su lyg tais žodžiais detektyvas sustabdė automobilį šalia raudono plytinio pastato, primenančio viduramžių pilaitę. Šalia metalinių vartų degė suversti šiukšlių skaidytuvai. Besidairydamas, Kenetas pastebėjo ir plakato liekaną, skatinančią atsisakyti bažnyčios ir pasitikti pasaulio pabaigą. ,,Ką gi, nors šis kvartalas nė kiek nepasikeitė per tiek metų.“ – pamanė jis, peržengdamas kažkokio daikto svilėsius. Jau kas, kas, o žemutinis lygmuo buvo tikras rojus visokioms demonstracijoms ir piketams. Teisėtvarka įsikišdavo tik tada, jei sambrūzdis ketindavo išaugti į masines riaušes ir išsiplėsti į kitus lygmenis. Priėjęs prie aplamdytų vartų, spustelėjo vienintelį mygtuką pulte prie vartų. Po keleto minučių garsiakalbis šalia mygtuko sušnypštė ir prabilo metaliniu balsu:
- Kokiu reikalu atvykote į Česterio parapiją?
- Čia detektyvas Kenetas Grantas. Mes susitarėm telefonu, kad aš atvyksiu po dvidešimties minučių. Jei neįsileisite manęs dabar, aš įeisiu su visais vartais. Ne taip, kaip tie vargšeliai, kuriuos susvilinai, šventasis tėve.
Garsiakalbis akimirkai nutilo ir kurį laiką buvo girdėti tik techniniai trukdžiai, tačiau netrukus vartai spragtelėjo ir juose atsivėrė nedidelė anga. Detektyvas apsižvalgė ir susilenkęs įlindo pro angą. Jis atsidūrė anglišku stiliumi prižiūrimame parkelyje. Sintetiniai krūmeliai švietė melsvai, o ornamentais išskutinėta žolė skleidė vos juntamą aromatą. Kaukė akimirksniu perdavė duomenis detektyvui. Ši žolė skleidė lengvą narkotinį tvaiką. Jo koncentracijos buvo per mažai, kad būtum nubaustas, bet užteko, jog pagyvenęs šalia tokios pievelės mėnesį, pradėtum gyventi nesibaigiančiame transe. Už nugaros dusliai spragtelėjo. Krūptelėjęs Kenetas žvilgtelėjo per petį ir pamatė užsiveriančią angą vartuose. Nieko įdomaus, tačiau į dešinę nuo angos įtaisytas liepsnosvaidžio bokštelis tikrai pritraukė detektyvo dėmesį. ,,Pasirodo, bus ką aptarti su dvasiškuoju tėveliu ir be tyrimo.“ – šyptelėjo, žingsniuodamas tiesiai per veją. Kai kareiviškais batais spardydamas dekoratyvinius akmenis priėjo prie namo durų, ten jo tarpduryje jau laukė stambus vyriškis su sutana.
- Aš Edmundas. O jūs tikriausiai esate detektyvas..? – prabilo, baugščiai dairydamasis aplinkui. Kunigui už sutanos diržo buvo užkištas pistoletas.
- Jūs turite leidimą šiam ginklui? – Juodo stiklo kaukė puikiausiai atstojo teisėtvarkos pareigūno pažymėjimą.
- Čia menkniekis palyginus su tuo, kas man atsitiko šįryt. Užeikit greičiau, pabandysiu viską papasakot.
Kenetas Grantas niūriai vyptelėjo tačiau jo stiklinėje kaukėje atsispindėjo tik saulės spinduliai. ,,Esu pas Česterio parapijos kunigą Edmundą. Nelegaliai įrengtas liepsnosvaidis prie vartų, bei pistoletas, rodos, nešiojamas be leidimo. Prie vartų esantys pėdsakai rodo neseniai įvykusį bandymą įsilaužti arba eilinę demonstraciją, kurios dalyviai buvo susvilinti to paties liepsnosvaidžio,“ – eidamas pro duris į vidų, detektyvas susisiekė su skyriumi. Ausyse sudūzgė, o po kelių sekundžių jis išgirdo pyptelėjimą, patvirtinantį išsiųstą informaciją. Itin patogus daiktas, jei tarkim dabar detektyvui ištaškytų galvą. Duomenys apie pavojų jau perduoti, tad kovinės parengties būrys atvyktų per kelias minutes. Žinoma, detektyvo niekas nebeišgelbėtų, tačiau nusikaltėliai būtų sulaikyti. Sekdamas paskui kunigą, Kenetas praėjo skliautuotą gotikinio stiliaus vestibiulį, po to užlipo laiptais į antrą aukštą ir atsidūrė didelėje salėje, primenančioje biblioteką. Skirtumas tik toks, kad vietoj popierinių knygų, kuriomis taip mėgdavo puikuotis didybės manija sergantys žmonės, lentynose gulėjo tūkstančiai video diskų. Žinant kunigo pomėgius galima buvo spėti, kad didžiumą jų sudarė pornografiniai filmai. Prie didelių langų, už plačių užuolaidų, detektyvas pastebėjo įtartinai išsikišusius daiktus, primenančius stacionarius mini pabūklus.
- Matau, kad jūs čia gerai įsitvirtinęs. Leidimus turite?
- Jei aš liksiu gyvas, tai jokie ginkluotės pažeidimai man nebebus svarbūs. Į mane šį rytą bandė pasikėsinti.
- Ir jūs norite pasakyti, kad nuo ryto iki dabar spėjote įsigyti ir įsirengti visą apsaugos komplektą? Meluojate, šventasis tėve, tai nuodėmė. Jūs tą žinote.
Storulis nejaukiai pasimuistė ir numykė kažką panašaus į: „mane seniai jau persekiojo“.
- Gerai, kadangi aš jau čia, tai gal papasakokit savo versiją. Nes šiuo metu esate kaltinamas E-23 straipsnio pažeidimu. Būtent, nelegalios apsaugos sistemos įsigijimu ir naudojimu.
Edmunas apsilaižė sukepusias lūpas ir mostelėjęs į vieną iš odinių krėslų prie video leistuvo atsisėdo į kitą. Detektyvas, ignoruodamas draugiškumą, sukryžiavo rankas ir nugara atsirėmė į gigantišką video leistuvą, taip kad matytų kunigą. Akimis permetęs leistuvo modelio numerį, tyliai švilptelėjo. Akivaizdu, kad Česterio parapija dosni savo dvasiškajam ganytojui.
- Matote, nežinau net nuo ko pradėti. Jūs girdėjote apie Keso sektantų skerdynes, įvykdytas užvakar?
Detektyvas niūriai linktelėjo. Jis ne tik girdėjo, bet ir matė prie sienų prikaltus, tiesiogine šio žodžio prasme, išmėsinėtus sektantus bei šalia tvarkingai į krūveles sudėliotus jų organus.
- Tai va. Vakar man kažkas paskambino vietine Techo jungtimi ir neprisistatęs pradėjo kamantinėti apie tai, kodėl aš nusisukau nuo tikėjimo. Po to pradėjo šaukti, kad aš, kaip Dievo žodžio skleidėjas, degsiu pragare ir panašias nesąmones, – kunigas jaudindamasis nerišliai dėliojo savo mintis.
- Kas tas kažkas? Pas jus ką, videofono vaizdo paslauga atjungta? – grubiai pertraukė Kenetas, taip dar labiau išmušdamas pašnekovą iš pusiausvyros.
- Nežinau. Ta yra žinau, neatjungta. Skambino vyriškis. Pagyvenęs, atrodo. Su žandenomis.
- Taigi...
- Ne, jūs paklausykite: o šį rytą kažkas bandė pas mane įsiveržti. Ne kažkas, bet minia įsiutusių mechanoidų ateistų, ir aš galiu prisiekti, kad tas vyriškis su žandenomis sukiojosi aplinkui, - kunigas vos neverkė.
Kenetas Grantas mintyse šyptelėjo. Tas bandymas įsiveržti, labiau priminė eilinį piketą, tačiau keisčiausia yra tai, kad mechanoidai niekada anksčiau dėl nieko nėra piketavę. O į žmonių religijas jiems tuo labiau spjaut, žinant, kad jie neturi vaizduotės ar troškimo į kažką tikėti. Ir dar tas keistas skambutis. Pasirodo dar vakar reikėjo čia ateiti. Štai tas pėdsakas, tikras religinis karas. Šizofrenikas, grasinantis pasauliui šventu karu, jau nužudė, ką ten nužudė – nukankino trisdešimt tris sektantus ir susprogdino Keso šventyklą. Tik vakarykštis pilotas nelabai limpa į kontekstą. Nieko, jei tik jį sugausiu, apkaltinsiu netgi mikromodulių vagystėmis iš parduotuvių. Įdomu, užėjau pas kunigą, norėdamas sužinoti jo nuomonę apie raštelį, o pasirodo, kad tas pats vyriškis „su žandenomis“ jam jau grasino.
- Na, man aišku. Tačiau norėčiau šio to paprašyti: perskaitykite šį lapelį ir pagalvokite ką galėtumėte apie jį pasakyti, - ištarė mechanišką frazę, nors jau beveik žinojo atsakymą.
Kunigas drebančiomis rankomis paėmė lapelį ir jį išlankstęs perskaitė.
- Čia... Man tą patį jis sakė... Ir dar pridūrė, kad degsiu pragare amžinai. Ir pradėsiu degti dar šiandien, - storulio balsas virpėjo, tariant šiuos žodžius.
- Tik nepulkit į isteriją. Dievo reikalais rūpinkitės jūs, o man palikit manuosius, – detektyvas jau norėjo susisiekti su skyriumi, kai lauke nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Stiklai su trenksmu žaižaruodami pažiro į vidų, kapodami video leistuvą ir partrenkdami detektyvą ant grindų, o sprogimo bangos neatlaikiusios lentynos kiužo, užliedamos salę tūkstančiais saulėje spindinčių video diskų. Kai kaukė vėl atstatė normalų klausos lygį, Kenetas papurtė galvą, norėdamas atsikratyti ūžesio galvoje. Jei ne kaukė, žaibiškai sureagavusi į sprogimo bangą, jo smegenys jau būtų išsitaškiusios po visą patalpą nuo garso bangos. Sunkiai atsistojęs ant kojų ir trindamas smūgio sutrenktus šonus, detektyvas pažvelgė į kunigą. Jo veidu tekėjo kraujas, besisunkiantis iš ausų, akių ir nosies. Į krūtinę buvo įsmigusios kelios stiklo šukės, o konvulsiškai suriestos galūnės bylojo apie nuo skausmo šoko išsiliejusį kraują į smegenis.
- Centre, čia Gralis. Kodas raudonas Česterio parapijoje, kartoju, kodas raudonas, - detektyvas susisiekė su skyriumi, tuo pat metu bėgdamas prie lango.
Iš vartų, priekinės sienos dalies bei angliško stiliaus parkelio neliko nieko. Pusės metro gylio ruožai buvo išrausti nuo vartų vėduokle į namą. Sprogimo epicentre, vartų vietoje juodavo išsilydžiusio betono duobė. Kita gatvės pusė buvo nepaliesta sprogimo. Netgi priešais esančio robo-kioskelio langai neišdužo. „Nukreipiamo veikimo sprogmuo, ar ne? Nenori sužaloti daugiau, nei šiuo metu reikia?“ Mintyse kreipėsi į maniaką, o kad čia to paties asmens darbas, jau neabejojo. Labai keistai viskas sutapo. Jam bemąstant, pasigirdo galingų variklių riaumojimas ir netrukus prie vartų cypdami padangomis sustojo trys šarvuočiai, iš kurių lyg žirniai pabiro sunkiai šarvuoti kareiviai. Tuo pat metu virš namo kažkas dunkstelėjo. „Išlaipino desantą.“
- Centre. čia Gralis. Galit užeiti. Užpuolikas, manau, jau pasišalino. Turime kunigo lavoną, bei kalną popierizmo.
„Tik negalvok apie pensiją.“ – priminė pats sau, kai vienas iš medikų apžiūrinėjo jo sumuštus šonus.

