Bardo klajonės II

Galiu drąsiai sakyti, jog šioje dalyje mano vaizduotė suvešėjo. Žinoma, ne viską perteikiau taip, kaip norėjau, tačiau mėgstu šitą tekstą. Galima pasakyti, kad jis lūžis mano kūryboje. Į gerąją pusę, žinoma :)

___________________________________

Sėdėjau pakelyje ir lėtai valgiau obuolį. Diena pasitaikė saulėta, ir aš, nekreipdamas dėmesio į tai, kad visiškai neturiu laiko, niūniavau ką tik sugalvotą melodiją. Jau buvau bepradedąs kurti dainelės žodžius, kai mano mintis pertraukė pasigirdę šūksniai. Aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į kelią. Iš už posūkio išniro trys raiteliai, savo išvaizda nekeliantys jokio pasitikėjimo. Ranka automatiškai nuslydo diržu ieškodama kardo. Ir tik užčiuopęs orą, prisiminiau, kad man nebereikia ginklo. Tai šiek tiek nuramino, ir aš vėl atsikandau obuolio.
- Sveikas. – Prisiartinęs sušuko vienas iš raitelių.
- Sveikas, jei nori. – Abejingai ištariau.
- Hm. Čia juk įžeidimas, o jį, manau, puikiausiai nuplaus tavo piniginės turinys. – vėl sušuko plėšikas.
Kiti pritariamai nusikvatojo. Šyptelėjau ir aš. Iš visų mėginimų apiplėši, šitas buvo pats orginaliausias.
- Na ką gi. Jei reikia, tai reikia. – Liūdnai ištariau.
Plėšikai vėl nusijuokė. Lėtai nusikabinau piniginę nuo diržo ir staigiai švystelėjau į viršų. O pats vikriai pašokau ir nėriau į krūmus. Netrukus už nugaros pasigirdo pliaukštelėjimas ir keiksmai. Dabar nusijuokiau ir aš. Šitą triuką, su apakinamuoju mišiniu, sugalvojo Sverigalo pilies alchemikas keliaujantiems pirkliams. Plėšikėliai vėl praregės tik rytoj, o ir po to dar ilgai gels galvas. Linksmai nusiteikęs, išlindau iš krūmų ir nė nepažvelgęs į staiga apakusius piktadarius, nužingsniavau tolyn. Saulė jau įpusėjo savo kelionę dangumi ir šis nuotykis priminė, kad manęs dar laukia ilgas kelias. Paspartinau žingsnį. Iki vietos norėjau nusigauti dar su šviesa. Netrukus miškas pradėjo retėti ir aš priėjau kirtavietę. Praėjęs tarp medžių rietuvių, perlipau per ratu sustatytų vežimų užtvarą ir patekau į stovyklavietę. Kritiškai peržvelgiau krūvas daiktų, suverstų kaip papuolė ir niekinamai patempiau lūpą. “Niekad,” – tariau sau. - “Niekad nesuprasiu to beprasmiško žmonių noro gyventi apsivertus šlamštu.”
- A, Aramilas, aš tavęs laukiau, – džiugiai sušuko senis, išlindęs iš neįtikėtinai purvinų skudurų krūvos.
Bet geriau įsižiūrėjęs, suvokiau, kad ta krūva kažkada buvo palapinė. Man pasisveikinus, senolis pakvietė sėstis ant žemės. Sunkiai atsidusau ir atsisėdau sukryžiavęs kojas.
- Na, tai... – nedrąsiai pradėjau, tačiau pabaigti nespėjau.
Senis atsikrenkštė, nusispjovė ir mane pertraukė:
- Žinau, ko atėjai. Dvasios mane perspėjo, – senis krenkštelėjo ir tęsė toliau. – Žinai, dieve Pelore, aš netikėjau, kad Medžėja kada nors susigrąžins savo galią. Bet kai tai įvyko, aš iškart suvokiau, jog dievai, nors ir kokie galingi jie būtų, neatsilaikys. Todėl aš ir pasitraukiau iš Midrago miškų. Pasitraukiau, kad galėčiau netrukdomas sugalvoti būdą, kaip sunaikinti iškilusią grėsmę. Ir galiu pasigirti: man pavyko. – Senis pradėjo kosėti, o aš vis labiau nerimauti.
Vidinis balsas rėkte rėkė, jog aš tikrai neišgirsiu pranašystės, jei senis nepaskubės. Ir norėdamas save nuraminti, apsidairiau aplink vidiniu žvilgsniu. Tačiau nieko, kas galėtų kelti grėsmę, nepastebėjau. Tuo metu senis vėl pradėjo pasakoti:
- Viską apsvarstęs, suradau patį tinkamiausią būdą, kaip atsikratyti Medžėjos. Kadangi tu prieš ją negali stoti į kovą, nes ji tave sunaikins, kaip sunaikino ir visus dievus. Tau reikia ginklo. Ginklo, - senis įdėmiai pažvelgė man į akis, - padėsiančio atkeršyti už juos.
Krūptelėjau. Kiek apgijusi žaizda vėl atsivėrė. “Verilija” – be garso sušanbždėjau. Akyse aptemo, ir aš turėjau pasiremti rankomis į žemę, kad nesukniubčiau. Tarsi per miglą išgirdau tariamus senio žodžius:
Tamsai gyvastį užklojus,
Susiraski Ledo rūmus,
Ir išvydęs karo dūmus,
Tu už saulę ir už šviesą,
Narsiai ginki savo tiesą.
