Ir ant sniego galima rasti nuorūką

Tai pirmasis mano ilgas kūrinys. Visas dar tęsiu šyzinį stilių, manau, kad neblogai išėjo :) Beje, pirma mano grupės daina, būtent taip ir vadinosi ;)

__________________________________________________

Tą įsimintiną dieną, kai savižudžio pilotuojamas tarpgalaktinis lėktuvas tėškėsi į skraidantį dangoraižį, aš sėdėjau Žaliaakio užeigoje. Ji man patiko todėl, kad šitoje skylėje kiekvieną dieną kas nors dingdavo be žinios arba ką nors išnešdavo kojomis į priekį. Tą dieną aš, kaip visada, nuėjau į Žaliaakio užeigą ir paprašiau stiklo džino su toniku. Sėdėdamas prie baro ir gurkšnodamas savo gėrimą, stebėjau, kaip vietiniai galvažudžiai mušasi su turistais iš Kreto planetos. Pastebėjęs, kad turistai pribaigia vietinius veltėdžius, aš jau ketinau pasišalinti iš užeigos, kai staiga lauke pasigirdo švilpesys ir sprogimas. Aš kartu su keturrankiais turistais ( štai kodėl jie laimėjo ) išgriuvau į lauką. Pažvelgęs į dangų netekau žado. Viršuje liepsnojo didžiausias planetoje skraidantis viešbutis. Aš susijaudinęs stebėjau, kaip viešbutis pamažu ėmė leistis. Po to nusispjoviau ant judančio šaligatvio ir pasukau atgal į užeigą. Va čia ir buvo mano pirmoji klaida. Prie manęs prišokęs kretietis iš visų jėgų trenkė į krūtinę. Aš atšokau atgal ir išsitraukęs lazerinį kastetą smogiau kretiečiui į galvą. Šis žioptelėjo ir nugriuvo. Aš pasisukau eiti ( čia buvo antroji mano klaida ), bet prie manęs priėję vyrai juodais drabužiais parodė savo pažymėjimus. Čia buvo du čiuvai iš Tarpgalaktinės Planetų Saugumo Tarnybos. Nuo tos dienos mano gyvenime viskas pasikeitė.
Mane pasodino į krėslą ir prijungė laidus. Kai sanitarai pasitraukė, ant pakylos stovėjęs storulis juodu kostiumu man tarė:
- Dabar mes tavęs paklausinėsim. Bet, įspėju, sakyk tik tiesą, nes prie tavęs prijungtas sprogmuo, kuris sprogs tau sumelavus.
- Jei supratau teisingai, - atsargiai tariau, - vos tik aš pameluosiu, man nutrauks galvą?
- Koks tu supratingas, - nusišaipė storulis.
- Ne veltui baigiau keturias klases, - išdidžiai išdrožiau aš.
- O ką tu veiki laisvalaikiu? – paklausė storulis.
- Aš? – nustebau, - taigi aš sėdžiu Žaliaakio užeigoje ir mušuosi su turistais.
- O su policija nesipyksti? – saldžiai nusišypsojo storulis.
- Aš pats policija! – Suklykiau, - Va mano ženkliukas. Aišku, jis iš kartono, bet kitokios medžiagos neradau konteineryje....
Sprogusi bomba nunešė mano galvą kartu su kvaila mintimi: turbūt aš niekada nebuvau faras.
- Čia tai bent vyrukas! - sušuko storulis, - prisiūkit jam galvą. Jis man reikalingas TPST veikloje. Jis išgelbės pasaulį! Galaktiką!
( Čia nėra nieko keista, turint omeny, kad TPST veikloje buvo reikalingi visiški besmegeniai ir psichopatai ).
Kai pramerkiau akis, pajutau, jog kažkas ne taip. Man prieš akis tyvuliavo triakis želė gabalas. Aš atsargiai pajudinau kairę ranką. Joje kažkas sugirgždėjo.