2306.03.09 (ketvirtadienis)

- Ištyrėte Česterio parapijos videofono įrašus? Tai neškit viską čia. Taip, ir robotų parodymus, viską!
Juodukas, baltu kostiumu, išjungė mobilų ir sviedė jį ant stalo. Detektyvas su kartėliu pažvelgė į X kartos mobilųjį telefoną, prisijungiantį prie Techo saugiau negu kaukė. Bet nėra ko ir svajoti. Taryba netgi trims detektyvams nenupirks vieno mobilaus. „Ir kam aš moku mokesčius?“ – pagalvojo.
- Taigi, Kenetai Grantai. Jau keturios dienos, kaip religinis maniakas šlaistosi po Karsaitą, o tu man atneši tik krūvą spėlionių, vyriausiojo psichologo skundą bei Česterio parapijos kunigo lavoną, neskaitant ankstesnių numirėlių.
- Dar energetinės kavos buvau atnešęs, - gaižiai sumurmėjo detektyvas. Gerai kad jo veidą dengia juodo stiklo kaukė.
- Tu vyriausias detektyvas, bet aš tave išspirčiau į tokį užkampį, kad net nesapnavai. Jei ne darbuotojų trūkumas. Aš juk negaliu leisti samdyti sau armijos, o tu žinai kokie tie naujokai. Taigi turėtum bučiuoti mano juodą užpakalį iš dėkingumo, bet man to nereikia...
- Šią vietą pasiekiau savomis pastangomis ir iš nieko išmaldos neparašiau, - sumurmėjo Kenetas, jau atmintinai mokėdamas eilinę vado giesmelę.
- Šią vietą pasiekiau savomis pastangomis ir iš nieko išmaldos neparašiau, - skyriaus vadas mostelėjo į sieną ant kurios puikavosi holografiniai garbės raštai. – To paties reikalauju ir iš tavęs. Tu suvoki, kad jis žudo mokesčių mokėtojus? Taigi, kai suves suvestinę, tai nubrauks ir tau, ir man atlyginimus. O aš nenoriu praleisti vasaros šioje skylėje. Supranti, kad man norisi paatostogauti? – kalbėdamas skyriaus vadas žvelgė pro langą į skyrių, tad nepastebėjo įėjusio vaikinuko iš laboratorijos korpuso. – Tu žinai, kaip man kenkia Karsaito smogas...
- Sere, atsiprašau, kad pertraukiu, bet manau, kad atnešė tyrimus, - Kenetas Grantas stumtelėjo vaikinuką į priekį.
- Pprašau, ssere, - jaunuolis buvo ką tik baigęs akademiją ir ypatingai pergyveno kai senasis Vilsonas Streineris šaukdavo ant jo. Senesni darbuotojai jau buvo prie to pripratę tiek, kad nebekreiptų į tai dėmesio.
Vilsonas paėmė plastikinę dėžutę ir rankos mostu liepė pasiuntinukui išeiti. Užsidarius durims, pakvietė Kenetą arčiau prie stalo.
- Spėk kieno tai darbas? – sąmoksliškai mirktelėjo prieš atverdamas dėžutę.
- Naujojo Mesijo?
- Aha. Netgi raštelis identiškas aniems dviems. Įsivaizduok, nekopijuotas, o ranka parašytas, bet identiškas. Tas padaras turbūt turi kokį nagingojo raštininko rinkinuką. Sprogmuo nukreipto veikimo kaip ir kitais atvejais. Taigi, turim raštininką, laisvalaikiu besidomintį kariniais sprogmenimis. Kas dar: niekas vėl nieko nematė, girdėjo tik sprogimą. Vienas iš liudininkų netgi pasakė: „Nugriaudėjo kaip dievo rūstybė. Tas kunigas gi buvo ištvirkėlis.“ Įsivaizduoji? Kas darosi, jei žmonės pradeda taip moralizuoti gatvėse. Neveltui atsiranda visokių pamišėlių.
- Sere, o kaip aplinkos tyrimas? DNR kodai?
- Kaip ir praeitais kartais: visi įkalčių kodai, genai ir kitos nesąmonės tiktų bent pusei šio miesto žmonių. Negaliu sau leisti apklausti pusei miesto. Beje ir laiko tiek neturime. Nebent maniakas dar savaitėlę padirbėtų. Tokiais jo tempais, apklausai liktumėm tik aš, tu ir maniakas. Nebent, tu ir esi tas maniakas...
- Jokiu būdu, sere. Taigi mes turime profesionalą arba kovinį robotą? Sprendžiant iš nusikaltimo detalių, manau, kad turime reikalų su pamišusiu koviniu robotu. Gal apsauginio tipo arba kokio vienu iš gangsterių smogikų.
- Robotas su religiniu pamišimu? Na, jau... – Vilsonas skeptiškai palingavo galvą. – Nori sužinoti analitikų nuomonę? Jie mano, kad čia pasidarbavo vienas vadinamųjų vienuolių. Prisimeni 2302-sius? Tada irgi buvo panašiai. Kryžiaus kariai, taip jie buvo pasivadinę, irgi skerdė viską iš eilės rėkdami, kad Karsaitas, išganytojo gimtinė, privalo likti tyra prieš tikrąjį tikėjimą. Į ką jie tada tikėjo?
- Į mėnulio ir medžio simbiozės Dievą. Puikiai prisimenu šią bylą, sere. Tik braižas skiriasi. Kryžiaus kariai skerdynes atlikdavo kirviais ir kitomis nesąmonėmis. O šis, pasitelkia šiuolaikinę techniką, sprogmenis. Be to, kiek žinome, jis veikia vienas. Vienuoliai gi, dirbo gaujomis. Jau po paties pirmojo antpuolio mes sulaikėme aštuonis, - detektyvas susimąstęs atsisėdo į krėslą priešais vadą, ko paprastai nedarydavo.
- Palauk, - Vilsonas sunėrė pirštus. Analitika buvo jo arkliukas. – O kaip Keso sektantų skerdynės? Ten buvo pasidarbuota peiliu, o sprogmenų nebuvo išvis.
- Tačiau, sere, sektantai buvo užmigdyti dujomis, prikalti prie sienų, o tada, kai pradėjo atsigauti, juos pradėjo mėsinėti. Vienuoliai spjaudavo į bet kokį atsargumą, jiems svarbu buvo tik rezultatas, o Mesijas dirba švariau negu švariai. Be to, jei neskaitysime Oliverio Verkiu, visi kiti išpuoliai buvo surengti prieš religingus žmones. Kiek Karsaite yra religinių centrų?
- Keturi, - vadas jau suprato kur lenkia jo pavaldinys. Jis griebė mobilų, kuris nelauktai suskambo jo rankose.
- Klausau? Kodas raudonas, islamistų mečetėje! – riktelėjo Kenetui Grantui į veidą, o pats tėškė delnu per stalą. – Kovinis būrys jau važiuoja tenai, o tu ko lauki? Atskiro pakvietimo? Kuo greičiau važiuok į tą ketvirtą, kaip ten jisai...
Detektyvas viską suprato jau po pirmų vado žodžių. Bildėdamas kareiviškais batais jis jau lipo laiptais, kai Vilsonas išrėkė paskutinius žodžius jam pavymui.

Įsėdęs į automobilį, įjungė sireną ir nepaisydamas elementariausių kelio taisyklių, nušvilpė pačia aukštutine gatve į miesto centrą. Prabangūs robo-automobiliai pypsėjo jam pavymui, tačiau iš kelio traukėsi. Suvokdamas, kad gaus ne vieną papeikimą, trenkėsi į gatvės tvorelę ir nusileido į vidutinį lygį. Įsijungusi oro pagalvė kiek sušvelnino smūgį, tačiau variklyje vis tiek kažkas įtartinai sudžeržgė. Už jo pasigirdo stabdžių cypimas ir nemažas trenksmas. Nė kiek nesumažinęs greičio, jis žvilgtelėjo į galinio vaizdo ekraną. Jau tolumoje rūko kelios mašinos. Jam bežiūrint į jas dar įsirėžė robo-keltuvas. „Tikiuosi, kad niekas labai nenukentėjo.“ – pamanė Kenetas vėl žvelgdamas pirmyn į kelią. Dar keletą kartų neleistinai kirtęs gatves, tačiau nesukėlęs jokių avarijų, detektyvas taip staigiai sustabdė automobilį, kad cypiančios padangos paliko juodas juostas ant asfalto. Išsitraukęs iš dėklo pistoletą, pasileido link laiptuotos piramidės, kurioje buvo įsikūrę keltų ainiai, druidų klanas. Nors buvo pats pikas, praeiviai baugščiai traukėsi nuo kaukėto pareigūno, praleisdami jį į priekį. Šokdamas per tris pakopas, Kenetas mikliai įveikė laiptuotą papėdę ir atsidūrė piramidės viršūnėje šalia įėjimo.
- Kur vyksta apeigos? – riktelėjo ant apsauginio, tačiau iš kaukės pasigirdo tik šaltas klausimas, atmetantis bet kokias abejones nepaklusti.
- Dešinysis koridorius žemyn. Trečia aukojimo salė, sere. Šiandien aukojimas, - apsauginio veidas rodė, kad jis niekaip nesupranta, ko detektyvui su ištrauktu ginklu prireikė druidų pastogėje.
- Kviesk detektyvus, jie žinos ką daryti. O dabar, be jų neišleisk nieko iš šventyklos. Aišku? – Kenetas lyg argumentu pamojavo ginklu.
- Taip, sere, - vyriškis įsitempė kaip armijoje. Turbūt buvęs kareivis, radęs geresnį darbą, nei mutantų šaudymas radioaktyviose zonose.
„Centre, čia Gralis. Esu druidu klane, kol kas švaru, tačiau siųskite brigadą, kad išnaršytų perimetrą.“ – Detektyvas susisiekė su skyriumi, leisdamasis žemyn. Nulipęs maždaug tiek pat laiptukų, keliais užlipo išorėje esančiais laiptais, jis pateko į melsva spalva apšviestą akmeninį koridorių. Pasieniais stovėjo stikliniai kokonai su apvytusiais, tačiau natūraliais augalais. Priėjęs trečiąją aukojimo salę, prikišo galvą prie dvivėrių medinių durų ir įsiklausė. Iš pradžių buvo tylu, tačiau netrukus, kaukei sustiprinus klausą, jis išgirdo dejonę. Vikriai atlapojęs duris, Kenetas šoko į vidų ir kelis kartus persivertęs per petį priklaupė, atkišęs į priekį pistoletą. Ant pakylos stovintis sutanuotas druidas dešinėje rankoje laikė nedidelį pultą, o kairėje – lengvąjį automatą. Priešais jį beveik taisyklingu puslankiu gulėjo žmonės pakirsti kulkų serijos. Aplink telkšojo balos tamsaus kraujo, dar nespėjusio sukrešėti. Nieko negalvodamas detektyvas tris kartus iššovė į subjektą. Druido dešinysis petys nusidažė tamsiai raudonai ir jis kiek nustebęs pažvelgė į šovusįjį. Po to vikriai nėrė po už altoriaus ir paleido atsakomąją šūvių seriją. Detektyvas sureagavo beveik tuo pat metu, šokdamas į kairę. Jam pavymui į grindinį sutarškėjo kulkos. Bėgdamas tarp suolų ir lydimas kulkų, kapojančių medį, garso Kenetas iš paskutiniųjų sukaupė jėgas ir paskutinius metrus iki akmeninės kolonos įveikė neįtikėtinai greit. Greičiau nei kulkos. Būtent taip, kaip ir mokė karinėje akademijoje. Serijai nutrūkus, jis iškišo pistoletą ir keletą kartų iššovė į altorių. Nuo jo nuskilo keletas akmens gabalų. „Centre, čia Gralis. Kodas raudonas. Kartoju, kodas raudonas.“ – pasinaudodamas atokvėpio minute, išsiuntė pranešimą.
- Pasiduokite, – ore nuskambėjo kaukės sintezuotas balsas. – Čia detektyvas Kenetas Grantas, jei pasiduosite, turėsite teisę į visuomeninį teismą.
Vietoj atsakymo nuskambėjo automato serija. Kenetas irgi atsakė keliais šūviais. Dabar svarbiausia tempti laiką, kol atvyks kovinis būrys. O tada galima bus su pasimėgavimu stebėti, kaip į mechaninius šarvus įlindę kareiviai į kąsnelius sudrasko maniaką. Staiga kaukė jam perdavė silpną signalą. Įjungta aplinkos naršymo programa pajuto kažką netoliese einantį į šią salę. Ir ne pro pagrindinį įėjimą, o pro šoninį kur, pasak Techo, buvo druidų gyvenamosios patalpos. Nė kiek nesvarstydamas jis iššoko iš už kolonos ir, be perstojo šaudydamas į altorių, pasileido tų durų link. Kaukės apskaičiavimais jis pribėgs prie durų kaip tik tuo momentu, kai ateinantysis jas pravers. Ir jam liks kaip tik viena kulka, kad iššautų ją į Mesiją, kadangi tada jų nebedengs jokia kliūtis. Apie tai, kad pats taip pat lengvai gali gauti net ne vieną kulką, nė nepagalvojo. Darbe dar ne to buvo atsitikę. „Keturios, trys, dvi...“ – bėgdamas ir šaudydamas, skaičiavo likusius šovinius. Su lig „vienu“, jis atsidūrė lygiagrečiai altoriui ir iššovęs į maniaką, įšoko pro atsivėrusias duris, kartu įstumdamas ir žmogų, ėjusį į salę. Visa laimė, kad durys buvo iš apdirbto medžio. Vos tik jos užsivėrė, į jas pradėjo smigti kulkos. Garso izoliacija veikė puikiai, tačiau buvo galima jausti, kaip durys sudreba kiekvienai kulkai smingant į ją. Akimirksniu pagriebęs išgelbėtą jauną moterį, Kenetas nutempė ją tolyn koridoriumi. „Čia centras. Kas vyksta?“ – Vidinėje kaukės pusėje kamputyje sumirgėjo pranešimas. ,,Susišaudymas trečiojoje salėje. Mesijas turėtų būti vis dar ten...“ Pranešimą nutraukė galingas sprogimas, pasigirdęs už nugaros. Kenetas griuvo ant grindų instinktyviai pridengdamas moterį ir uždengdamas jos ausis pirštinėtomis rankomis. Kaukė vėl sėkmingai nuslopino sprogimo garsą, nuslopino ir artėjančius žingsnius. Gulėdamas ant grindų, detektyvas tik intuityviai pajuto, kad kažkas bėga pro šalį, o ne išgirdo. Pakėlęs galvą, išvydo sutanuotąjį, nusitaikiusį į gulinčiuosius iš lengvojo automato. Jo dešinioji ranka bejėgiškai karojo, o ant kairiojo šono plėtėsi raudona dėmė. Paskutinis šūvis vis tik buvo taiklus. Detektyvas suvokė, kad net ir labai norėdamas nesugebės pargriauti, kad ir sužeisto maniako, pats negavęs kulkos. Tačiau jo raumenys vis tiek įsitempė pasiruošusios šuoliui. Tą pačią akimirką, kai tuščiai spragtelėjo automatas, Kenetas šoko į priekį, tikėdamas sugriebti sutanuotąjį už kojų ir pargriauti. Tačiau šuolio nepavyko užbaigti. Sparčiai artėjanti automato buožė trenkėsi į stiklo kaukę, parblokšdama jį ant žemės. Maniakas vėl iškėlė buožę į viršų, tačiau koridoriuje pasigirdęs sutartinis trepsėjimas privertė jį sprukti. Netrukus pribėgę smogikai nusekė paskui, tačiau Kenetas Grantas buvo įsitikinęs, kad žudiko jau nebesugaus. Šitas Mesijas sugebėjo bėgioti netgi su dvejomis kulkomis kūne.