Nors ir paukščio širdyje nebus...

Kai saulė dangų pripildys tiesos,
Nekaltumo skaidraus ir meilės tyros,
Sek paskui žvaigždyną vilties
Melsvąją paukštę surask.

Paimk savo kardą
Ir ištark mano vardą,
Deivių kelius tau nušviesiu dar kartą.
Jie padės tau pasiekti tyrumo gaivaus,
Ledo melsvumo ir sidabro kantraus.
Tais keliais paskui žvaigždę
Keliaudamas tu,
Ledo rūmus pasieksi...
Tačiau senis pabaigti nespėjo. Iš kažkur atlėkus kaulinė strėlė pervėrė krūtinę, ir jis sukniubo. Aplink pasigirdo klyksmai. Daug negalvodamas, ištiesiau rankas į saulę ir staigiai nuleidau. Auksine ugnimi suliepsnojo ratu sustatyti vežimai. Tai turėjo kuriam laikui sulaikyti Medžėją. Kad čia ji mus užpuolė, tuo nė neabejojau. Greitai pasilenkiau prie senio. Jo išbalusios lūpos judėjo, tarsi norėtų dar ką nors pasakyti. Prikišau savo veidą prie jo, kad išgirsčiau pranašystės pabaigą. Tačiau netrukus siaubinga jėga pakėlė mane ir tėškė į žemę. Pasigirdo lūžtančių kaulų traškesys. Tačiau aš, nepaisydamas užplūdusio skausmo, palaimingai šypsojausi. Aš jau žinojau kaip įveikti Medžėją.
000
Atsipeikėjau nuo aštraus skausmo šonuose. Kažkas atsidėjęs spardė mano sulaužytus šonkaulius. Sveikąja ranka šiaip taip sugriebiau skriaudiko koją ir silpnai spustelėjau. Piktadarys suriko ir ištraukė užsiliepsnojusią savo koją iš mano rankos. Ir čia pat vėl man įspyrė. Jau buvau benugrimzdąs į palaimingą tuštumą, tačiau spyriai liovėsi, o ant mano galvos pasipylė ledinis vanduo. Kai vandens srautas baigėsi, prunkšdamas ir spjaudydamasis atsimerkiau. Prieš mano akis nušvito giedras vidurdienio dangus. Tiesa, ne toks kaip visada: dabar jį dengė kažkokie virbai. Pažvelgiau į šoną ir išvydau mišką, taip pat apjuostą virbais. Dar truputį pagulėjęs, suvokiau, jog čia mane juosia virbai. Aš buvau uždarytas narve. Stengdamasis nepajudinti sulaužytos rankos, pasirėmiau kita ir šiek tiek kilstelėjęs apsidairiau. Aplink, apstoję mano narvą, stovėjo būrys padarų, panašių į žmogaus ir driežo hibridą. “Raagariai, - iškart sumečiau. - O štai ir Medžėja,” – pamaniau, tarp driežagalvių pastebėjęs stovylą, apsisiautusią balta drobule.
- Ateik čia, motinėle, - veikiau išstenėjau nei sušukau.
Tačiau žmogysta išgirdo ir pajudėjo manęs link. Prisiartinusi prie narvo, ji sustojo ir
sudžiuvusiais pirštais įsitvėrė į narvo virbus.
- O tu visai nepasikeitei, Pelore, saulės dieve, - demonstratyviai nulenkė galvą stovyla. – Kai mačiau tave paskutinį kartą, tau būtų užtekę ir dviejų pėdų karstelio, o dabar matai, kaip išaugai.
- Tarsi dabar tau labai rūpėtų, kiek medžio sugadinsi mano karstui, - silpnu balsu nusišaipiau. – Geriau klok, ko nori iš manęs?
- Tai tu dar nieko nežiani? – apsimetė nustebusia Medžėja. – Aš gi noriu užkariauti pasaulį, po kalėjimo Auksinėje Akyje, labai norisi ką nors sugriauti ir sunaikinti. Ir pradėjau nuo Midrago miškų. Gražiai degė nemirtingųjų medžiai. Bet tu kažkaip spėjai pasprukti iš pokylio. Tad likai neapdovanotas. Pavyzdžiui, ilga ir skausminga mirtimi. Ką pasakysi?
- Jog tu mane sugraudinai iki širdies gelmių, - piktai nusiviepiau. – O dabar sakyk, ko nori iš tikrųjų arba leisk man keliauti, Olerio pilyje kaip tik rengiamas bardų konkursas.
- Olerio pilies jau nebėra, - ragana pažvelgė į saulę, - jau dvi dienos, kaip nebėra.
Sunkiai atsidusau. Ko norėti iš pamišusios raganos.
- Bet tu taip ir neatsakei, ko iš manęs nori? Jei norėtum mano mirties, būtum nužudžius vakar kirtavietėje. Taigi kalbėk, arba aš keliauju namo. – pabandžiau pajuokauti, nepaisydamas vis didėjančio skausmo šonuose.