- Jis atsipeikėjo, - triakis drebulinis nutįso tolyn.
- Tu gyvas! Pasakyk ką nors! - entuziastingai sušuko storulis.
Atsargiai pravėriau lūpas. Iš jų išsprūdo kažkas panašaus į kiaulės kriuktelėjimą.
- Girdėjot? - suklykė storulis, - jis pasisveikino!
Aš sunkiai pasirėmiau alkūnėmis ir apsidairiau. Gulėjau baltoje palatoje, pilnoje kažkokių kompiuterių bei triakių želė gabalų. Mano kairė ranka vėl girgžtelėjo. Aš pažvelgiau į ją. Vietoj mano kairės galūnės buvo blizganti metalinė ranka.
- Ką jūs man padarėte? - piktai paklausiau.
- Nieko. Mes prisiuvome jums galvą, pakeitėme kairę ranką bei įmetėme plieninį skrandį, - storulis įkvėpė ir ėmė vardinti toliau, - pakeitėme kelias smegenų dalis kompiuteriu...
Aš staiga griebiau storulį kaire ranka ir sviedžiau jį per kambarį.
- Jūs pasielgėte negerai. Jis – jūsų bosas, - konstatavo mechaninis balsas mano galvoje.
Nuo tos akimirkos supratau, kad lemta išgelbėti pasaulį. Aš guviai stryktelėjau nuo lovos ir apsirengiau juodą kostiumą.
- Aš jūsų paslaugoms, - pasakiau storuliui, gulinčiam ant grindų.
- Kairės durys koridoriaus gale, - išstenėjo šis ir numirė.
Aš atidaviau pagarbą ir nuėjau koridoriumi. Išlaužęs duris kairėje, priėjau prie vyriškio, sėdinčio prie stalo.
- Aha.... Tai tu agentas 009? - paklausė jis.
- Turbūt, - aš vėl atidaviau pagarbą, - man ką tik prisiuvo galvą.
- Tai jūs vyrukas toks, kokio mums reikia. Jūs išgelbėsit pasaulį! Galaktiką! - vyriškis iškilmingai pakėlė šampano taurę.
- Ar aš tapsiu policininku? - susidomėjęs paklausiau aš.
- Ne! Tu tapsi slaptu TPST agentu! Vyru juodu smokingu! Tu turėsi sugauti teroristą, susprogdinusį skraidantį viešbutį!
- Hm..... hm.... - sumurmėjau aš.
- Jo vardas! - vyriškis pradėjo klykti, - tikrai koks jo vardas? Na, nesvarbu! Tau vis tiek reiks jį sugauti!
Vyriškiui pradėjus šokinėti ant stalo, aš dar truputį pastovėjau ir išėjau. Koridoriuje į mane įsikibo neūžauga:
- Agente 009, ar nesutiktumėte užsukti pas mane ir išsirinkti ginklo. Jo gali prireikti.
- Tai ginklininkas Ko, - kompiuteris galvoje konstatavo faktą.
- Gerai, - sutikau, aš vis labiau jausdamas savo vertę.
Tempiamas neūžaugos aš pasukau į kitą koridorių ir įėjau į kambarį. Čia buvo daug eilių spintų. Aš apsidairiau – neūžauga buvo dingęs.
- Klausyk....E-e-e-e...., nykštuk, gal paskubėk, vis tik man reikia gelbėti pasaulį.
Staiga per visą labai didelį kambarį nuskambėjo klyksmas:
- Radau!
Aš suklusau: prie manęs artėjo tylus tapsėjimas. Tai reiškė tik viena - kažkas prie manęs artėja, ir sparčiai. Aš čiupau ant kėdės padėtą butelį ir trenkiau juo per galvą neūžaugai, kuris tuo metu kaip tik išlindo iš už spintos.
- Ir tu trenkei? Kiek galima daužyti man galvą?! - neūžauga pradėjo šaukti.