Kenetas Grantas lėtai nusiėmė stiklo kaukę ir atsargiai atjungė laidus nuo smilkinyje įtaisyto lizdo. Švelniai padėjęs stiklo gabalą ant stalo, pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Į jį žvelgė išbalęs vyriškis trumpais juodais plaukais ir pakumpusia nosimi. Detektyvas nusišypsojo savo atvaizdui ir šis atsakė tuo pačiu. Buvo keista matyti savo atvaizdą besišypsantį. Kenetas sunkiai atsiduso ir uždengė vienintelį veidrodį bute juoda medžiaga. Per tiek metų atprato reikšti emocijas kitiems matant. Netgi pačiam sau. Lėtai perbraukęs kaukę pirštais, pasuko į virtuvę. Pamaitinęs mėlynas žuveles akvariume, atidarė šaldytuvą ir prisiversdamas išgėrė energetinį mišinį, atstojantį jam visos paros maisto davinį bei palaikantį organizmą. Peržvelgęs menkas šaldytuvo atsargas, pasiėmė sintetinio alaus ir nors žinodamas, kad nepajaus jokio poveikio, truktelėjo gerą gurkšnį. Žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkiolikos dvylika. Nešinas alumi nuėjo į vienintelį kambarį ir įjungė televizorių. Šniokščiant lietui, transliuojamam per Outdoors kanalą, baigė gerti alų ir perjungė televizorių į video režimą. Ekrane pasirodė jauna mergina panaši į Kenetą. Ji pozavo objektyvui, tačiau jos rimtą veiduką nuolatos nutvieksdavo šypsena, lyg kažkas už objektyvo būtų ją juokinęs. Kitame kadre pasirodė jaunuolis. Tiksli jaunesnio Keneto Granto kopija. Jis juokdamasis bandė uždengti merginą nuo objektyvo, o ši plaikstydama vėjyje juodus ilgus plaukus juokais grūmėsi su juo. Kitas failas rodė tą pačią porelę pietaujančią prie seno vijokliais apaugusio namo. Jų veidai buvo kiek paniurę, o merginos akys pabrinkusios tarsi nuo verksmo. Vėliau jie atsikėlė ir nuėjo į nedidelį parkelį už namo. Skraidanti kamera sekė juos iki pat dviejų nedidelių antkapių. Pasvirusiomis raidėmis ant jų buvo iškalta „Oliveris ir Natalija Grantai“. Mergina vėl pravirko, o jaunuolis apkabino jos krūpčiojančius pečius. Dar kitas failas vaizdavo vieną Kenetą toje pačioje vietoje tik be laiko susenusį ir palaužtą skausmo. Šalia dviejų antkapių stovėjo dar vienas, naujesnis. Iškaltomis raidėmis buvo parašyta „Gabrielė Grant. Mylintis brolis niekada nepamirš tavęs...“ Vaizdas ekrane užgeso ir kambarys nugrimzdo į tamsą. Tačiau Kenetas to jau nepastebėjo. Jo krūtinė tolygiai kilnojosi ir tik mėšlungiškai suspaustas valdymo pultelis rankoje bylojo apie nerimastingą detektyvo miegą.

2306.03.10 (penktadienis)

- Taigi, ponia...
- Panele, sere. – Juokdamasi pataisė rudaplaukė mergina.
- Taigi, ponia Lija, - skyriaus vadas buvo nepalaužiamas. – Gal teiksitės mums paaiškinti, kodėl žudikas nusitaikė būtent į jūsų šventyklą? Gal kas nors jums grasino? Turėjote priešų?
- Ne, ne ir dar kartą ne. Kiek gi aš galiu kartoti tą patį? Aš turbūt vienintelė šiame kabinete kuri nenutuokia net pusės to kas įvyko, o jūs dar kamantinėjate mane.
„Aha, žinome mes viską, tik apsimetinėjame.“ – mintyse pastebėjo Kenetas.
Vilsonas Streineris niūriai pro stiklinę sieną pažvelgė į skyrių. Pažiūrėjus į jį, galima buvo teigti, kad jis visą naktį rankomis surinkinėjo robotus, o ne dalyvavo apklausoje. Gi pažvelgus į apklausiamąją to negalėjai pasakyti. Atrodė, kad bemiegė naktis jai įdavė ne tik jėgų, bet ir grožio.
- Ponia, tai yra panele, kuo jūs mažiau žinosite, tuo saugesnė būsite, - sunkiai prakalbo Vilsonas. - O tuo tarpu, bet kokia smulkmena, kuri jums atrodo nereikšminga, mums gali būti paskutinė grandis šioje byloje.
- O dabar duosite lapelį su numeriu ir pasakysite, kad jei ką nors prisiminčiau, paskambinčiau? Kaip senuose filmuose? – Lija atvirai šaipėsi jam į veidą.
- Ne. Mes padarysime truputį kitaip, - matėsi, kad vadas jau spėjo išsišaukti per naktinę apklausą, tad dabar jam norėjosi tik poilsio. – Šis žavus jaunuolis lydės jus visur, tol kol baigsis byla.
Nustebęs Kenetas apsidairė ieškodamas to žavaus jaunuolio.
- Netgi šitaip? – jos antakiai pakilo aukštyn.
- Netgi šitaip. Kenetai, į ją jau kėsinosi, tad yra didelė galimybė, kad maniakas pabandys užbaigti tai, ką pradėjo. Beje, tu irgi užsitarnavai jo kirvio, ar tiksliau nukreipiamojo sprogmens, sutrukdydamas jam tada šventykloje. Tad bus geriau, jei laikysitės greta.
- Kad vienu smūgiu jis galėtų pribaigti mus abu? – kaukė vėl sėkmingai nuslėpė ironijos gaidelę balse.
- Ne. Kad nekiltų įtarimas. Jei paskirsiu šiai poniai apsaugą, jis gali ir sudvejoti. O tuo tarpu tu ir saugosi ją, ir pats būsi kaip jaukas. Mums svarbiausia jį sugauti iki savaitės pabaigos.
Detektyvas jau norėjo paklausti kas bus kitą savaitę, bet prisiminė pats. Tas nelemtas lėšų skirstymas, tad jei skyrius nori gauti savo pyrago dalį, jam tikrai praverstų, jei maniakas tą dieną nelakstytų laisvėje ir nesprogdintų žmonių ar šventyklų.
- Klausau, sere, - detektyvas atidavė pagarbą, kaip kad buvo matęs istoriniuose filmuose ir kreipėsi į Liją. – Gerbiamoji panele, jūs laisva. Į mane galite nekreipti jokio dėmesio, jei nenorite.
Moteris dėbtelėjo į juos abu ir staigiai apsisukusi išlėkė iš kabineto. Kenetas, laikydamasis šiokio tokio atstumo, nusekė ją.
- Jūs turite automašiną? – gatvėje, nežiūrėdama į jį paklausė.
- Taip, - detektyvas atsakė, dairydamasis aplinkui. Tąsymosi su, kad ir liudininke, perspektyva jo nežavėjo. – Kur važiuosime?
- Namo... Aš velniškai noriu miego.

Kai detektyvo automobilis sustojo prie nedidelio medžio ir akmens komplekso, Lija jau seniai miegojo, galva atsirėmusi į stiklą. Kenetas atsargiai ištraukė iš jos rankų rankinę ir pasirausęs joje ištraukė pultelį. Pavartęs jį rankoje, įmetė atgal į rankinę ir jau norėjo pažadinti liudininkę, tačiau jam dar neprisilietus, ji pabudo.
- Atvažiavom? – automatiškai paklausė, nors prieš akis stovėjo jos namas.
- Taip. Atrakinkit vartus ir atsiminkit, nesvarbu kas beatsitiktų, laikykitės šalia manęs.
Vietoj atsakymo ji surinko kombinaciją pultelyje ir akmeninėje tvoroje atsivėrė anga.
- Aš nemažas vaikas, kad viską reikėtų sukramtyti ir įdėti į galvą. Pati suprantu, - sakydama ji susiraukė.
- Kaip pasakysite, - numykė Kenetas, įvairuodamas automašiną į nedidelį tvarkingą kiemelį.
Vos tik sustojus, Lija išlipo ir sparčiai nužingsniavo namo durų link. Mintyse nusikeikęs, detektyvas nuskubėjo paskui. Merginai tikrai nerodė jokios pagarbos teisėtvarkai, o liudininkų apsauga jai atrodė panaši į vaikų žaidimus. „Prakeikti religingieji.“ – Ištarė mintyse, užtverdamas jai kelią.
- Duokit raktus, ir leiskit mane pirmą, - pareikalavo.
Mergina abejingai gūžtelėjusi pečiais ištiesė detektyvui raktus ir neatsilikdama nuo jo net per žingsnį nusekė paskui. Kenetas vikriai atrakino duris, savo darbe buvo sutikęs ir sudėtingesnių spynų, ir įžengė į vidų. Pasitraukė nuo durų įleisdamas šeimininkę į vidų, tačiau toliau eiti neleido. Kaukės pagalba susisiekė su kvartalo kompiuteriu ir, gavęs namo duomenis, jį perskanavo. Gauti duomenys identiškai sutapo su gautais iš Techo. Kenetas pasisuko į Liją:
- Viskas gerai. Name kol kas saugu.
- Aš ir pati gerai tai žinau, - purkštelėjo. – Namą saugo pats kvartalo Techas.
„Žinau aš tuos visagalius Techus ir dar geriau žinau kaip juos lengva apeiti.“ – Pamanė detektyvas, uždarydamas ir užrakindamas duris. Po to nusekė paskui šeimininkę į svetainę. Kaip ir reikėjo tikėtis, kambarys buvo pilnas stiklinių kokonų, kuriuose augo natūralios gėlės. Apdailai taip pat buvo panaudotas natūralus medis, kainuojantis milžiniškus pinigus ir taip pat velniškai nepatvarus. Druidų tikėjimo nariai, nors ir skelbė apie gamtos galią, skelbė jog reikia saugoti likusią nedidelę jos dalį, tačiau nesikuklindavo tą nedidelį likutį naudoti savo malonumui. Lija nusimetė švarkelį ant masyvaus stalo ir, pažvelgusi tiesiai į stiklinę kaukę, paklausė:
- Kiek laiko reikės mane saugoti, detektyve?
Kažkodėl nuo jos žvilgsnio Kenetui suvirpėjo paširdžiai. Merginos žvilgsnis gręžte gręžė, ir jis eilinį kartą apsidžiaugė, kad kaukė neperduoda jokių emocijų į išorę.
- Kol sugausime maniaką. Tikimės, kad tai įvyks per šią savaitę.
- Aišku. Dabar einu išsimaudyti. Jūs irgi lipsite pas mane į dušo kabiną? – Balse pasigirdo ironijos gaidelė.
- Ne. Aš jus stebėsiu per atstumą, - Kenetas pirštinėtos rankos pirštu pabaksnojo sau į kaukę ir įsitaisė ant plačios sofos.
- Tik per daug neįsijauskite, - per petį metė Lija ir jį vėl išpylė prakaitas.
„Kas man darosi? Ne pirmą kartą saugau liudininkes, ne pirmą kartą mane gaudo maniakas. Susiimk.“ – pamanė, bandydamas susikaupti. Visą vidinė kaukės pusė mirguliavo nuo trimačio namo vaizdinio. Žalias taškelis, pavadinimu liudininkė, užlipo į antrą aukštą ir sustojo. Nustumdamas namo vaizdą į kraštą, Kenetas padidino sektorių, kuriame ji buvo. Išskydusi žalia spalva įgavo dušo kabinoje besiprausiančios merginos kontūrus. Etiniais sumetimais kaukės netransliuodavo normalaus vaizdo. O tik žalių linijų kontūrus, kurie atrodydavo panašiai kaip pirminiai trimačiai projektai. Nustūmęs ir šį vaizdinį į kraštą, detektyvas susisiekė su Vilsonu Streineriu. Pokalbis buvo trumpas ir lakoniškas, tikriau šnekėjo vien vadas:
- Seksi ją tiek, kiek aš liepsiu. Nesijaudink, mes viską stebime per vietinį Techą, o brigada reikalui esant atvyktų pas jus mažiau nei per porą minučių. Viskas. Įsivaizduok, kad tai atostogos.
Po mažiau nei pusvalandžio būnant aktyviai prisijungus prie kaukės, įsiskaudo smilkinius ir akis. Teoriškai tokio tipo įtaisai neturėjo jokio pašalinio poveikio, tačiau praktiškai Grantas pažinojo bent keletą detektyvų, kuriems tiesiog susvilo smegenys nuo per ilgo aktyvaus prisijungimo esant kovinei parengčiai. Žinoma, valdžia į šiuos atsitikimus nekreipė jokio dėmesio kaip ir į pasiūlymus aprūpinti detektyvus psichologų pagalba. Ne kiekvienas liktų sveikas net ir po kelių mėnesių nuolatinio kaukės nešiojimo. O ką jau kalbėti apie detektyvus, nešiojančius kaukes bent po keletą metų. Žaliasis taškas pajudėjo ir nulipęs į pirmą aukštą pasuko į svetainę. Kenetas išjungė namo analizatorių, palikdamas tik standartinį saugos režimą. Tuo metu į kambarį įžengė Lija, susisupusi chalatą ir braukdama nuo veido šlapius plaukus.
- Patiko? – paklausė, ir jis pasijuto lyg viešnamyje su viena iš tų sintetinių kekšių. – Aš einu miegoti, visą naktį nesudėjau nė bluosto jūsų skyriuje, o tu jei nori gali prigulti čia, ant sofos. Mano kambarys yra šalia, tad gali nesijaudinti, puikiai girdėsi mano klyksmą, jei kas nors atsitiks.
Pirmą kartą Kenetui pritrūko žodžių. Palaukęs kol ji išeis, jis sugniaužė kumščius. Lija jį erzino, tačiau šis erzinimas, kad ir kaip bebūtų keista, buvo keistai malonus. „Man ką, smegenėlės perkaito?“ – Niūriai pajuokavo, tačiau vis tik įjungė sveikatos būklės skanavimą. Kol vietinis Techas per kaukės jungtį vertino detektyvo sveikatos būklę, šis sunkiai išsitiesė ant sofos. Mintys sukosi apie maniako skerdynes, įvykdytas per šią savaitę, tačiau kažkodėl negalėjo susikaupti tiek, kad galėtų logiškai analizuoti įvykius. Ir nė pats nepajuto kaip užmigo. Pirmą kartą gyvenime su kauke ant veido, prijungta prie tinklo.