- Koks buvai juokdarys, toks ir likai, - Medžėja paplekšnojo man per žandą, - Matai, aš puikiai žinau, jog tu negali manęs įveikti, kaip ir niekas šiame pasaulyje. Tačiau vakar tu mano širdyje pasėjai abejonę. Koks ten ginklas vadinamas Mėlynąja paukšte?
Man kažką neaiškaus numykus, ragana tęsė toliau:
- Tai štai, aš noriu pamatyti tą, kuris gali padėti sunaikinti mane. Ir tu mane nuvesi pas ją.
Norėjau sušukti “niekada”, tačiau greit persigalvojau. Didžiam Medžėjos nusivylimui, silpnu balsu ištariau “gerai” ir leidau sau panirti į gilų miegą. Antrą kartą pabudau nuo smarkaus kratymo. Miegas padėjo šiek tiek atgauti jėgas ir aš nusprendžiau, jog reikia užsiimti savo kūno lopymu. Sveikąją ranką ištiesiau į saulę ir ėmiau gerti jos skleidžiamą energiją. Po kelių minučių mano sudaužytas kūnas tarsi atgijo. Saulės energija išsiliejo po visą kūną. Pajutau, kaip šiltos srovelės teka galūnėmis į vietas atstatydamos sulaužytus kaulus. Ne pats maloniausias jausmas. Dar po keliolikos minučių jau galėjau atsisėsti narve, nebijodamas prasidurti plaučių šonkaulio nuolauža. Po paskutiniojo mano sąmonės praradimo mes nukeliavom ganėtinai toli nuo kirtavietės. Apželgiau raagarius, tempiančius vežimą, kuriame buvo mano narvas. Šarvuoti odiniais šarvais, jie visiškai nepanašėjo į laukinius raagarius, kurių apstu pietuose. Rodos, jog Medžėja surinko tikrai neblogą armiją. O, beje, kur ji pati? Aš pažvelgiau pirmyn. Kiek tik akys užmatė, driekėsi tvarkingai išsirikiavusių driežagalvių eilės. Raganė nekeliauja kartu? Tik labai didelėmis valios pastangomis atsisakiau sumanymo – pasprukti iš nelaisvės. Gerai pamąstęs, suvokiau, jog tai nieko nepakeistų. Anksčiau ar vėliau Medžėja vis tiek mane sugautų. O juo labiau, kad dabar dar ir keliaujam ten, kur man reikia. Tad nusiraminau, ir pasistengiau net pasimėgauti kelione. Tai nebuvo lengva, nes narvo grindys tikrai nebuvo pritaikytos vežti žmonėms.
Po kelių dienų nuobodžios kelionės aš staiga pastebėjau, jog mes keliaujame pažįstama vietove. Šiek tiek susidomėjęs bandžiau prisiminti, kur man tos vietos matytos. Taigi čia Friligo laukymė, tenai Eigelio kalnynai, vadinasi... Mes keliaujame prie didžiojo mago? Net pats suabejojau tuo, ką pasakiau. Ko Medžėjai gali prireikti iš statulos? Taip man besvarstant, narvas truktelėjo ir sustojo. Pakėliau akis. Priešais mane plytėjusi laukymė dabar juodavo nuo raagarių. Jie stovėjo išsidėstę tvarkingomis eilėmis ir sutartinai stūgavo kažką savo kalba. O priešais juos, skiriamas tik nedidelio ruožo vandens, stūksojo didysis magas. Gigantiška marmurinė statula žmogaus, vienoje rankoje laikančio knygą, o kitoje – žaibą, buvo pastatyta dar prieš mums ateinant valdyti pasaulio. Ir tik Senojoje sakmėje užsiminama apie tą statulą. Vadinasi, stovyla buvo nepaprasta, jei Medžėja surinko tokią armiją, kad galėtų priartėti prie didžiojo mago. Ir čia nustebęs apsidairiau. Taigi aš niekur nepastebėjau šio sambrūzdžio kaltininkės – Medžėjos. O tuo metu raagariai sustūgo vienu balsu ir pasileido per laukymę statulos link. Susižavėjęs stebėjau, kaip tūkstančiai driežagalvių puola į vandenį darniomis eilėmis ir plaukia į salelę. Pirmiems raagariams išlipus iš vandens, aš jau buvau supratęs, ką sumanė raganė. Tik niekaip nesupratau, kam to reikia. Išlipę iš vandens driežagalviai puolė prie statulos ir ėmė ją kapoti ietimis bei kirviais. Aplink baltu debesiu pažiro marmuras. Ir čia pat buvau nustebintas netikėtai pasisukusia mūšio eiga. Mago ranka, laikanti žaibą, staiga atsigniaužė ir marmurinis žaibas smigo į pačią raagarių tirštumą.
000
Laukyme nuskardėjo priešmirtiniai klyksmai. Tačiau tai, kas atėmė man žadą, rodos, niekaip nepaveikė driežagalvių. Jie, nekreipdami dėmesio į atgyjančią statulą, su vis didėjančiu įkarščiu kapojo ją savo ginklais. Tuo metu magas atgniaužė antrą ranką ir knyga, plevėsuodama marmuriniais lapais pakilo į viršų. Aš išsižiojęs stebėjau jos skrydį, visiškai nesuvokdamas, kas čia dedasi. Ir tik tada, kai dangus pradėjo trauktis juodais debesimis, aš šį tą suvokiau. Juk Senoji sakmė pasakoja, kad Kergas, kurio akyje buvo įkalinta Medžėja, ir didysis magas buvo broliai. Tačiau vieną kartą magas išdavė savo brolį ir jį nužudė. Už tai Eletrėjas sustingdė magą į akmenį. O Kergo akis išliko. Ji spinduliavo tokią jėgą, jog bet kas, prisiartinęs prie jos, prarasdavo savo galią. Didžiojo karo metu, mes įviliojom Medžėją į spąstus, ir akis išsiurbė visą raganos galią. Nežinia, kaip jai pavyko susigrąžinti jėgas, tačiau ji bijo, kad didysis magas vėl jas atims. Tai štai kas. Medžėja sumanė sunaikinti magą, kol jis dar suakmenėjęs, kad galėtų ramiai tęsti savo darbus. Aš piktai šyptelėjau. Bet panašu, jog didysis magas šiek tiek sumaišė jos kortas. Tuo metu statula sujudėjo ir milžiniški marmuro gabalai, šimtmečius kaustę galingą kūną, sutrupėjo. Pasigirdo griausmingas juokas. Milžinas, žvelgdamas į raagarius, puolančius jį medinėmis ietimis, kvatojo net galvą atlošęs. Tačiau debesims visiškai užtemdžius saulę, magas sunerimo. Jis ištiesė ranką, ir knyga, plasnodama milžiniškais lapais, nusileido jam į delną. Dešinėje milžino rankoje vėl atsirado žaibas. Niūriu žvilgsniu permetęs laukymę, magas žengė žingsnį ir traiškydamas raagarius, patraukė manęs link.
- Enadai, stok. – pasigirdo skardus šūsnis.
Magas lėtai pasuko galvą į šūksnio pusę. Į tą pusę pažvelgiau ir aš. O tenai, ant kalvelės, stovėjo Medžėja. Kaip visada, apsisiautusi balta drobule, ji skleidė žalsvai balkšvą šviesą ir tylėjo.
- Kas tu? – paniekinamai sušuko magas.
Kad ir kaip būtų keista, jo balsas nerėžė ausies, kaip kad turėtų būti, įvertinus milžino stotą. Tiesiog, rodės, jog balsas skamba kažkur aplink.
- Aš tave išlaisvinau iš amžius trukusios nelaisvės, – sušnypštė ragana.
- Ir dabar manai, jog aš seksiu paskui tave į pasaulio kraštą? – magas nusijuokė.
Oras aplink Medžėją net sukibirkščiavo nuo įniršio.
- Tu turbūt nesuvoki, su kuo šneki, žemės kirmine! – sušuko persiutus.
Ir čia pat įvyko tai, kas dar kartą įrodė, jog didysis magas tikrai ne šaltų nervų. Milžinas sviedė žaibą į Medžėją. “Turbūt jis taip ir savo brolį užmušė,” – su šypsena pamaniau. Tačiau norimo efekto nesulaukiau nei aš, nei magas. Milžiniškas žaibas susigėrė į žemę, nepadaręs jokios žalos raganei. Tiesa, jos drobulė sudegė ir dabar aš pirmąkart pamačiau siaubūnės veidą. Suvytusi oda dengė tik dešiniąją veido dalį, kitoje pusėje žiojėjo gili žaizda išpuvusiais kraštais. Pro ją nuolat tekėjo pūlingos išskyros. Iš įniršio persikreipusios, pajuodusios lūpos rodė, kad kova tikrai bus nuožmi. Nejučia krūptelėjau. Man reikėjo kuo greičiau nešdintis iš tos laukymės. Tačiau nespėjau net grotų išlaužti, kai Medžėja atgniaužė delnus ir tėškė kažkokius miltelius į žemę. Ir čia pat, mano dideliam siaubui, visa laukymė pradėjo banguoti ir smukti žemyn. Didysis magas apstulbęs apsidairė ir rankoje sukaupęs kibirkščiuojantį rutulį sviedė jį į besijuokiančią raganę. Bet savo tikslo nepasiekė. Rutulys ištirpo ore, nenuskriejęs nė pusės kelio. Staiga aš pajutau, kad mano vežimas pradėjo judėti. Judėti į laukymės vidurį, kuris jau spėjo gerokai įdubti. Skubiai perlaužiau menku užkeikimu apsaugotas grotas ir išsokau iš vežimo. Pačiu laiku. Narvas – vežimas, daužydamas nejudančius raagarius, nudardėjo į įdubą. Tuo metu mago knyga pervertė kelis lapus ir dešiniojoje jo rankoje atsirado kiaušinis. Kreivai šypsodamasis, milžinas sviedė kiaušinį sau po kojomis. Tvykstelėjo šviesa, trumpam apakinusi mus visus. Kai pamažu atgavau regėjimą, prie didžiojo mago kojų rangėsi sidabrinis padaras, primenantis mešką be galvos. Buka nuopjova vietoje galvos, ji uodė orą ir mosavo čia ištįstančiomis, čia vėl susitraukiančiomis, sidabriniais smaigais užsibaigiančiomis galūnėmis. Sustingęs stebėjau besirangantį padarą ir negalėjau pajudinti nė piršto. Galvoje sukosi tik viena mintis:”Čia gi raagarių demonas. Kovodama su juo žuvo mano motina”. Būčiau atidavęs bet ką, kad galėčiau nuplėšyti galūnes tam padarui, tačiau sunkiausiomis valios pastangomis susilaikiau. “Bet kokiu atveju, čia tik iliuzija, ir aš negaliu kištis į šią kovą,” – sunkiai nusprendžiau ir apsisukęs pasileidau iš vis dumbančios laukymės. Kai pasiekiau laukymės kraštą, sidabrinis padaras įnirtingai kovojo su Medžėja. Blizgantys smaigai buvo visur: čia išlįsdavo iš galvos nuopjovos, čia iš pilvo, čia susitraukdavo ir dingdavo, čia išsitempdavo ir sukdavo ratus apie auką. O Medžėja gynėsi kauliniu, nežinia iš kur atsiradusiu, kalaviju. Staiga viena galūnė tvykstelėjusi nulėkė į šalį. Padaras iškėlė buką snukį ir be garso suriko. Medžėja džiaugsmingai išsiviepė ir pervėrė padarą kauliniu kalaviju. Demonas suglebo ir susmuko, virsdamas sidabrinių garų debesėliu.
- Dabar mano eilė, - suriko raganė ir sviedė kalaviją į viršų.
Ginklas virto kauliniais paukščiais. Jie kelis kartus klyktelėjo ir vis didėdami puolė milžiną. Magas laisva ranka prisidengė akis nuo paukščių, o kita, laikančia knygą, pabandė numušti juos žemyn. Jam pavyko, tačiau kai atsigręžė į raganę, jos ten jau nebebuvo. Medžėja stovėjo ant vis dumbančios laukymės krašto ir, pakėlusi rankas į dangų, kažką murmėjo. Didysis magas pabandė dar kažką iššaukti, bet nebespėjo. Dangus tarytumei plyšo, ir ant milžino galvos pasipylė žemė. Netrukus ji užpildė visą įdubą, palaidodama didįjį magą. Medžėja pergalingu žvilgsniu pažvelgė į neseniai buvusį mūšio lauką. O po to ištiesė ranką ir ant naujai supiltos žemės pradėjo rastis pasvirę antkapiai ir supuvusios medinės stovylos. Pažvelgęs į naujai atsiradusias kapines, supratau, jog didysis magas niekada pats neišsikapstys iš šio kapo. Laukymė dabar skleidė tokią neigiamą energiją, kad net aplink esantys miškai pamažu ėmė nykti. Staiga aš pajutau ant savo peties ranką. Lėtai atsisukau. Man šypsojosi išpuvęs veidas.
- Metas į kelią, - ištarė Medžėja.
Aš pajutau, kaip mane pagriebia kažkieno letena ir, pakėlusi į orą, ima nešti į šiaurę.
Į Mėlynosios paukštės karalystę.
000
Ausyse gaudė vėjas, jo šuorai daužė man veidą. Kai pamažu vėsęs oras tvokstelėjo stingdančiu šalčiu, supratau, jog mes pasiekėme savo kelionės tikslą. Mane skraidinusi jėga pradėjo leistis. Apačioje, tarp bekraščių ledynų, pamažu ėmė ryškėti milžiniškos pilies kontūrai. Akmeniniai bokštai juosė kalvą, ant kurios stovėjo apkerpėjusi, bet vis dar didinga pilis. Ausyse ūžtelėjo vėjas, ir pajutau, kaip kietas grindinys trenkėsi į mane. Tikriau aš trenkiausi į grindinį. Sunkiai atsistojau ir, leisdamas iš burnos garą, apsidairiau. Apšerkšnijusios pilies sienos dvelkė kažkokiu nenusakomu šiurpu. Sunkūs tašyti akmenys buvo sumišę su geležimi. Geležiniai ornamentai pynėsi tarp akmenų, vietomis sudarydami milžiniškus spyglius. Čia tikrai negyveno žmonės. Ir lyg patvirtindami mano žodžius, pro pilies vartus pasipylė plaukuoti padarai. Ilgomis lanksčiomis rankomis jie rėmėsi į įšalusią žemę ir skuodė manęs link. Skėstelėjau rankas norėdamas sukaupti bent kiek apsauginės auros, bet čia tvyrojo tik neaiški mirties nuojauta. Padarai prisiartino prie manęs per kelis žingsnius ir sustojo. Pakreipę savo dideles galvas, jie įtariai čiaukšėjo aštriais dantimis ir nekantriai cypavo.
- Matau, jau susipažinai su gremliais.
Nejučia krūptelėjau. Nuolatos, iš niekur atsirandanti raganė mane nervino.
- Mieli padarai, - nusiviepiau.
Vienas iš jų tarsi patvirtindamas mano žodžius išsižiojo. Krūptelėjau. Burnoje blizgėjo keturios eilės puikių aštrių dantų.
- O tu geriau pažiūrėk į šitai, - Medžėja mostelėjo ranka pilies link.
Pažvelgiau į tą pusę. Surūdiję pilies vartai buvo atlapi. O pro juos išsirangiusi tarsi gyvatė judėjo raagarių kolona. Keli šimtai driežagalvių ramiai judėjo eilėmis.
- O štai ir mūsų vietos! - sušuko raganė ir griebusi mane už apykaklės pakilo į orą.
Mes nusileidome šalia milžiniškų rogių, kuriose puikavosi išsišiepusiomis kaukolėmis papuoštas sostas. Roges traukė man nematytas raguotas padaras. Jis niūriai tampė grandines ir, užvertęs raguotą snukį į dangų, liūdnai stūgavo. Negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo besimuistančio padaro įsiropščiau į man skirtą narvą. Keli raganės ore nubrėžti ornamentai ir štai mano narvas puikiai apsaugotas magijos. Keliolika gremlių čiupo mano narvo grandines, ir mes pajudėjome. Už manęs pajudėjo dar vienas narvas. Tiesa, ne toks kaip mano, o visiškai apkaltas geležimi. Girdėjosi, kaip kažkas, esantis viduje, bando ištrūkti į išorę.
- Na ir kompanija, - sumurmėjau.
Kolona pajudėjo. Pabandžiau įsitaisyti patogiau, ir pradėjau niūriai apžiūrinėti pro šalį slenkantį peizažą. Dantytos, apgriuvusios sienos pamažu mažėjo, kol galiausiai visiškai susiliejo su sniegu. Aplinkui, kiek tik akys užmatė, tęsėsi baltoji stepė. Mes pajudėjome į šiaurę. Kolona judėjo vėžlio žingsniu, o šaltis stiprėjo. Šiaurinio vėjo gūsiai plakė vis smarkiau ir smarkiau. Pabandžiau susikurti nors menką magiškąją ugnelę, bet nieko neišėjo. Medžėja spinduliavo tokią neigiamą energiją, jog negalėjau sukaupti net menkiausio užkeikimo. Jausdamas, kaip pamažu tirpsta galūnės, užsimerkiau ir pasidaviau ledinio vėjo glamonėms.
Pabudau nuo kažko karšto ir atkakliai deginančio mano kūną. Sunkiai praplėšęs suledėjusias blakstienas, suvokiau, jog šiluma sklinda nuo narvo, apkalto plokštėmis. Narvas buvo įkaitęs iki raudonumo, suledėjęs sniegas aplinkui jį ištirpęs. Paliečiau įkaitusias savo narvo grindis. Kažkas, esantis narve, ką tik išgelbėjo man gyvybę. Pažvelgiau į priekį ir netekau žado. Prieš mus stūksojo milžiniška ledo pilis. Aukšti jos kuorai nyko tarp debesų, o melsvos ledinės sienos skleidė šaltį ir šviesą. Tačiau viską nustelbė pilies vartai. Dangų remiančios ledinės plokštės, sutvirtintos dantytais varvekliais, patikimai saugojo pilį nuo prašalaičių akių. Sustingę gremliai ir raagariai baimingai dairėsi čia į pilį, čia į Medžėją ir kūprinosi nuo atšiauraus ledinio vėjo. O mirties karalienė išdidžiai sėdėjo savo soste ir niūriai žvelgė į pilį. Staiga jos išpuvusį veidą perkreipė piktdžiugiška šypsena. Tebesišypsodama Medžėja atsainiai mostelėjo į šalia manęs esantį narvą. Sėdėdamas savame narve, su nekantrumu žvelgiau į gretimą kalėjimą. Tuo tarpu raagariai nerodė didelio džiaugsmo. Jie nedrąsiai artinosi prie narvo, apkalto metalinėmis plokštėmis. Tačiau Medžėjai nepatiko tokia gaišatis. Ji nubrėžė ore keletą figūrų ir keletas bailiausių raagarių susmuko sniege, tampomi priešmirtinių konvulsijų. Nelaimėlių bendražygiai iškart ėmė judėti sparčiau. Netrukus griausmingai dundėdamas narvas prasivėrė. Akimirką tapo tylu, tačiau netrukus tylą perskrodė šaižus švilpesys ir pro atvertą angą išlėkė ugnies kamuolys. Jis trenkėsi į ledinius vartus. Pakilo garų debesis. Pasigirdus kraują stingdančiam riaumojimui, aš pagaliau suvokiau, ką slėpė geležinis narvas. Jame lindėjo vienas iš paskutinių juodųjų drakonų. Ir tą akimirką, kai antras ugninis kamuolys tėškėsi į vartus, aš supratau, jog Medžėja vėl pasieks savo. Net ir Mėlynosios paukštės ledo pilis neatsilaikys prieš juodojo drakono ugnį. Tačiau aš nieko negalėjau padaryti. Buvau įsitikinęs, jog Mėlynoji paukštė turi geresnę apsaugą nei vien tik ledines sienas. Ir buvau visiškai teisus. Kai tik iš narvo išlėkęs trečias ugnies kamuolys trenkėsi į pilies vartus, jie sugirgždėjo ir pradėjo vertis. Raagariai mikliai sustojo eilėmis ir atkišo ietis į priekį. Regis, net Medžėja šiek tiek sunerimo.
- Vardan Arachio, – pasigirdo šūksnis ir pro vartus ėmė veržtis ledo kariūnai.
Iš nuostabos sustingę raagariai į naują grėsmę sureagavo tik tada, kai lediniai kareiviai plačiu pleištu įsirėžė į driežus. Tačiau net ir atsitokėję raagariai menkai tegalėjo pasipriešinti gynėjams. Medinės ietys bei odiniai šarvai menkai tegalėjo prilygti lediniams kalavijams. Blizgantys, šerkšnotomis barzdomis aukšti vyrai plačiais mostais kapojo priešininkus. Aplinkui sruvo kraujas ir iškart stingo į ledą. Bet tuo metu, kai Medžėjos kariauna ėmė krikti, į kovą įsitraukė pati raganė. Ji atsistojo savo rogėse ir iškėlė rankas į viršų. Dangų bemat aptraukė juodi debesys, o kalnuose pradėjo klykauti sniegžmogiai. Pajutę mirties dvelksmą, gremliai pagyvėjo ir puolė prie narvo su drakonu, ketindami jį ištempti laukan. Aš nusišypsojau. Sprendžiant iš pasigirdusio urzgimo ir gremlių klyksmų, drakonas neapsidžiaugė plaukuočių dėmesiu. Tačiau šypsena nuo mano veido dingo, kai tik pajutau milžinišką mirties jėgą. Pažvelgęs į jos šaltinį, išvydau Medžėją, apsuptą sūkurio. Pilkšvai rudos dulkės leidosi iš apsiniaukusio dangaus ir supo raganę. Raagariai ir ledo kariūnai liovėsi kautis ir suglumę pažvelgė į vis didėjantį sūkurį.
- Ars Archan, - sušuko vienas iš ledo kareivių ir, mosuodamas karo kirviu, pasileido Medžėjos link.
000
Kiti ledo kariūnai pasileido paskui, kapodami savo kely pasimaišiusius raagarius. Medžėja nusiviepė ir ištiesė rankas lyg norėtų apglėbti atakuojančiuosius. Dulkių sūkurys skilo į dvi dalis, apsivijo aplink jos rankas ir čia pat pavirto į du kirminus. Kai ledo kariūnai prisiartino prie Medžėjos rogių, raganė krestelėjo rankomis, ir kirminai tėškėsi į priešininkus. Aplink pažiro ledo drožlės. Nustebęs paliečiau vieną iš jų. Kas galėjo pagalvoti, kad ledo kariūnai yra tikrų tikriausi ledo gabalai? Nors ne, raganė apgalvojo ir tai. Staiga mano samprotavimus nutraukė šaižūs Medžėjos šūksniai: “Visiems persirikiuot. Kur jūs tempiat tą žvėrį? Greičiau vilkitės į pilį. Gi palikit tą nuodvėsą lauke.” Tačiau nepaisant milžiniškų jos pastangų, surikiuoti išblaškytus kareivius, prireikė tikrai nemažai laiko. Nusišypsojau. Atviri pilies vartai panašėjo į gudriai paspęstus spąstus. Raganė kažką irgi nujautė negera, jei taip pradėjo karštligiškai skubėti.
- Tai ką, Aramilai? Tavo paukštė ne tokia jau ir galinga. – sušuko Medžėja ir nervingai nusikvatojo.
Kolona pasuko pilies vartų link. Užgniaužęs kvapą stebėjau, kaip likusios raagarių eilės pranyko vartų ertmėje. Kiek palaukus, raganė mostelėjo ranka, ir padaro tempiamos rogės lėtai, bet užtikrintai pajudėjo į priekį. Mano narvui judant pro vartus, užverčiau galvą ir pažvelgiau į pilies kuorus. Ir tik pilies kieme suvokiau, kad tarp bokštų pastebėjau šmėkštelint kažkokį šešėlį. “Negali būti, jog Mėlynoji paukštė sumanė pabėgti,” – sutrikęs pamaniau. – “O gal čia dar vienas gynėjas?” Atidžiai peržvelgiau pilies kiemą. Ratu išsirikiavę raagariai neramiai trypčiojo vietoje. Gremliai atsidėję erzino drakoną, ir tik raguotasis padaras neramiai trypčiojo vietoje, tarsi nujausdamas artėjantį pavojų. Nors, ne. Medžėja irgi įtariai peržvelgė pilies kuorus. Šmėkštelėjo šešėlis. Buvau įsitikinęs, jog ir raganė jį pamatė. Staiga sugirgždėjo sniegas, ir lediniai vartai lėtai užsivėrė.
- Bet juk Mėlynoji paukštė nežino, jog aš nesu Medžėjos bendrininkas, - nejučia pagalvojau ir pajutau, kaip pašiurpo nugara. – Pats laikas iš čia nešdintis.
Tuo metu raagariai nedrąsiai, vienas paskui kitą, pasuko į permatomo ledo rūmus. Aš stebėjau, kaip ledo iškreipti šešėliai juda gilyn ir vis labiau nerimavau.
- O dabar mūsų eilė, - sušuko Medžėja ir, vikriai iššokusi iš rogių, sunaikino mano narvo užkeikimą.
Sunkiai atsidusau ir išsiropščiau iš narvo. Aplenkęs visai paklaikusį padarą, pasivijau tvirtu žingsniu žengiančią raganę.
- O tu žinai kur eiti? – pabandžiau pajuokauti.
- Aš juk girdėjau pranašystę. Aišku, aš žinau, kur reikia eiti, - suurzgė Medžėja.
Šiaip ne taip nutylėjęs klausimą: “Tai kodėl tempiesi mane kartu, jei pati žinai kur reikia eiti?”, susikaupiau ir įžengiau į ledo rūmus. Tai, ką išvydau, peržengė visas mano vaizduotės ribas: Mes patekome į rausvai – melsvai žaižaruojančią salę aukštais skliautais. Pro permatomas sienas pluoštais sklido balta šviesa ir atrodė, jog šviečiančios kolonos remia aukštus skliautus. O salės vidury, tarp dviejų ledinių skulptūrų, vaizduojančių riterius, besikaunančius su gyvatėmis, stovėjo gryno ledo pakyla. Ant jos tupėjo Mėlynoji paukštė. Ji įdėmiai vėrė mus žydrų akių žvilgsniu, o jos lediniu snapu riedėjo ašaros, kurios čia pat sušaldavo ir ledo karoliukais nuriedėdavo grindimis. Paukštė lėtai sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir ašaros liovėsi riedėjusios. Aš neišlaikęs paukštės žvilgsnio, nusukau akis į šalį. Pajutau, kaip sielą kausto ne tik šaltis, bet ir neaiškus sielvartas. Tačiau Medžėja, rodos, to nepajuto. Ji drąsiai priėjo prie paukštės ir paniekinamai pažvelgė į ją.
- Tai čia tas išpranašautas ginklas, kuris, pasak legendos, sunaikins mane? – paklausė raganė ir nusikvatojo.
Nieko nesakydamas, priėjau prie Medžėjos ir ranka mostelėjau į vieną iš nišų. Raganė pažvelgė į tą pusę. Nišoje nutvieksti baltos šviesos stovėjo raagariai, sustingę į ledą.
- Ir tu nori mane tuo pagąsdinti? – Raganė atsainiai nusiviepė ir smogė man atgalia ranka.
Nuo smūgio trenkiausi į ledinę sieną ir susmukau.
- Aš tokį kelią trenkiausi, bijodama kažkokios pranašystės, dar ir tave su savimi vilkausi. O čia, pasirodo, tik kažkoks paukštpalaikis, kuris net magijos dorai neišmano. – Suurzgė Medžėja, o jos rankos sužibo melsva spalva.
“O taip. Dabar į mano galvą trenksis koks nors keras ir aš pavirsiu mažyčiu vabzdžiu,” – pamaniau ir užsimerkiau.
Bet magijos antpuolio taip ir nesulaukiau, nes pasigirdo melodingas Mėlynosios paukštės balas:
- Sveiki atvykę į mano rūmus. Aš nevaldau jums suprantamos magijos. Mano valdoma jėga nėra tokia galinga kaip jūsų, bet užtat galiu išpildyti bet kokį jūsų norą. Tik rinkitės atsargiai: norai gali būti apgaulingi.
- Tai štai kaip jūs norėjote mane sunaikinti. Kažkoks paukštis būtų mane sunaikinęs tik vienu sparno mostelėjimu. Bet dabar norą pasakysiu aš, - Medžėja pergalingai pažvelgė į mane, o po to vėl kreipėsi į Mėlynąją paukštę – Noriu, jog išsipildytų Senoji sakmė. Prikelk naująją mano tautą gyvenimui. Paversk šitą niekam tikusį pasaulėlį mielu širdžiai chaosu.
Mėlynoji paukštė plačiai išskėtė sparnus ir jais mostelėjo. Pakilo žaižaruojančios dulkelės ir apsupo Medžėją. Raganė dar bandė priešintis, bet viską stingdantis magiškasis ledas padarė savo. Medžėja virto ledo statula. Stingstantį siaubą jos veide pamažu pakeitė palaiminga šypsena.
- “Ledo rūmus pasieksim
Nebegrįšim kartu.
Melsvoji paukštė apgaubs svajomis,
Kaip apgaubia auką niūrioji mirtis,” – tyliai sumurmėjau paskutiniąsias pranašystės eilutes, kurių raganei nepavyko nugirsti.
Dabar Medžėja visiems laikams liko įkalinta savo svajose. Aš truputį suglumęs pažvelgiau į krištoliniu ledu padengtą raganę ir nejučia pasigailėjau, jog nesu jos vietoje. Akimirką suvokiau, jog man kažko trūksta. Kažko, seniau užpildžiusio mano gyvenimą ir teikusio jam prasmę. Aš liūdnai pažvelgiau Mėlynajai paukštei į akis.
- Taip, tu gali man padėti, - sušnabždėjau.
Paukštė vėl išskėtė sparnus ir aš pajutau, kaip ima tirpti kojos. Trumpas jos kvėptelėjimas ir mintis užlieja Midrago miškų atspindžiai. Tačiau stinguliui apėmus juosmenį, aš atsiplėšiau nuo savo kūno ir pakibęs virš jo, ėmiau stebėti kaip pamažu ledas apima krūtinę, kaklą. Pažvelgęs į išpuvusį, tačiau palaimos nutviekstą Medžėjos veidą apsisprendžiau. Lediniam stinguliui sukausčius veidą, aš jau buvau sugrįžęs atgal į savo kūną. Ironiškai šypsodamasis, atsipalaidavau ir pasinėriau į svajas. Dabar aš visą laiką būsiu laimingas. Būsiu su ja... Su Verilija.