Aš pakėliau butelį ir vėl trenkiau neūžaugai per galvą.
- Šito per daug! - neūžauga sviedė kažkokį daiktą ant žemės ir išlėkė iš kambario.
- Tu ką tik įžeidei ginklininką, - prabilo kompiuteris.
- Na...Ir....- piktai atrėžiau. Po to pasilenkiau ir paėmiau tai, ką neūžauga buvo pametęs. “ Tai” buvo panašus į paprastą pistoletą, tačiau keletas priedų jį pakeitė.
- Tai pistoletas MR2. Jis šaudo sproginėjančiomis plazmos iškrovomis, - tarė kompiuteris.
- Kaip jis veikia? - pasidomėjau.
- Ištiesk kairę ranką. Ir atgniaužk pirštus. Įdėk ginklą ir sugniaužk pirštus... - kompiuteris atsikvėpė ir vėl norėjo tęsti, bet aš jį pertraukiau:
- Supratau. Tu galėtum ir pailsėti.
Aš ištiesiau kairę ranką ir atgniaužiau pirštus. Mechaniniai pirštų sąnariai tyliai sudūzgė. Po to į delną įdėjau ginklą. Delne vėl kažkas sudūzgė ir spragtelėjo. Aš nustebęs pažvelgiau į savo ranką. Ginklas buvo dingęs.
- Kompiuteri?.....Kur dingo mano ginklas? - nedrąsiai paklausiau.
- Mg- gi.
- Na... Atleisk.... Aš tau pastatysiu alaus, - tyliai išspaudžiau.
- Na gerai, - kompiuteris vėl pabėrė savo greitakalbę. - Dabar tu galėsi šaudyti bet kada panorėjęs. Tereikia įsivaizduoti tašką, kurį norėtum susprogdinti.
Nejučia pagalvojau apie savo galvą.
- Nė negalvok, - kompiuteris įspėjo mano norą, - aš neleisiu tau išsprogdinti manęs.
Sunkiai atsidusau ir, metaline ranka išlaužęs duris, pasukau į lauką. Išėjęs į lauką, apsidairiau. Viskas buvo kaip visada: danguje švietė keturios saulės, žmonės ir kitos gyvybės formos skubėjo į darbą, mašinos traiškė pėsčiuosius, pėstieji šaudė į mašinas...Vienu žodžiu - idilė. Staiga prie manęs privažiavo antigravitacinis automobilis. Iš jo veržėsi repo ritmas. Aš nejučia pradėjau spragsėti pirštais. Staiga mašinos durelės atsivėrė.
- Šok į vidų, kolega. - išrepavo prie vairo sėdintis vėžlys.
- Tu čia man? - paklausiau, - nes, matai, aš nepratęs važinėtis su cirku ant ratų.
- Klausyk, žmogau, man šefas liepė tave nuvežti į vieną vietą. Todėl nešk savo subinę į mašiną! - vėžlys net spjaudėsi iš įniršio.
Aš apstulbęs nusivaliau veidą. Po to išgręžiau nosinę. Tada įlipau į antigravitacinį automobilį.
- Klausyk, seni, iš snukio matau, kad tu mėgsti greitį, - vėžlys repuodamas užvedė mašiną: “Lai- lai- lai- laikykis.”
Aš iš visų jėgų įsikibau į mašinos dureles ir užsimerkiau. Tyla. Lengvas ūžesys. Silpnas vėjelis pūtė man į veidą. Aš lėtai atsimerkiau. Mašinos spidometras rodė maždaug,...Na, tiesa sakant, mus su tokiu greičiu ir sraigė invalidė aplenktų. Aš pažvelgiau į vėžlį. Šis plačiai šypsojosi, į taktą judindamas galvą.
- Na, kaip greitis? - vėžlys paklausė, - aš mėgstu palakstyti.
- Susipažink. Tavo nauja kolega. Vėžlys Bė. Reperis - lenktynininkas. - kompiuteris šaipėsi iš manęs.
Aš lėtai susiėmiau galvą.
- Klausyk. Tau negera?- vėžlys susirūpino.
Aš iškišau galvą pro langą ir iš visos sveikatos sušukau:
- Gelbėkit!
Vėžlio antigravitacinį automobilį iškart sustabdė elektroniniai magnetai. Prie mūsų priėjo driežas su policininko uniforma.
- Kažkas negerai? - faras išsitraukė paralyžiuoklį.
- Mes iš TPST. Agentai Bė ir 009. Mes vykdome slaptą užduotį. Adios amigos, - vėžlys parodė savo pažymėjimą.
- Laimingos kelionės.
Magnetiniai gniaužtai atsileido ir mes pajudėjome toliau. Aš piktai atsiverčiau laikraštį. Jame didelėmis raidėmis buvo spausdinama:” Stouns Leike nužudytas TPST agentas tyręs viešbučio Ala Beutifull sprogimo priežastį “. Aš griebiau už durelių ir iššokau ant šaligatvio.
- Bė. Važiuok prie “ Los Nevils” redakcijos. Aš savom kojom apsisuksiu greičiau nei tu! - sušukau ir pasileidau ristele.
Aš uždusęs įlėkiau į redakcijos vestibiulį. Prie manęs priėjo robotas - apsauginis.
- Jūs pas ką? - metalinis balsas nuskambėjo iš roboto pilvo.
- Aš TPST agentas 009. - tariau, - Aš tiriu “ Ala Beutifull” sprogimo bylą.
- Sekite paskui mane. - šįkart metalinis balsas skambėjo robotui iš rankų.
Aš pagalvojau apie po visą kūną keliaujantį garsiakalbį ir pašiurpau. Mes pasukome koridoriumi į kairę ir įėjome į liftą. Robotas surinko kodą lifto kompiuteryje ir mes pakilome aukštyn.
- Čia kažkas ne taip. Aš jaučiu, kad šis robotas perprogramuotas. Būk atsargus. Šiandien temperatūra - dvidešimt penki laipsniai celcijaus, - Kompiuteris baigė ryšį ir išsijungė.
Aš pažvelgiau į robotą ir sunerimau. Man kažkas nepatiko jo veide. Man nepatiko jo plati geraširdė šypsena. Po to aš pažvelgiau į laikraštį rankoje ir pašiurpau: laikraščio data rodė rytdieną.
- Tai” Rytdienos laikraštis”, - pasakė robotas suleisdamas man migdomųjų. Jo balsas skambėjo kažkur iš kojos. Ir staiga aš viską supratau.
Aš pabudau dideliame kambaryje. Jame nebuvo nieko, išskyrus du fotelius. Viename sėdėjau aš, o kitame barzdotas vyriškis. Jis buvo apsirengęs baltais drabužiais, o ant galvos buvo užsimovęs beisbolo kepuraitę.
- Tai tu pabudai? - užjaučiamai paklausė vyras.
Staiga pro duris įlėkė jaunuolis sportine apranga.
- Kur mano rytdienos laikraštis?! - sušuko jis.
- Štai.
Jaunuolis griebė laikraštį nuo žemės ir išlėkė.... Pro langą. Po kažkiek laiko pasigirdo žnegtelėjimas.
- Jis taip ir nesuprato, jog nėra Betmenas, - vyras lėtai nuleido galvą.
- Klausyk. Bet juk išeina taip, kad tu teroristas, susprogdinęs viešbutį” Ala Beutifull”, - susidomėjau aš.
- Taip. Aš esu Asada Beringmatenatas iš rytų! Aš didysis žmogus! Aš nužudysiu tave! - teroristas baigė draskyti fotelio apmušalą ir atsisuko į mane.
- Sargyba! - šūktelėjo jis.
Į kambarį įbėgo keli vyrai, baltais šalmais ir kostiumais.
Jie atstatė į mane savo blasterius. Teroristas užsimovė juodą šalmą ir apsisiautė juodu apsiaustu.
- Eime! - sušuko jis.
Mes išėjome iš kambario ir pasukome prie liftų. Staiga vieno lifto durys atsidarė ir iš jo iššoko vėžlys, ginkluotas dviem lazeriniais automatais. Į jį pasipylė apsauginių šūviai. Vėžlys užlindo už kolonos ir ėmė atsišaudyti. Aš pasinaudojau sumaištimi, smogiau mane saugančiam kareiviui per galvą metaline ranka ir pasileidau bėgti.
- Vykitės bėglį! - pasigirdo Asados balsas.
Keletas kareivių pasileido paskui mane. Aš įbėgau į laiptinę ir pasileidau laiptais aukštyn.
- Ištrauk mano ginklą, - paliepiau kompiuteriui.
Mano kairėje rankoje sudūzgė, ir aš pajutau, kaip delnas glotniai apima ginklo rankeną. Aš pasilenkiau per turėklus ir pradėjau šaudyti į besivejančius kareivius. Kulkos pataikė į ant sienos kabantį pneumatinį gesintuvą ir sprogo. Mano persekiotojus užliejo tirštų putų banga. Aš šoktelėjau dar kelis laiptus į viršų ir atsitrenkiau į duris. Pora šūvių į duris, ir sprogimas nuplėšė durų užraktą. Aš atidariau duris ir išbėgau ant namo stogo. Čia buvo tarpgalaktinių, tarperdvinių ir dar visokių laivų. Aš pasileidau prie jų ir įsėdau į pirmą pasitaikiusį laivą. Tvirtai užrakinęs jo duris, puoliau prie valdymo centro.
- Kompiuteri, - liepiau, - pabandyk pakelti šitą laužą į viršų. Ir išnešk mano užpakalį iš viso šito mėšlo.
- Jūs tik pažiūrėkit, kas čia kalba, - kompiuterio balsas buvo ironiškas.
Aš trenkiau galvą į sieną.
- Na gerai. Padarysiu, ką galėsiu, tik nemušk manęs, - kompiuterio balse jau nebebuvo ironijos.
Užtat ironijos pilnas buvo kitas balsas:
- Laba diena, agente 009.
Aš atsisukau. Priešais mane stovėjo Asada Beringmatenatas su savo apsauginiais. Mano kairė ranka tyliai sudūzgė. Tai kompiuteris susiprato paslėpti ginklą.
- Na štai, mes ir vėl susitikom. Nereikėjo nuo manęs bėgti, agente 009. Jūs patekote tiesiai į mano laivą. Ir žinote ką, agente? Aš turiu planą. Vyrai, nuveskite jį į svečių kambarį. - Asada užvertė oratoriaus knygą ir nulipo nuo pakylos.
Apsauginiai užlaužė man rankas ir nusitempė. Mane įmetė į kažkokią patalpą ir užrakino. Joje nebuvo nieko, tik vienoje iš sienų, buvo įmontuotos energetinės durys.
- Ei ar čia yra kas nors? - tyliai šūktelėjau.
Už durų kažkas krebžtelėjo.
- Tu esi mano Dinozaurų parke! Aš sumaitinsiu tave dinozaurams! Tu niekaip man nesukliudysi! Aš viską užliesiu sniegu! - Asados balsu plyšdavo garsiakalbis sienoje.
- Klausyk. Bet kam reikėjo sprogdinti viešbutį? - paklausiau.
- Jie pateikė per didelę sąskaitą. Be to, ten buvo apsistoję turistai iš Verdo planetos, - teroristas vos neverkė.
- Na ir kas? Aš kartą mušausi su verdiečiais. Jie visi skystakiaušiai, - atrėžiau.
- Gal ir taip. Bet jie naktim čiulba savo treles ir daužo sienas savo snapais. