Apsireiškimas

Trumpas apsakymas, tiesiog norėjau kuo greičiau panaudoti gimusią mintį, o rašyti ilgą kūrinį neturėjau laiko/noro ;)

_______________________________

,,Niekad nepamiršiu tos dienos, kai iš dangaus nusileido
Tikėjimo Dievas ir liepė man karštai melstis…”
Nežinomas ,,Kronikos” metraštininkas

- …versijų apie Dievų kilmę yra ganėtinai daug, tačiau nei viena iš jų, taip ir neatskleidžia viso šių nežemiškų būtybių grožio. Viena iš versijų apie pavyzdžiui Tikėjimo Dievo išvaizdą yra tokia: daugelis ,,Kronikos” metraštininkų mano, kad tai akinančio baltumo angelas, aukso plunksnų sparnais. Deja, net bendrais bruožais negaliu pasakyti, kokia ta versija turėtų būti, tačiau patikėkit: Dievų nepakartojamumo negalima išreikšti jokiais žodžiais. – Ant pakylos stovėjęs vyriškis nusiėmė akinius ir įsikišo juos į švarko kišenę. – Manau, kad šiandienai pakaks. Galite skirstytis.
Suoluose sėdėję vaikai pakilo iš savo vietų ir su triukšmu išėjo iš kabineto, stumdydamiesi bei šūkaudami. Likęs vienas, vyriškis dar keletą minučių pastovėjo ant pakylos, svarstydamas kažką mintyse, o po to užvertė knygą ir išžingsniavo iš klasės. Eidamas koridoriumi, jis kaip visada dairėsi aplinkui lyg eitų juo pirmą kartą. Tačiau taip nebuvo. Tikėjimo mokytojas – Edgaras Klimas, šioje mokykloje jau dvidešimt metų vaikams bandė įskiepyti pagarbą Dievams. Ir negalima sakyti kad veltui buvo tiek stengtasi: net šimtas du mokiniai, baigę pradinę mokyklą, pasirinko tarnautojų Dievams pasirengimo seminariją. Kiekvieną dieną, eidamas mokyklos koridoriais, mokytojas ieškodavo. Ne, šių paieškų tikslas nebuvo surasti Dievų Išrinktąjį, jis nė pagalvoti nebūtų drįsęs, kad vieną gražią dieną, gali sutikti tą Išrinktąjį, apie kurį rašoma kiekvieno Dievo kronikoje. Ne. Eidamas mokyklos koridoriais, Edgaras Klimas stengėsi surasti bent kiek nuo tikėjimo nusigręžusį vaiką. Inkvizitoriaus pareigos irgi įėjo į jo kaip mokytojo darbą. Žvelgdamas į nenustygstančių vaikų auras, mokytojas diena iš dienos ieškodavo pakitimų ar, apsaugokit Dievai, juodų įtrūkimų jose. Per visą jo mokytojavimo laikotarpį, tokių atvejų pasitaikė vos pora, o ir tuos vaikus, kurių aurose buvo susilpnėjęs tikėjimas Nežemiškaisiais Dievais, jis sugebėjo pats sugrąžinti atgal į doros kelią. Priėjęs mokyklos duris, Klimas kaip visada atsisuko į holą, kad paskutinį kartą permestų akimis grupelėmis pertraukos metu besibūriuojančius vaikus, kai pajuto kaip pašiurpsta jo nugara. Dešiniajame holo kampe, visai netoli lango, atsirėmęs į sieną stovėjo akiniuotas vaikinukas, o jo auroje žiojėjo milžiniškas plyšys, skeliantis ją pusiau. ,,Tik nesinervink. Tau tik taip atrodo. Didelis įtrūkis dar nereiškia, kad vaikas yra apsėstas” – karštligiškai mintyse ramindamas save, mokytojas pasuko vaiko link. Susikaupti sekėsi sunkiai, tačiau kol jis priėjo prie mokinio, Edgaras sugebėjo ne tik nusiraminti, bet netgi prisiminė keletą neutralizuojančių maldų. Tuo metu nuskambėjo skambutis, skelbiantis pamokos pradžią.
- Palauk, - vyriškis užtvėrė vaikui kelią, kai šis pasuko į klasę.
- Man prasidėjo istorijos pamoka, jei pavėluosiu, lieps atsakinėti, - jis pabandė mokytoją apeiti, tačiau šis sugniaužė vaiko petį.
- Manau, kad mums reikia šį tą aptarti, - tyliai ištarė Edgaras.
- Tikrai? – mokinys pasimuistė, bandydamas išsilaisvinti, bet jam nepavyko, - Aš gi skubu į pamoką.
- Istorija palauks. Dievai juk svarbiau už viską gyvenime. Negi nežinai? – Edgaras su siaubu stebėjo besiplečiančią juodąją dėmę vaiko auroje.
Jam per visą savo gyvenimą nė karto neteko panaudoti kovinių maldų, tačiau dabar atrodo, kad teks.
- Geriau to nė nemėginkite. Juk jūs nesate kovotojas ir tai puikiai žinote, - nelauktai ištarė vaikis, lyg atspėjęs jo mintis. – Kam to reikia. Dar susižeisite.
Edgaras sutrikęs paleido vaiko petį. ,,Jis skaito mano mintis”, - pamanė.
- Aha, - ištarė mokinys. – Skaitau. Ir ką dabar ruošiatės daryti?
- Na… Manau, kad galėčiau pakviesti vyriausiąjį inkvizitorių, - bandydamas atgauti pasitikėjimą savimi, ištarė.
- Jūs juk puikiai žinote, kad mūsų mokykloje nėra jokio vyriausiojo inkvizitoriaus, - mėgaudamasis savo pranašumu, ištarė vaikas.
O juodoji dėmė auroje plėtėsi nesustodama nė akimirkai. Tuoj, tuoj turėjo įvykti siaubą kelianti metamorfozė.
- Tai nors pasakyk kas tu esi iš tikrųjų. Prieš mirdamas norėčiau sužinoti kuris iš demonų atnešė man mirtį, - Klimas visiškai susitaikė su likimu. Jam ramybės nedavė tik vienas klausimas: ir su mažesnėmis dėmėmis aurose žmonės perimdavo juos užvaldžiusių demonų išvaizdą. O šios dabar jau visiškai juodos auros savininkas nė kiek nepasikeitė.
- Aš nesakysiu tau kas esu. Geriau tu viską pamatysi savo akimis. O ir žudyti tavęs kol kas nesiruošiu, - kalbėdamas vaikas nepravėrė savo burnos. Balsas aiškiai skambėjo mokytojo galvoje.
- Įdomus tu demonas esi, jei negeidi kraujo. Ypač Tikėjimo Dievo tarno, - Edgaras Klimas pažvelgė į savo rankinį laikrodį. – Na, rodyk greičiau. Aš dar turiu šiek tiek laisvo laiko.
Dabar sutriko mokinys. Arba, greičiau, sutriko demonas, užvaldęs jo kūną, nes juoda aura dvelktelėjo nerimu. Vaikis pažvelgė į jį savo mėlynomis akimis tarsi varvekliais persmeigė.
- Gerai. Tada keliaujam.
Senasis mokytojas pajuto, kaip viskas aplinkui pradeda jį spausti ir slėgti. Jis vos begalėjo įkvėpti, kai vaikas pliaukštelėjo delnais ir viskas pranyko.


Netrukus Edgaro Klimo siela skrido į dangų šalia auksasparnio angelo, mėlynomis akimis.