2306.03.11 (šeštadienis)

Refleksai suveikė greičiau, nei sąmonė sugebėjo atsibusti. Kaukės suerzintų nervų dėka kūnas jau ritosi grindimis, o sąmonė dar tik budo. Kenetas visiškai išsibudino lindėdamas kažkur po stalu ir vienoje rankoje gniauždamas pistoletą. Kaukė į sąmonę transliavo visokias reklamas ir trukdžius. Detektyvas sutriko ir pasimetė. Per visą darbo patirtį, jis pirmą kartą susidūrė su tokia problema. Dešinė ranka instinktyviai šovė kaukės link, norėdama ją nusiplėšti, tačiau paveikta kaukės pasiųsto impulso, bejėgiškai nukaro. Trinktelėjo šūvis. Bandydamas ką nors įžiūrėti ir suvokti pro kaukės iškreipiamus vaizdinius, jis vėl refleksiškai nusirideno grindimis. Prisiglaudė prie spintos ir pabandė sumažinti kaukės veiksnumą iki minimumo. Kažkur pasigirdo išgąstingas moters riksmas, vėl trenkė šūvis dabar prie pat Keneto ausies. Refleksiškas šuolis į priekį, persivertimas per petį, pasisukimas ir detektyvas drėbėsi ant grindų visa jėga trenkdamas kaukės kraštą į stalo koją. Galvą perskrodė šiurpus skausmas, iš sužaloto smilkinio bei nosies pasipylė kraujas. Tačiau Kenetas pasiekė savo: stiklo kaukė, nutraukytais laidais, dabar gulėjo šalia jo veido. Sunkiai persivertęs ant nugaros, jis pamatė virš jo palinkusią Liją. Ji vilkėjo ploną lininį chalatą, o išsigandusį veidą rėmino išsiplaikstę plaukai. Kenetas nusišypsojo jai, rydamas kraują, tekantį iš nosies.
- Man reikia į vonią, - ištarė, sunkiai keldamasis.
Mergina stovėjo ir nejudėjo. Šiurpiai vyptelėjęs, detektyvas paleido iš rankos mėšlungiškai suspaustą pistoletą, kuriame trūko lygiai dviejų kulkų ir pabandė nuropoti į vonią. Galvą vėl perskrodė skausmas, o smilkinys ir kairioji veido pusė nutirpo visiškai.
- Padėk gi, po velnių, - sušnypštė taškydamasis krauju. – Arba prieš Mesiją stosi viena pati.
Jis spėjo nušliaužti dar porą metrų, kai Lija pagaliau atsipeikėjo nuo šoko tiek, kad sugebėjo nubėgti iki vaistinėlės ir suleisti Kenetui kraują stabdančių bei skausmą malšinančių injekcijų. Maždaug po keliolikos sekundžių į namą įsiveržė šturminė brigada.

Vilsonas Streineris atsisėdo šalia Keneto. Tuo pat metu tech-medikas tvarkė jo sugadintą jungtį smilkinyje. Kraujo trūkumą jau seniai atstatė, tačiau detektyvas vis tiek jautėsi taip lyg viskas sąmonėje plaukiotų.
- Kodėl neklausi kas atsitiko? – patylėjęs kelias minutes, paklausė Vilsonas.
- O kas čia galėjo atsitikti? Tiesiog man prasidėjo psichozė ir viskas. Aš pats vos savęs nenušoviau. Tačiau tai nereiškia, kad nebegalėsiu toliau dirbti. Dabar jaučiuosi puikiai.
- Nė velnio tau niekas neprasidėjo. Nepavyks gauti jokių atostogų, - suurzgė šefas. – Čia Mesijo darbas. Mes jį sugavome. Tiksliau tik jo lavoną. Jis nepasidavė gyvas.
Kenetas taip staigiai pasuko galvą į pašnekovą, kad tech-medikas vos spėjo atitraukti instrumentus nuo paciento jungties.
- Kaip sulaikėt? Kas atsitiko? – Suriko.
- Jis įsilaužė į vietinį Techą. Dėl to ir sukvailiojo tavo kaukė. Tuo metu juk buvai prisijungęs prie Tinklo. O sulaikėme jį taip: sekdami tavo kaukės duomenis, pastebėjome naikinantį impulsą iš Techo, o prisijungę prie jo meistrai greit surado įsilaužėlį. Žinoma, jis tuo neapsiribojo. Norėdamas nukreipti dėmesį, Mesijas sudegino keletą programų, perrašė kai kurias komandas, vienu žodžiu, pasilinksmino. O šio malonumo pasekmės keliolika lavonų, šimtai nebeveikiančių sistemų. Milijoniniai nuostoliai. Matai, sakiau, kad naudodami tave kaip masalą, pasieksime savo.
Kenetas Grantas ir nusivylė, ir lengviau atsikvėpė. Žinoma, jis tikėjosi, kad sulaikys maniaką pats, tačiau dabar gulėjo lovoje ir mėgavosi raminamųjų poveikiu. Po pietų pas jį į palatą užėjo Lija.
- Sveikas Kenetai. Šį rytą tu mane gerokai išgąsdinai, - šyptelėjo. Jos veide matėsi nuovargio žymės. – Kaip tu? Geriau jautiesi?
- Nesiskundžiu. Tik be kaukės jaučiuosi lyg būčiau nuogas, - detektyvas irgi jai šyptelėjo. – Džiaugiuosi, kad ši istorija baigėsi.
Lija priėjo prie lango ir pažvelgė į lygiais suskirstytas gatves. Tirštas smogas slėgė žemesniuosius lygius, kuriuose purvinais šaligatviais žingsniavo susisukusios žmogystos, pavydžiai žvelgiančios į filtruojamus aukštutinius lygius.
- Aš irgi džiaugiuosi. Tik skirtingai nei tau, man viską reikės pradėti iš naujo. Aš netekau savo religijos, savo gyvenimo tikslo.
- Tu Karsaite likai vienintelė gyva, turinti teisę įkurti sektą, judėjimą ar religinę bendruomenę. Mėgaukis tuo, gal dabar miestas taps vienalyčiu, - Kenetas negalėjo pakęsti tokių beprasmių pokalbių, tačiau dabar nejautė jokio diskomforto.
- Gal ir tavo tiesa… Atleisk už mano elgesį vakar, - vis dar žiūrėdama pro langą, ištarė.
- Nieko tokio, - jį išpylė prakaitas. Kažkodėl numanė kur pakryps šis pokalbis.
- Žinai, kitomis aplinkybėmis…
- Nieko tokio, - šiurkščiai išrėžė.
Mergina krūptelėjo ir atsisuko į jį.
- Na, aš eisiu. Sveik, - ištarė ir, nesulaukusi jokio atsakymo, išėjo iš palatos.
Kenetas Grantas nejudėdamas žiūrėjo pro langą tol, kol saulei nusileidus, palatoje tapo tamsu. Tik tada jo skruostu nuriedėjo ašara. Vienintelė. Gyvenimas tęsėsi.

2306.03.12 (sekmadienis)

Negalima sakyti, kad kitą rytą Kenetą Grantą išspyrė iš ligoninės, tačiau išlydėjo tikrai su eskortu. Iš pat ryto atėjęs detektyvas, juodo stiklo kauke, įteikė jam naują juodai melsvais šešėliais žaižaruojančią stiklo kaukę. Jis palaukė kol Kenetas apsirengė ir užsidėjo kaukę. Tada ištiesė ranką ir tvirtai ją spustelėjęs pirštinėta ranka ištarė:
- Sveikas sugrįžęs.
Kenetas aktyvavo kaukę minimaliu režimu ir linktelėjo kolegai. Jis žinojo, kad tokios kaukės, turinčios tik pastabiai akiai įžvelgiamą melsvą šešėlį yra įteikiamos detektyvams, tapusiems per daug nestabiliais. Trumpai tariant, jį pripažino nenuspėjamu ir perėmė jo kontrolę. Dabar detektyvą visur seks Techas ir, esant būtinybei, jį sunaikins šios kaukės pagalba susvilindami smegenis per smilkinio jungtį. Tik eidamas koridoriumi paskui kolegą jis suvokė, iš kur kilo pasakojimai apie detektyvus, kurie susvilino smegenis nuo per ilgo prisijungimo prie Techo aktyviuoju režimu. Kolega palydėjo jį iki pat automobilio. Nuvažiuodamas, pro vaizdo ekraną pastebėjo, kad jo palydovas vis dar stovi ant šaligatvio ir žvelgia jam pavymui. “Toks jausmas, kad esu nurašytas ir grįžęs į skyrių būsiu perdirbtas į kokį nors tech-smogiką.” – pamanė Kenetas. Gal dėl tebeveikiančių raminamųjų poveikio jam kažkodėl atrodė tas pats, kaip dabar pasisuks jo karjera. Jis net dorai nesuprato, už ką gavo “psichinio” kaukę. Juk atlikus tyrimus, jam pasakė, kad nei organizmas, nei sąmonė nebuvo pažeisti. Tačiau kažkas vis tiek pasikeitė. Ypač po pokalbio su Lija.
- Visad sakiau, kad iš tuščių pokalbių nebūną nieko doro, - suurzgė Kenetas ir trenkė delnu per vairą. Tuo pat metu smūgio banga išsviedė jį pro priekinį automašinos langą. Grantas lyg bekaulė treniruočių lėlė nusirito grindiniu. Skardžiai į akmenį terkštelėjo naujoji kaukė, dengianti veidą. Pro įskilusią kaukę jis kaip tyčia matė tik savo liepsnojančią mašiną – dabar jau beveik suplotą į metalinį blyną. Rankos, kojos neklausė, o iš ausų ir nosies tekėjo kraujas. Detektyvas liežuviu persibraukė per kruvinas suskilinėjusias lūpas ir pabandė susisiekti su artimiausiu patruliu. Juk jį dabar nuolatos privalėjo stebėti.
- Kodas du, kodas du, pareigūnas pavojuje - mintyse pakartojo kelis kartus, tačiau galvoje gaudė tik techniniai trukdžiai arba tiesiog ūžesys, atsiradęs nuo sutrenkimo.
- Labas, - staiga nutęsė balsas šalia jo ausies. – Tavęs turbūt niekas anksčiau nėra pametėjęs skleistuvu?
- Man sutrupino visus kaulus statybiniu keltuvu. Mane pirštais užbadys kolegos, – pašaipiai ištarė Kenetas, bandydamas pajudinti nors pirštą.
- Juokai baigsis, kai po poros minučių, išnyks sukrėtimo sukeltas šokas ir tavo smegenys atsivers skausmui. Tu numirsi mažiau nei per sekundės dalį nuo nepakeliamo skausmo. Ir netgi tavo kaukė tau nepadės, - sušnabždėjo balsas prie ausies. – Tu turbūt norėjai paklausti kodėl aš tai padariau?
Detektyvas nutylėjo. Jo visai nedomino, kodėl gyvenimu nusivylęs statybininkas skleistuvu sutraiškė pro šalį važiuojantį pareigūną. Šiame mieste visada knibždėjo nesveikų žmogelių.
- Tau tikrai neįdomu? – Balsas prie ausies prarado entuziazmo gaidelę. - Aš tiesiog norėjau pažiūrėti ar išgelbės tave Dievas. Bet kaip matai neišgelbėjo. Ir tu nesusimąstai kodėl?
- Man liko gyventi mažiau nei pora minučių ir tikrai neturiu jokio noro paspėlioti gyvenimo prasmės kartu su maniaku, - išrėkė Kenetas, tačiau kaukės perfiltruotas balsas nuskambėjo ramiai. Pareigūnui juk nevalia pakelti balso prieš dorą pilietį...
- Tačiau jei tu man pasakysi, kodėl nusisukai nuo tikėjimo, aš tave išgelbėsiu. Turiu čia du šimtus gramų Krezo.
Kairę detektyvo ranką staiga persmelkė aštrus skausmas, sujudėjus keliems sutrupintiems pirštams. Kaukės dėka nervai vykdė tai, kas buvo neįmanoma. Balsas nuo skausmo sudrebėjo, tačiau kaukė nustelbė ir šią emociją:
- Ką gi, manau, kad galiu tau padėti šiuo klausimu. Tačiau kaip tikėti į tą, kurio nėra?
Balsas šalia ausies sušnypštė, o Kenetas pamažu pradėjo tiesti ranką prie dėklo su ginklu. Skausmo bangos varstė jo galvą, sukeldamos vis didesnį kraujoplūdį, bet Grantas nesustojo.
- Cha, Dievas dingo tada, kai jūs nustojote tikėti į jį. Va aš ir noriu sužinoti, kodėl jūs nustojote tai daryti?
- Tai tu ir esi tas Naujasis Mesijas? – nustebęs paklausė.
Pasirodo jie gražiai prašovė, sulaikę talentingą jaunuolį, kuris tiesiog apsirūkęs sumanė pajuokauti. Jo nelaimei, juokų objektu pasirinko ne tą Techą. Detektyvas atsargiai pirštinėta ranka užčiuopė ginklo rankeną. Pirštinė buvo pilna kraujo.
- Taip mane praminėte jūs. Aš nesu žudikas, tiesiog... Kodėl jūs negalite atsakyti į tokį paprastą klausimą!?
Spyris iš kojos privertė detektyvą apsivemti krauju, išterliojant visą vidinę kaukės pusę. Jos ekrane švysčiojo kažkokie simboliai ir pranešimai, tačiau dėl skausmo, varstančio galvą, Kenetas nebūtų sugebėjęs net elektroninio pašto pasitikrinti.
- Ir tu juos nukankindavai, nes manydavai, kad jie tyčia tau neatsako? Tai žinok, jie nežinojo atsakymo į šį klausimą. Į jį nėra atsakymo. Nežinau kam tau prireikė žudyti žmones dėl šio dalyko, bet žinok, Dievas tave nubaus, – kaukė prabilo aiškiu balsu, nors detektyvas kalbėdamas springo krauju.
- Cha, jei Dievo nėra, tai kaip jis mane nubaus? O jei jis yra, tai kodėl jūs nebetikite į jį? Atsakyk!
Grantas laukė dar vieno spyrio, tačiau jo nebuvo. Pirštinėtos rankos, pasuko jo galvą ir stipriai, negrabiai nulupo jam nuo veido kruviną kaukę, išplėšdamos laidus iš lizdo smilkinyje. Jis nejučia užsimerkė išsigandęs tokios permainos, galvą perliejo eilinė skausmo banga, bet po akimirkos jis drąsiai pažvelgė užpuolikui į veidą. Jo kankintojas buvo eilinis pagyvenęs vyriškis, darbiniu kombinezonu, išmargintu dažais. Geraširdį veidą rėmino pražilusios žandenos. Šypsodamasis užpuolikas lėtai atsidarė krepšį ir pradėjo raustis jame. Tuo metu Kenetas vos ne vos sugebėjo atsegti ginklo dėklą ir ištraukęs pistoletą nukreipė jį į užpuoliką. Nuo staigaus judesio jam aptemo sąmonė, tačiau prieš prarasdamas ją, dar spėjo spustelėti gaiduką. Šūvis iš temstančios sąmonės išplėšė sutrikusį užpuoliko veidą, virstantį kruvina koše.

Pistoletas ir darbininkas žemę pasiekė beveik vienu metu. Joks pašalinis stebėtojas nebūtų pasakęs kada į miestą pradėjo kristi kometos. Ar kai pistoletas terkštelėjo į grindinį, ar kai žilaplaukė galva trenkėsi į akmenis. Karsaitas degė visą naktį. Atsivėrusi žemė vieną po kito rijo daugiaaukščius, o degantys akmenys krisdami skrodė viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Paskutinį kartą patekėjusi Saulė, nušvietė pelenais virtusį Karsaito miestą bei nedidelį pilką lopinėlį, kuriame gulėjo du kūnai, susirietę tarsi gemalo pozoje. Po kelių akimirkų, Žemė plykstelėjo ir skilo į milijonus atplaišų.
Stebėtojas liūdnai atsiduso ir pasitrynė vis dar skaudančią galvą. Jis vis dar nežinojo atsakymo į savo klausimą, o šioje sistemoje liko tik aštuonios planetos, skirtos jo svajonių imperijai sukurti.

Kas būtų jeigu nebūtų buvę?

2005 metais laimėjo Lituanikono rengtą apsakymo konkursą :) Istorija nėra mano stiprioji vieta, be to dėl jos galima laaabai daug ginčytis, tad pasidomėjau tik kada tiksliai Vytautas numirė. Kokios diskusijos fantastikos forume vyko aptariant ši kūrinį Gy :}

_____________________________

“Trokšti nepakartojamų įspūdžių? Nori pasisemti žinių apie senovės Lietuvą? O gal tiesiog trokšti sudalyvauti senoviniame mūšyje? Tuomet šis žaidimas kaip tik tau: "Laiko kelionės" pristato viduramžių laikotarpio Lietuvą. Keliauk su mumis laiku ir pasinerk į nepakartojamą praeitį, kai viskas priklausė tik nuo tavęs...”
Edgaras atsitraukė nuo monitoriaus ir pažvelgė pro langą. Tirštas dūmų smogas slėgė praeivius, skubiai zujančius purvinu šaligatviu. Retkarčiais koks nors kostiumuotas vyriškis pavydžiai žvilgteldavo į aukštutinį šaligatvį, kurio nesiekė tirštas rūkas ir dūmai, bet prisiminęs savo menkutę algą, sunkiai atsidusdavo ir, stengdamasis išvengti eilinio dulkių debesio, nerdavo tarp praeivių.
- Taip... – nutęsė Edgaras ir vėl pasisuko į monitorių. Prie neužbaigto reklaminio šūkio puikavosi piešinukas, vaizduojantis du narsiai besikaunančius senovės lietuvius. Jie įnirtingai kapojo vienas kitą kardais, kartais stabteldami atokvėpiui. Vaikinas patraškino pirštų sąnariais ir jau norėjo grįžti prie darbo, kai monitoriaus ekranas staiga užgeso, o jame atsirado liepsnojantis triušis. “Pamišęs triušelis” skelbė užrašas po piešiniu.
- Tik neištrink mano darbo, pusgalvi! - nejučia riktelėjo Edgaras, o po to puolė tarškinti klaviatūros klavišais.
- Helou, helou, - iš ausinių, padėtų ant stalo pasigirdo linksmas balsas.
Jaunuolis greitai čiupo ausines ir jas užsidėjo.
- Kokį velnią tu čia išdarinėji? Jei dings mano šiandienos darbas, prisiekiu, kad...
- Ramiai, ramiai. Ar kada nors taip jau buvo atsitikę?
- Prisimink “coloz” trojaną. Mano viršininkas man kalėdinę premiją nubraukė. Kas aš tau? Etatinis virusų bandytojas? – sušnypštė Edgaras, baugščiai dairydamasis aplinkui. Bet niekas iš bendradarbių, rodos, nesusidomėjo pašnekesiu.
- Na, nesiputok, Edga. Šiaip užsukau pasižiūrėti, kaip tau sekasi.
Triušiukas ekrane šelmiškai šyptelėjo ir pradėjo šokinėti.
- Hečai, suprask, aš dirbu. Jei kas nors sužinos, kad tu pastoviai įsilaužinėji į mūsų sistemą, man šakės. Lėksiu iš darbo kaip didelis.
- O prie ko dabar dirbi? – balsas ausinėse nesiklausė draugo išvedžiojimų.
- Prie “Laiko kelionių” reklamos. Reikia pabaigti iki kitos savaitės. Kitą savaitę startuos naujas projektas. Galima bus nusikelti į viduramžių Lietuvą. Kautynės kardais ir visa kita. Aišku negalėsi dalyvauti įvykiuose, lemiančiuose istoriją. Ten visa taisyklių knyga yra parašyta, - išdidžiai ištarė Edgaras. Jis mėgdavo pasigirti, ypač kai tai būdavo susiję su jo darbu.
- Įdomu. Edga, mestelk man failiuką su informacija.
- Gi žinai, kad aš negaliu to padaryti.
Triušiukas ekrane gailiai pažvelgė ir ištiesė kiaulpienę.
- Aš pats išsitraukčiau, bet bijau, kad po to gali netyčia dingti visas tavo darbas, - Hečas pagąsdino draugą.
- Gerai, gerai. Atsiųsiu. Tik patrauk tą padarą nuo mano ekrano, kol niekas nepamatė.
- Padarą, - balsas ausinėse sukrizeno, - gerai, aš atsijungiu.
Triušiukas dingo iš ekrano, o jame vėl atsirado du besikaunantys kareiviai. Edgaras lengviau atsikvėpė ir puolė prie darbo. Po pusvalandžio prisiminė savo pažadą ir nors nenoriai, bet išsiuntė laišką su naujausios “Laiko kelionių” versijos informacija.
- Man tai geruoju nesibaigs, - burbtelėjo ir toliau tęsė pradėtą darbą.

Šaižiai suskambėjęs telefonas perskrodė kambaryje tvyrančią tylą kaip policijos sirena. Prie metalinių šarvų besiknebinėjantis vyriškis sviedė reples į šalį ir greitai čiupo telefoną.
- Klausau, - kiek įmanoma ramesniu balsu ištarė.
- Arti, čia tu?
- Sveikas, Iganai. Sakyk, ko nori. Aš apsivertęs darbais, o dar tas sandėriukas su Vilniaus muziejum...
- Nusiramink. Turiu puikų pasiūlymą. Tu apie “Laiko keliones” girdėjai?
- Aha, - Artis pasikrapštė galvą, bandydamas atspėti, kur link suka jo bičiulis, - bet jos velniškai brangios. Aš kaip tik po šito sandėriuko žadėjau nukeliauti kur į Lietuvos praeitį, jei pakankamai uždirbčiau. Žinai, iš muziejininko algos nelabai kur pakeliausi.
- O tu Hečą prisimeni? Tą pamišusį kiberpanką, kurį praeitą savaitę Edga atvedė į klubą?
- Tą peroksidinį padarą, kuris mano geriausią skydą į šipuliukus suskaldė? Tai ką, gal nutarė nuostolius padengti?
Kitame ragelio gale pasigirdo trūkčiojantis juokas.
- Ne, bet tau kaip kompensaciją siūlo nusikelti į praeitį.
Arčio ranka, ką tik intensyviai draikiusi ševeliūrą, sustingo.
- Jis ką, nupirks man kelionę į praeitį? Nebūčiau net pagalvojęs, kad jis gali tiek pinigų turėti.
- Suprask, reikalas toks. Hečas – hakeris. Jis vakar nulaužė “Laiko kelionių” sistemą ir dabar siūlo mums pakeliauti po Lietuvos praeitį. Siūlo man, Edgai ir tau. Ir dar vieną žmogų gali prigriebti, nes komandinis paketas pritaikytas penkiems asmenims.
- Matai kaip... O aš kaip tik jau radau tą reikiamą asmenį, - pridūrė, į kambarį įėjus rudaplaukei merginai, - susitiksim klube. Iki.
- Kas skambino? – tarstelėjo mergina, žvelgdama į šarvus, kurie gulėjo ant stalo.
- Iganas. Klausyk, Julija, ką tu veiki savaitgalį? – paklausė Artis ir kiek nuraudo.
- O ką? Kviesi mane į pasimatymą? – atrėžė Julija ir šyptelėjo, - turbūt dirbsiu. Pradėjau rašyti darbą apie lietuvių etiką keturioliktame amžiuje.
- O jei pasiūlyčiau tau kelionę laiku į praeitį? Į keturioliktą amžių? Ar sutiktum? – Artis nekantriai žvelgė į bendradarbę.
- Velniai nematė. Keliaujam. O kas finansuos viską? Tu? – mergina įdėmiai pažvelgė į išraudusį vyriškį.
- Na... Matai... Čia taip išėjo, - sutrikęs bandė aiškinti Artis.
Praėjo gal pusvalandis, kol vyriškis išaiškino Julijai viską, ką žinojo pats.

Penktadienio vakarą Hečo rūsyje susirinko keista kompanija. Keturi senovės lietuviai grėsmingai mosavo ginklais kažką aršiai aptarinėdami. Lino suknele apsirengusi mergina stovėjo nuošaliau ir susidomėjusi sekė pokalbį.
- Gerai. Aiškinu paskutinį kartą! - riktelėjo Hečas. Savo išbalintą skiauterę jis buvo persidažęs juodai ir dabar plaukai kuokštais styrojo į visas puses. – Mes įlipame į šitą apskritimą. Kompiuteris paleidžia programą ir ji šio teleporterio pagalba perkelia mus į pasirinktą vietą ar, kaip jį patobulino “Lynet”, amžių. Aš turėsiu mini kompiuterį, kuris bus susietas su šiuo kompiuteriu ateityje. Man surinkus kodą, visi, kas turės šiuos amuletus, bus teleportuoti atgal į šį kambarį. Tuo atveju, jei dingtų elektra, čia stovi nepriklausomas energijos šaltinis. Klausimų bus?
- Kada išvykstam? – Iganas nekantriai mostelėjo kardu.
- Tuoj pat. Visi prisisekit saugos diržus, - pajuokavo Hečas ir visus keliautojus suvarė į ratą.
“Lyg galvijus, vedamus į skerdyklą.” – pamanė Julija. Jai visai nepatiko ši kelionė. Bet galimybė savo akimis pamatyti to meto Lietuvą nedavė merginai ramybės.
- Keliaujam, - sušnypštė Hečas ir trenkė kumščiu per didelį mygtuką ant kurio buvo nupieštas besišypsantis veidas.
Keliautojus apsupo žalia migla, kiek panaši į lauke tvyrantį smogą.
“Jausmas panašus lyg važiuotum viršgarsiniu traukiniu.” – kiek sutrikęs pamanė Edgaras. - “Tikiuosi šitas aparatas veikia.” Su lig jo mintimi, kompiuteryje kažkas supypsėjo, o ekrane pasirodęs užrašas privertė visus krūptelėti. Ekrane švytėjo raudonas užrašas: “Suradome tave, triušiuk. Spėk kas laukia už durų?” Paskutinis vaizdas, kurį keliautojai pamatė, buvo virstančios rūsio durys ir pro jas besiveržiančių Aro vyrų siluetai. Po to vaizdas keistai trūktelėjo ir akyse susiliejo.

Pirmas iš keliauninkų atsipeikėjo Iganas. Jo uoliai ištreniruotas kūnas galėjo pakelti daug daugiau, nei vien kelionę laiku. Kiek susijaudinęs jis apžvelgė be sąmonės tysančius bendrakeleivius, o po to vietą, kurioje atsidūrė. Aikštelę, kurioje jie gulėjo, supo aukšti medžiai. Pro tankią jų lapiją tik retkarčiais prasiskverbdavo saulės spindulėlis, tad visa laukymėlė, kaip ir miškas, skendėjo nejaukioje prieblandoje. Iganas susirado tarp žolių nukritusį kardą ir svyruodamas atsistojo. Miško tyloje gana garsiai sudžeržgė grandininiai šarvai. “Su tokiu triukšmu mes toli nenukeliausime.” – sumetė jaunuolis ir atsargiai atsisėdo. Praėjo dar keliolika minučių, kol kiti keliauninkai irgi pradėjo atsipeikėti. Vos tik atispeikėjęs, Hečas išsitraukė knygą ir ją atvertė. Pasirodo, kad tai buvo kompiuteris, gudriai aptrauktas odiniais viršeliais.
- Velnias, - nusikeikė, paspaudęs keletą klavišų.
- Negi taip blogai? – paklausė Artis bergždžiai bandydamas iš barzdos iškrapštyti smulkias šakeles.
- Ne, aš galvoju. Pagal mano apskaičiavimus laiko tarpas tarp šio amžiaus, į kurį nusikėlėme, ir ateities, iš kurios atkeliavome, yra trys dienos. Taigi, mes dar galime išsissukti.
- Kaip? – nesuprato Iganas.
- Kai mes iškeliavome į praeitį, policija jau buvo mano bute. Bet mes, keliaudami į šį amžių, patekome į kelių dienų paklaidą. Taigi, paprastai aiškinant, policija mano bute bus tik tada, kai čia praeis trys dienos. Po trijų dienų čia atvyks “Lynet” firmos darbuotojai ir švelniai mus sunaikins, - Hečas prisivertė šyptelėti.
- Tu nori pasakyti, kad jei dabar mes sugrįžtume atgal į ateitį, ten vis tiek jau lauktų mentai? – sutriko Julija.
- Taip. Mums lieka tik vienas kelias. Reikia kaip nors paveikti praeitį, kad radikaliai pasikeistų ir ateitis. Tai vienintelis mūsų šansas.
Keliautojai susimąstė. Padėtis tikrai atrodė rimta. Paveikti praeitį nebuvo taip lengva, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikėjo įtakoti visą Lietuvos likimą, norint, kad tai atsilieptų ateityje.
- Prisiminiau! Juk mes esame netoli Trakų. O pilyje pastoviai gyvendavo Lietuvos kunigaikščiai, - paskubomis išbėrė Artis, - kelinti dabar metai?
- 1430 – tieji. Spalio 26 – toji. O kas? – kiek sutrikęs paklausė Hečas.
- Tas, kad rytoj Trakuose turėtų numirti Vytautas Didysis. Bet nemirs, nes mes sutrukdysime jį nunuodyti, - išdidžiai ištarė Artis.
- Klausyk, juk dabar seniokui turėtų būti aštuoniasdešimt metų. Gal jis kojas nuo senatvės patiesė? – nepatikliai paklausė Edgaras.
- Seniai visi išsiaiškino, kad Vytautą nunuodijo Lenkijos bajorai, - purkštelėjo Julija.
- Tokiu atveju, norėčiau pastebėti, kad mums būtinai reikia iškeliauti tuojau pat, jei norime kažkur suspėti laiku, - pertraukė visus Iganas.
- Aha. Kurioje pusėje Trakai? – Artis atsisuko į Hečą.
- Deja, į šį nykštuką negalėjau sukišti visos duomenų bazės, - burbtelėjo Hečas, - reikės pasiklausti mielaširdingų vietinių.
Keliautojai sunkiai atsistojo ir patraukė mišku. Keliauti nebuvo lengva: ginklai ir šarvai nuolatos kliuvinėjo už krūmų ar šakų, o kojos – už stambių šaknų. Kartais būreliui kelią pastodavo nepraeinami brūzgynai, tad tekdavo pasukti į šoną. Po kelių valandų nepakeliamo žygio, keliauninkai sukrito ant žolės. Tylėdami žiūrėjo į tankią medžių lapiją ir sunkiai stengėsi atgauti kvapą.
- Aišku niekas nepagalvojo pasiimti vandens, - sunkiai ištarė Julija.
- Taip, ir maisto, - burbtelėjo Artis.
Tik dabar visi suprato, į kokią avantiūrą įsivėlė. Be maisto ir vandens jie ne tik, kad neprieis Trakų, bet ir neišeis iš šio miško. O ir kas galėjo garantuoti, kad jie visą tą laiką nekeliavo ratu? Visų mintis garsiai apibendrino Hečas:
- O gal reiktų grįžti namo ir pasiduoti policijai?
- Ša, - sušnypštė Iganas.
Visi nutilo ir įsiklausė: kažkas artėjo jų link. Keliauninkai pašoko ant kojų ir pasiruošė galimam antpuoliui. Tačiau jo nebuvo. Į laukymėlę įžengęs senis nustebo ir išsigando labiau, nei bendražygiai.
- Stok ir sakyk kas esi, - griežtai pareikalavo Artis.
- Aš... Aš esu Ilanas. Aš – atsiskyrėlis, - seniokas vis dar nepatikliai žvelgė į ginkluotą būrelį.
- O ar galėtumėt, mielaširdingas vietini, pasakyti, kurioje pusėje yra Trakai? – lipšniai paklausė Hečas.
Senis pažvelgė į juodais kuokštais apaugusį jaunuolio pakaušį ir susmuko. Sąmonės neprarado, bet karštiligiškai į visas puses šaudančios akys teigė, kad seniokas bet kurią akimirką gali atsijungti. Čia Julija neišlaikė ir pradėjo juoktis. Žvelgiant į šį vaizdelį iš šalies, jis pasirodė labai juokingas. Įtampa iškart atlėgo ir vyrai nuleido ginklus. Pastebimai lengviau atsikvėpė ir atsiskyrėlis. Keliauninkai nebuvo panašūs į plėšikus, o mergina netgi buvo apsirengusi žymiai geriau nei vietiniai kaimiečiai.
- Atleisk, garbingas senoli, už mano bendražygio šiurkštumą. Tiesiog mes keliaujam į Trakus ir tikrai netrokštam sutikti kokių nors plėšikų, - Artis priėjo ir atsitūpė šalia senio.
- A! O jūs turbūt lydit šią mergelę pas kunigaikštį? – Ilanas pamažu atgavo žadą.
- Taip. Bet bijau, kad mes pasiklydome šiame miške. O ir į pilį privalome nukakti kuo greičiau. Girdėjom, kad kunigaikščiui Vytautui Didžiajam žymiai pablogėjo.
- Kaip gerai, kad jūs sutikot mane, - senis skubiai atsistojo, - aš šitą mišką labai gerai pažįstu. Sekit paskui mane.
Artis pažvelgė į bandražygius, bet šie tik gūžtelėjo pečiais. Reikėjo pasikliauti, rodos, pamišusiu seniu. Kitos išeities jie neturėjo. Tačiau veltui būgštavo: senis greitai ėjo tik jam vienam matomu keliuku ir nepraėjo nė pusvalandis, kai jis išvedė būrelį į miško pakraštį, o iš ten pasimatė ir Trakų pilies kuorai.
- Bet toliau aš neisiu. Pašvenčiau savo gyvenimą dievams ir nenoriu, kad per didelis bendravimas su žmonėmis užtraukų man nemalonę, - senis baugiai pažvelgė į pilį ir skubiai traukdamasis, dingo miško tankmėje.
Keliauninkai tik gūžtelėjo pečiais. Pasirodo, praeityje buvo apstu visokio plauko keistuolių.
- Klausykit, o kaip mes pateksime į pilį? Manau, kad kunigaištis tikrai bus saugomas geriau nei mūsų muziejus, - ištarė Julija, žvelgdama į pilį.
- Na, ką nors suimprovizuosime. Pavyzdžiui pasakysime, kad teikiame intymias paslaugas, tai yra ji teikia, - Hečas mostelėjo į Juliją.
- Didysis kombinatorius, - mergina su panieka nužvelgė panką ir nužingsniavo keliu.
- Šaunu, - mostelėjo rankomis Artis ir pasileido paskui merginą.
Likę vieni, vaikinai susižvalgė ir skubiai leidosi paskui juos. Mergina ėjo sparčiai, tad sunkiais šarvais apsikaustę vaikinai ją pavijo tik pusiaukelėje.
- Palauk, - uždusęs riktelėjo Iganas.
Tačiau Julija nekreipė jokio dėmesio. Sparčiu žingsniu ji ėjo tiesiai į sargybinius, kurie jau spėjo pastebėti keistąją grupelę.
- Stok, - riktelėjo vienas iš jų ir atkišo į priekį ietį.
Julija sustojo, nuolankiai nuleidusi galvą.
- Kas jūs? – riktelėjo kitas sargybinis vaikinams.
Matėsi, kad jie truputį nerimavo, priešais save išvydę šarvuotus vyrus, atsiradusius lyg iš niekur. Išgirdę šūksnius, iš pilies kiemo išbėgo dar keletas kareivių ir, atkišę apnuogintus ginklus, nuskubėjo vartų link.
- Mes atvykome pas didįjį kunigaikštį. Aš esu žynė iš šventojo miško. Kai tik išgirdau žinią, kad mūsų kunigaikščiui pablogėjo, kaip tik galėdama greičiau, atvykau čia, - prabilo Julija tyliu paslaptingu balsu.
- O kas šitie, - vienas iš kareivių kardu mostelėjo vaikinų pusėn.
- Jie mano palydovai. Šiais neramiais laikais, net dievams tarnaujantis žmogus negali būti visiškai saugus.
- Gal pakviesk Skirmantą? Jis geriau žinos, ką daryti, - paliepė sargybinis vienam iš kareivių.
Šis skubiai nubėgo į pilies kiemą, o po kelių minučių grįžo kartu su pagyvenusiu storuliu.
- Ir ką mes čia turime? – paklausė storulis, blizgančiomis akimis žvelgdamas į Juliją.
- Ji sako, kad yra žynė, atskubėjusi į pagalbą kunigaikščiui, - sargybinis gūžtelėjo pečiais.
- Klausykit, mes aišku suprantame, kaip yra svarbu saugoti pilį, bet mes privalome paskubėti. Kunigaikščiui visai nebeliko laiko, - įsikišo į pokalbį Edgaras.
- Kam? – nesuprato Skirmantas.
- Kunigaikščiui. Man dievai pranešė, kad šią naktį jį apsės piktoji dvasia. Ir tik aš, galiu jai sukliudyti, - nebeteko kantrybės ir Julija. Nors ji šnekėjo ramiai, bet iš akių galima buvo suprasti, kad senovės lietuviai jai jau skersai gerklės stovi.
- Na, jei jau dievai liepia, tai keliaukit į vidų, - pakrapštęs pakaušį ištarė storulis, - bet savo ginklus privalėsite palikti sargybiniams.
Artis rankos mostu nutildė norintį prieštarautį Iganą ir tarė:
- Mes sutinkame su visomis sąlygomis. Tikiuosi, kad jūs suteiksite tinkamą apsaugą žynei, jei neleidžiate jos saugoti mums.
Skirmantas trumpam susimąstė, bet pažvelgęs kažkur už Arčio nugaros, nusprendė:
- Gerai. Jus nuolatos lydės keli mano vyrai, kurie suteiks tinkamą apsaugą gerbiamai žynei. O dabar sekite paskui šį kareivį. Mes turime naujų svečių.
Artis neslėpdamas nusivylimo pažvelgė atgal. Keliu jojo būrelis didikų su nemenka palyda. “Čia turbūt lenkų bajorai.” – sumetė mintyse ir palikęs savo ginklą sargybai, nusekė paskui vedlį.
Julija susidomėjusi žvalgėsi po pilį. Pasirodo, kad praeityje ji buvo gerokai apleista: kieme mėtėsi įvairių daiktų luženos, akmeninės sienos buvo apkerpėjusios, o keliose vietose net aptrauktos pelėsių.
- Prašau čia, - burbtelėjo kareivis ir atvėrė nuo laiko pajuodusias duris.
Į nosį tvokstelėjo suplėkęs drėgmės ir prakaito dvokas. Keliauninkai nedrąsiai žengė į kambarį, pasiruošę jame sutikti kokią pabaisą. Kareivis kreivai nusiviepė, parodydamas pajuodusius dantis.
- Įsikurkit. Čia geriausias ir labiausiai saugomas svečių kambarys. Galite pailsėti po kelionės vargų. Jei norite, aš galiu net pasiųsti ką nors į virtuvę, kad atneštų valgio.
- Nereikia, - paskubėjo ištarti Julija. Ji bijojo net įsivaizduoti, kokio maisto jie galėtų sulaukti.
- Kaip norit, - kareivis gūžtelėjo pečiais.
- Kada mus priims kunigaikštis? Primenu, kad mes negalime ilgai laukti, - sustabdė kareivį Artis.
- Nežinau, - patraukė pečiais kareivis ir nusispjovė, - gal rytoj? Dabar gi bus lenkų priėmimas.
Kai sargybinis iškėblino iš kambario, keliauninkai susižvalgė. Pojutis, kad netrukus visai šalia įvyks istorinis įvykis, gerokai kaitino kraują. Tačiau delsti irgi buvo nevalia. Iganas atlapojo kambario duris ir pažvelgė į koridorių.
- Ko norėjai? – burbtelėjo kambario sargas ir čia pat susmuko nuo smūgio į galvą.
- Viskas. Keliaujam, - tarstelėjo Iganas, pūsdamas numuštus rankos krumplius.
Apsižvalgęs, Artis čiupo sargybinio kardą, o Hečas su Edgaru įvilko kareivį į kambarį.
- Kurion pusėn? Gėda prisipažinti, bet aš pirmą kartą Trakų pilyje, - kiek suglumo Artis.
- Kairėn, - Julija nužingsniavo koridoriumi.
- Ė, gal leisk mus į priekį? A? – riktelėjo Iganas ir nuskubėjo pirmyn.
Kiti pasekė jo pavyzdžiu. Tik Hečas neskubėdamas slinko paskui Juliją, retkarčiais žvilgteldamas per petį.
- Išsiugdžiau paranoją, visur besilauždamas, - šyptelėjo, pastebėjęs merginos žvilgsnį.
- Kur dabar? – sušnypštė Artis.
Toliau koridorius šakojosi į dvi puses.
- Kad aš tiksliai neprisimenu, - sutriko Julija.
- Nenoriu jūsų jaudinti, bet mes visiškai neturime laiko, - priminė Edgaras.
- Gerai. Iganas ir Hečas keliauja kairėn, o aš su Julija ir Edgaru – dešinėn, - nusprendė Artis, - kas ras Vytauto menę, tegul pabando sutrukdyti lenkams.
- Gana nerealu, bet nieko geriau nepasiūlysit, - šyptelėjo Hečas ir pasuko kairėn.
Keliautojai išsiskyrė ir pasuko savais koridoriais. Eilinį kartą pasukęs už kampo, Artis atsitrenkė į sargybinį.
- Veizėk, kur šliauži! – kareivis riktelėjo ir atsisuko.
Artis nė nesusimąstęs smeigė kardu jam į pilvą. Šis nustebęs pažvelgė į tekantį savo kraują ir pabandęs rankomis jį sustabdyti, susmuko. Julija pasišlykštėjusi pažvelgė į Artį.
- Tu menkysta, - drėbė.
Artis tik dabar suprato, kas atsitiko. Pažvelgė į kraują, apsėmusį jo batus, ir pasibjaurėjęs nusviedė kardą į šalį. Jo rankos pradėjo virpėti ir susijaudinimo.
- Aš, aš nenorėjau, - sumurmėjo išbąlusiomis lūpomis ir truputį svirduliuodamas pasuko pirmyn.
- Čia geras, - keistai ištarė Edgaras.
Artis su Julija nesupratę pažvelgė į jį. Vaikinas rankoje laikė švytintį amuletą – siųstuvą. Po to abu pažvelgė į savus amuletus: šie taip pat švytėjo. Artis staigiu rankos judesiu nutraukė savo amuletą nuo kaklo ir suspaudė rankoje.
- Ką tu nori da... – nespėjo sušukti Edgaras ir, keistai truktelėjęs, pranyko.
- Nereikia, - Julija bandė paliesti Artį, bet šis žengė žingsnį atgal.
- Aš tave myliu, - ištarė be garso ir paleido amuletą.
Tuo pat metu, kai truktelėjusi mergina pranyko, dingo ir Arčio amuletas.

- Kas atsitiko? – riktelėjo nustebęs Edgaras, dairydamasis į šalis.
- Mus užpuolė sargybiniai... Mačiau, kaip nuo smūgio susmuko Iganas... Tada nebelaukiau: gelbėdamas visų gyvybes, sugrąžinau visus į ateitį, - bespalviu balsu ištarė Hečas.
Iganas lingavo, susiėmęs rankomis kruviną galvą. Julija, dar neatsigavusi po atsitikimo koridoriuje, visai palūžo, išgirdusi paskutinę naujieną. Jos pečiai sukrūpčiojo ir patalpoje pasigirdo prislopintas verksmas.
- Kas jai? – paklausė Hečas. – Ir kur dingo Artis..? O Dieve! - riktelėjo suvokęs, kas atsitiko.
Edgaras niūriai palingavo galvą.
- Klausykit, proto bokštai, - nelauktai prašneko Julija, braukdama ašaras. – Kažkodėl čia nematau policijos.
Jie apsižvalgė. Tikrai: jokių teisėtvarkos pareigūnų rūsyje nesimatė, o Hečo kompiuteris dirbo, kaip dirbęs.
- Vadinasi, Arčiui pavyko pakeisti praeitį, - suvokė Hečas ir puolė prie kompiuterio.
Elektroninė enciklopedija atsivertė ties Lietuvos istorija – Lietuvos kunigaikščiais. O ten, tiesiai po Vytauto Didžiojo portretu, iš nufotografuoto paveikslo, į juos išdidžiai žvelgė Artis. “Didysis Lietuvos kunigaikštis Artūras I” skelbė užrašas po nuotrauka.
- Kaip jam pavyko? - sutrikęs paklausė Edgaras.
- Artis visada mokėdavo prasimušti, - sumurmėjo Julija, paslapčia nubraukdama ašarą.
Būrelis dar ilgai sėdėjo prie kompiuterio, norėdami įdėmiai išnagrinėti naująją Lietuvos istoriją, kurią smarkiai įtakojo jų geriausias draugas. O iš monitoriaus kampo į juos išdidžiai tebežvelgė Artis, tik jo akyse galima buvo įžvelgti šelmiškas ugneles.

Vieną kartą kosmose

Nebuvo ką veikti, tai sumečiau tokį šyzinį apsakymėlį. Neturi jis jokios literatūrinės vertės, bet bent jau susiskaito įdomiau nei verslo žinios :D

_____________________________________

- Ši diena yra labai svarbi mūsų kosminiui laivui, kurio kodinis pavadinimas - Tarpgalaktinis erdvėlaivis, – iš garsiakalbio į kareivius kreipėsi smarkiai sloguojančio roboto balsas, – ji ypatinga tuo, kad šiandien į jus kreipsis laivo, kurio kodinis pavadinimas - Tarpgalaktinis erdvėlaivis, kapitonas...
Kelias dienas nesiskutęs jaunuolis kojos spyriu išjungė interkomo aparatą, besivoliojantį ant grindų, ir pažvelgė į savo atvaizdą veidrodyje. Tada lėtai paglostė apšepusį smakrą ir nusiviepė. Šiandien juk ketvirtadienis, ir jokie kapitono įsakymai jam nesukliudys. Apsivilkęs melsvą, aliuminio žvaigždutėmis išpuoštą kombinezoną, specialiu prietaisu išpūtė silikoninius raumenis ir išžygiavo į koridorių. Koridoriuje, kaip visada tvyrojo jaukus chaosas. Visi kažkur skubėjo, šaukė, pykosi, pešėsi tarpusavyje. Tačiau visa tai Timo nedomino: aplenkęs du, kažkur skubančius robotus, jis įšoko į liftą ir nulenkė svirtį ties ketvirtąja padala. Garsiai sudūzgė varikliai, apkrauti iki maksimumo, tačiau liftas, kad ir trukčiodamas ir braškėdamas, vis tiek pakilo į viršų. Liftu keliaujantis jaunuolis truputį susimąstė apie savo ketvirtadienius. Ketvirtadieniai, tarpgalaktinėje konfederacijoje buvo vadinami laisvadieniais. Kad tingaus darbo išvarginti kareivėliai galėtų pailsėti. Tiek jis dar suprato, tačiau niekaip negalėjo suvokti, kodėl į poilsio centrą šį sykį, keliauja tik jis vienas. Ši mintis vis sukosi jaunuolio galvoje ir niekaip nedavė jam ramybės. Tuo metu, Tarpgalaktinio erdvėlaivio kapitonas pradėjo savo pranešimą:
- Kareiviai, aš nedažnai kreipiuosi į jus, bet šiandien, norėčiau padaryti išimtį. Juk ne kiekvieną dieną į mūsų kosminį laivą bando įsiveržti neatpažintas objektas. Žinoma, prašyčiau nekelti panikos ir ramiai sutikti invaziją. Gali būti, jog jūs išgyvensite ir turėsite ką papasakoti anūkams, bet gali būti, kad visi žūsite šioje beviltiškoje kovoje. Tad prašau nenusiminti ir pasistengti bet kokiomis priemonėmis pasipriešinti užpuolikams. Šlovė kosmoso pėstininkams. Beje galiu duoti net vieną patarimą: plazminiais šautuvais nesinaudokite. Jiems, taupumo sumetimais, nebuvo nupirkta užtaisų. Rodos, viskas. Linkiu geros dienos.
Ši ugninga kalba buvo sutikta panišku šurmuliu, tačiau Timas to nežinojo. Išdidžiai pakelta galva, žingsniuodamas per poilsio salę, jis gėrėjosi savo žingsnių aidu. O tuo tarpu, tarsi pritardamas jo batų kaukšėjimui, į laivo korpusą stukseno neatpažintas objektas. Timui išlenkus pirmąjį stiklą alaus, erdvėlaivio korpusas trūko ir į jį pradėjo skverbtis minkšta masė. Nuo tarpgalaktinio laivo paniškai atsiskyrė paskutinė gelbėjimosi kapsulė ir išnyko kosmoso juodumoje. Laive liko tik vienas Timas, tačiau gerdamas eilinį bokalą alaus, jis to dar nežinojo. Netgi pradėjus gesti šviesoms ir įsijungus avariniam apšvietimui, jaunuolis nė nesusimąstė apie galimą nelaimę.
- Prakeikti mechanikai, - burbtelėjo, - prisigeria darbo vietoje ir įjungia avarinį apšvietimą, o po to klaidžiok girtas koridoriais kol rasi savo kajutę.
Tačiau pyktis greit atlėgo, ypač kai mechaninis barmenas vėl pripildė bokalą geltonu putojančiu birzgalu. Staiga sučirpė Timo rankinis telefonas. Skambino Džefas - elitinis draugas ir sugėrovas.
- Klausau, - tingiai burbtelėjo jaunuolis, - kur, velniai rautų, esi? Aš čia vienas prie alučio rymau. Negi pamiršai, kad šiandien laisvadienis?
- Kur tu, Timai? Aš tavęs ieškojau visur. Netgi medikų kapsulėse tavęs neradau. Su kokia kapsule tu išskridai? – pasigirdo susijaudinęs ir svarbiausia blaivus Džefo balsas.
- Aš poilsio centre. Apie kokias kapsules tu sapalioji, - jaunuoliui truputį kliuvo liežuvis, bet jo pašnekovas suprato esmę.
- Tu kur buvai? Mūsų erdvėlaivį užpuolė ateiviai, ir velniai rautų, tu vienas likai tame griozde. Mes gelbėjimosi kapsulėse dabar dreifuojame netoli erdvėlaivio ir prisiekiu Draivu, į jį veržiasi kažkas didelio ir juodo...
Čia ryšys nutrūko, bet to užteko, kad Timas stabteltų prieš nurydamas eilinį alaus gurkšnį. ,,Kažkas juodo veržiasi į erdvėlaivį. Aš likau vienas erdvėlaivyje,” – kai Timas mintyse šiaip ne taip sugretino šiuos du šokiruojančius faktus, pajuto, kaip pašiurpo nugara.
- Įpilk dar vieną. Išsinešimui, - riktelėjo robotui – barmenui.
Po to pasičiupo bokalą nuo baro ir kiek svirduliuodamas pajudėjo liftų link. Bergždžiai bandydamas atsiminti, kuriame aukšte yra kareivinės ir ginklų sandėlis, Timas mechaniškai traukiojo lifto svertus, priversdamas jį sustoti kiekviename lygyje. Jam prieš akis netgi iškilo vaizdas, kaip jis – Timas Kalijas, stovi priešais prezidentą, o šis įteikia jam platininį bokalą – aukščiausio laipsnio karinį apdovanojimą.
- Pirmas lygis – tepalai,
Antras lygis – kvepalai,
Trečias lygis yr ne jums,
O ketvirtas skirtas mums.
Penktas lygis ne vanduo,
Šeštam lygy ir šaudmuo...
Murmėjo jaunuolis sau po nosimi. Šį eilėraštuką sukūrė žymus laivo poetas, trečiojo rango seržantas tam, kad žali naujokėliai nepasiklystų erdvėlaivyje.
- Šeštas lygis gi! – riktelėjo Timas ir tėškė sau delnu per kaktą.
Tai yra pabandė tėkšti. Kareivis užvažiavo sau į fizionomiją alaus bokalu, kurį mėšlungiškai spaudė dešinėje rankoje. Tačiau tai jo nė kiek nesutrikdė. Nusibraukęs alaus putas sau nuo veido, Timas spustelėjo lifto svirtį ties šeštąja padala ir pabandė nulaižyti alų nuo uniformos. Vos nepaspringęs aliuminio žvaigždute, nusprendė liautis: juo labiau, kad lifto durys, skimbtelėjusios, atsivėrė. Priešais kareivį nusidriekė apytamsis koridorius, apšviestas tik menkomis avarinėmis lempelėmis. Jaunuolis baugščiai apsidairė ir nuslinko koridoriumi, veltui bandydamas prietemoje įskaityti kodus šalia durų.
- Kiek prisimenu, ginklus laikydavo užkandinėje, kurioje, rodos, pardavinėjo naminius kebabus, - sumurmėjo Timas, įtemtai dirbdamas smegenimis. – Koks buvo jos kodas? 555 kebabas?
Tik po keliolikos įtemptų mąstymo minučių, jaunuolis suvokė, kad gali pasinaudoti pagalbiniu erdvėlaivio interkomu. Keliais šuoliais atsidūręs ties sienoje įmontuotu aparatu, jis trenkė kumščiu į didelį raudoną mygtuką.
- Jūs paskambinote į pagalbos sektorių. Prašome išklausyti pasirinkimo variantus: jei jūsų laivą užpuolė nenustatytos kilmės padaras – spauskite vienetą, jei jums reikalingi ginklai – spauskite dvejetą, jei jūs pasiklytode – spauskite trejetą, jei jūs neturite ką veikti ir taip linksminatės – kreipkitės į artimiausią seržantą, jei nežinote kur yra artimiausias seržantas – spauskite ketvertą, - pranešė žavus moteriškas balsas.
Kiek pagalvojęs, Timas spustelėjo mygtuką su skaičiumi trys.
- Labai gerai. Dabar surinkite lygio, kuriame pasiklydote numerį. Jei nežinote kuriame lygyje pasiklydote, paklauskite bet kokio praeivio.
Kiek pagalvojęs, Timas spustelėjo mygtuką su skaičiumi šeši.
- Šaunuolis. Jūs esate kariniame lygyje. Dabar apsidairykite: jei grindų juostos yra žalios – spauskite vienetą, jei raudonos – dvejetą, jei mėlynos... – aš pajuokavau. Šiame erdvėlaivyje nėra mėlynų juostų.
Kiek pagalvojęs, Timas pažvelgė sau po kojomis ir spustelėjo mygtuką su skaičiumi vienas.
- Puiku. Jūs esate kariniame lygyje, desantininkų bloke, šalia keturiolikto informacinio aparato. Linkiu geros dienos.
Nieko nesupratęs, jaunuolis vėl trenkė per didelį raudoną mygtuką. Ekrane pasirodė užrašas ,,Sistemos klaida”, o pasigirdęs šiurkštus vyriškas balsas pranešė:
- Šiuos informacinius aparatus sukūrė firma Skailet. Deja jūs jau išnaudojote nemokamą programos limitą. Jei norite vėl naudotis šiuo aparatu, prašome į nurodytą sąskaitą pervesti n kiekį kreditų. Linkime jums geros dienos.
Ekrane nušvito vienuolika skaitmenų. Kai kurie iš jų Timui buvo nepažįstami. Jis sutrikęs pasikasė kelių dienų barzdelę, apsidairė. Ir staiga jam, tarsi, nušvito akys: šalia informacinio aparato puikavosi užrašas ,,Kebabinė”. Po juo mažomis raidėmis, parašytomis pieštuku, buvo pridurta ,,Ginklų sandėlis”. Timas džiaugsmingai čiupo už durų rankenos, tačiau jį lyg žaibas perskrodė mintis:
- Juk šiandien laisvadienis. Tai kodėl aš turėčiau kažką gelbėti nuo kažko? Tegu tuo pasirūpina visokie politikai, - Timas paleido durų rankeną, - Uff. Vos netapau darbo bitele, dirbančia net per laisvadienius, - jis net nusipurtė, pasišlykštėjęs.
Vis dar sukrėstas vos neįvykusios metamorfozės, jaunuolis pažvelgė į rankinį laikrodį. Iki poilsio centro uždarymo dar buvo likusios kelios valandos. ,,Manau, kad išmauksiu dar porą bokalų ir eisiu miegučio. O kol pūsiu į ūsą, tikiuosi kad biurokratai sutvarkys visą šitą jovalą” – patenkintas pamanė.
Gyvenimas Timui nušvito naujomis spalvomis. Visur pasidarė šviesu ir miela. Kareivio veidas tiesiog švytėjo iš laimės, o aliuminio žvaigždutėse žaismingai mirguliavo avarinio apšvietimo spalvos. Jaunuolis netgi su pasigėrėjimu į plaučius traukė prakaitu ir tepalais pradvisusį orą ir netgi tuo mėgavosi. Kai Timas nulenkė svirtį ties ketvirtąja padala, jam buvo likę gyventi lygiai dvi minutės.

Pro gelbėjimo kapsulės langelį Džefas ir kiti išsigelbėję žmonės su siaubu stebėjo, kaip į jų ervėlaivį pro atsivėrusį plyšį sulenda juoda masė panaši į tirštus drebučius. Po kiek laiko pro tą patį plyšį išlindo dvi juodos milžiniškos žnyplės ir ilgi ūsai. Lėtai judindamas žnyples, drebulinis padaras pajudėjo į priekį, o su kartu juo ir kosminis ervėlaivis.
- O... Jei tik mokėčiau patiekti kosmines jūrų gėrybes... – interkome pasigirdo nusivylimo kupinas virėjo balsas.

Artefaktas

Čia apsakymas fantastų klubo Midgardo skelbtam konkursui. Jie davė pradžią, kūrinį reikėjo tęsti toliau. Aš tiksliai nebeprisimenu jos, bet trumpai ir drūtai tariant, baltieji magai pastebėjo, jog vieno nekokios reputacijos mago, vadinamo kruvinuoju Ritlandu, pilyje įvyko galinga blogio energijos iškrova. "Ar į pasaulį įsiveržė demonai? Ar vėl prisikėlė numirėlių valdovas? Šalyje, vyksta karas, todėl pasaulį gali išgelbėti tik vienas karžygys. Legendinis orkų žudikas Fioras Sirjoniras." Banalu, todėl vėl sugrįžau prie šyzinio stiliaus. Kad linksmiau būtų, kap saka :D

_____________________________

- Kuklai, mėžkis čionai, - rankos mostu karalius pakvietė elfą artyn.
- Aš Kuklusas, - sušuko elfas, bet pamatęs artėjančius sargybinius pridūrė: Jūsų Didenybe.
- Taip taip, - numojo ranka karalius, - pakviesk Detorą.
Elfas išbėgo iš menės, o po keliolikos minučių į ją įsklendė žmogysta, susisupusi į apsiaustą su gobtuvu. Iš apsiausto vidaus sklido švytėjimas.
- Aš ir pats norėjau kai ką aptarti su jumis, sere, - prabilo magas. – Ir bijau, jog mums prireiks Nematomųjų lygos pagalbos.
- O kaip tik vienas iš jų ir lankosi mano pilyje, - karalius mostelėjo į stalą, prie kurio godžiai valgė tvirtai sudėtas jaunuolis.
Detoras pažvelgė į jaunuolį ir sumurmėjo:
- Bijau, kad mums prireiks šio to galingesnio. Suraskite Fiorą Sirjonirą. Girdėjau jis šiaurėje kovoja su orkais.

Sirjoniras perskėlė paskutinio orko galvą ir sunkiai atsikvėpė. “Dar kelios savaitės tokiu tempu, ir iš orkų liks tik prisiminimas” – sumetė karžygys. “Bet kuom reikės užsiimti tada?” – susimąstė. Tokį sunerimusį Sirjonirą ir rado karaliaus pasiuntiniai.
Prireikė tik kelių dienų, kol didvyris pagaliau suprato ko iš jo nori Detoras.

Sirjoniras įžengė į akmenimis nusėtą kiemelį ir pažvelgė į bokštą. Kažkada aukštas, dabar pusiau sugriautas pastatas vis dar skleidė šiurpą. Juodi tašyti akmenys jungėsi tarpusavyje be jokio sudūrimo. Saulė blyškiai atsispindėjo nuo jų. Sirjoniras lėtai nurijo burnoje susikaupusias seiles ir patraukė bokšto link. “Senis Ritlandas. Visą savo gyvenimą pašvenčiau orkų naikinimui, o dabar turiu sunaikinti kažkokį blogio monarchą”, – pagalvojo. Ūmai tarp bokšto griuvėsių kažkas plykstelėjo. Sirjoniras išsitraukė elfų nukaldintą kardą, vikriai persivertė per uolos gabalą ir taškydamas žvirgždą į šalis nubėgo bokšto link. Atsirėmęs į vėsų lygų paviršių, lengviau atsikvėpė. Širdis smarkiai daužėsi.
- Tu per daug nerviniesi, - sumurmėjo sau, - ten buvo tik saulės zuikutis.
Sulig tais žodžiais, bokšto siena prasiskyrė ir Sirjoniras, netekęs pusiausvyros, griuvo atgal. Beviltiškai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, išmetė kardą, bet ant kojų vis tiek neišsilaikė. Tuo metu, siena užsivėrė ir viską užliejo tamsa. Aklai ieškodamas kardo, Sirjoniras užčiuopė kažką keisto. Po keleto minučių atkaklaus tyrinėjimo, jis suvokė, jog aptiko laiptus. Laiptus, vedančius žemyn: į kruvinojo bokšto rūsius.
- Kažkodėl visa tai man nepatinka, – piktai sumurmėjo.
Lėtai čiuopdamas kiekvieną akmeninę pakopą, jis atsargiai leidosi žemyn.
Tuo metu, Kruvinasis Ritlandas išsiviepęs vėpsojo į veidrodį, kuriame juodas šešėlis apgailėtinai stengėsi nusileisti žemyn per keturias pakopas.
- Sirjoniras. Nematomųjų lygos neprilygstamasis agentas. Fioras. – sušnypštė kažkas už mago nugaros.
- Tu visiškai teisus. Tačiau dabar, šis didvyris gaus galą, paties autus, - piktai nusijuokė Ritlandas, iškėlęs savo susiraukšlėjusį snukutį.
- Neee. Sirjonirą nužudysiu aššššš, – vėl sušnypštė balsas.
Magas staigiai atsisuko į tą pusę. Piktai žaibuodamas akimis, jis sušuko:
- Šis žemės kirminas turi mirti nuo mano rankos.
- Tu mane liūdini. O juk galėjom būti draugai...
- Draugai? Po to kai išsprogdinai mano laboratoriją? Tau ką galvoje pasimaišė? Tu man buvai reikalingas tik tam, kad sukeltum milžinišką blogio iškrovą...
Tačiau Ritlandas savo monologo nepabaigė. Jį amžiams nutildė blogio jėgos iškrova. Susiraukšlėjusį mago veidą iškreipė nuostaba ir Kruvinasis Ritlandas susmuko prie veidrodžio.
- Man visada buvo gaila dėl to, ką tau išpranašavo, tačiau toks jau tavo likimas. – tyliai sukikeno balsas.
Iš šešėlio išsklendė žmogysta, susisupusi į apsiaustą su gobtuvu. Iš apsiausto vidaus sklido švytėjimas. Ji pažvelgė į veidrodį. Šešėlis jame, pasiekė paskutiniąją ketvirtą pakopą ir dabar sunkiai dvėsuodamas ilsėjosi.
Pailsėjęs, Sirjoniras lėtai, apgraibomis nukeliavo kelis metrus. Po to dar kelis. Vėliau pasuko ne į tą koridoriaus atšaką ir vėl sugrįžo į pradinį tašką.
Didvyrį stebinti žmogysta pamažu pradėjo niršti. Nuo jos sklindantis švytėjimas – kibirkščiuoti. O kai Sirjoniras ketvirtąkart pasuko ne į tą koridoriaus atšaką, jos kantrybė baigėsi. Laidydama milžiniškas jėgos iškrovas, ji ištrūko iš salės vidurio nubrėžtos pentagramos ir nusklendė koridoriumi.
- Čia kažkoks labirintas. Aš daugiau nebegaliu, - sunkiai atsiduso divyris ir susmuko prie sienos. Tačiau tolumoje išgirdęs šniokštimą ir sproginėjimą – sukluso.
Geriau įsižiūrėjęs į tą pusę, pastebėjo sparčiai artėjančią kažkokią švieselę. Ji vis artėjo ir artėjo. Oras persisunkė kažkokiu sunkumu ir ėmė kibirkščiuoti. Netrukus prieš Sirjoniro akis iškilo žmogysta labai panaši į magą Detorą. Ji kibirkščiavo tokią jėgą, jog net koridoriaus sienos pradėjo banguoti.
- Tu kas? – sunkiai pro dantis išdaužė Sirjoniras. – magas Detoras? Bet jei tu mane pasiuntei čia, o dabar ir pats esi čia, tai kam mane reikėjo čia siųsti? O ir tada, kai mačiau tave paskutinįjį kartą, tu nekibirkščiavai taip. Ir vis tik man įdomu, ką tu čia veiki, nes aš turiu sunaikinti blogį – Kruvinąjį Ritlandą...
- Gana, - žmogysta mostu nutraukė padriką didvyrio kalbą. – Tau įdomu sužinoti kas aš esu? Ką gi: Aš – artefaktas.
- Bet artefaktai, tai tokie idiotiški daiktai, kurie padeda burtininkams buityje, o tu kitoks, – naiviai pakreipęs galvą ištarė Sirjoniras.
- Aghr, - suriaumojo žmogysta, - negi tu nežinai, kad į artefaktus uždaro galingų magų dvasias, jog jos galėtų padėti galinguose užkeikimuose?
- Tai tu nori, kad tave uždarytų į drožinėtą statulėlę?
Šito buvo per daug. Žmogysta ištiesė ranką prie Sirjoniro veido. Delne sukibirkščiavęs oras virto ugniniu kamuoliu. Žmogysta užsimojo, tačiau sviesti kamuolio nespėjo. Ugniniai ašmenys pervėrė jos krūtinę. Akimirksniu išnyko slogus sunkumas. Apsiaustas suplevėsavo ore ir nukrito ant grindų. Sirjoniras ramiau atsikvėpė: baisioji žmogysta buvo dingusi. Jos vietoje stovėjo geraširdiškai besišypsantis senukas, ginkluotas dvirankiu ugniniu kalaviju. Tačiau šito, išvargintam karžygiui buvo per daug. Giliai atsidusęs, jis susmuko be sąmonės.
Kai Sirjoniras atsigavo, senis jam papasakojo tai, ko Detoras neatskleidė. Visa tiesa skambėjo taip: Ritlandas, būdamas gabus artefaktų kūrėjas, iškvietė galingiausio, praeityje gyvenusio mago dvasią, tačiau jos neuždarė į artefaktą, o įvairių burtų pagalba, paleido į laisvę. Kadangi jos atėjimas į šį pasaulį sukėlė tiek problemų, visos karalystės magai sunerimo ir kreipėsi į Detorą. Šis pabandė naująjį artefaktą sunaikinti, tačiau gudruolis Ritlandas, apsaugojo jį ypatingąja pentagrama. Kol artefaktas būtų buvęs jos centre, tol jis būtų nesunaikinamas. Taigi: reikėjo kažko, kas išviliotų dvasią iš saugios zonos. Tam geriausiai tiko Sirjoniras. O kai tik artefaktas paliko savo landynę, pasirodė Detoro siųstas galingiausias magas ir sunaikino blogio šaltinį.
Kai Sirjoniras išklausė senio pasakojimą, piktai nusispjovė ir atsistojęs sušuko:
- Man gana tų jūsų magiškųjų dalykėlių. Vienintelis geras dalykas yra orkų žudymas. Ir aš iškart jo griebsiuos, kai tik rasiu išėjimą iš čia. Ir savo kardą, - po minutėlės tyliai pridūrė.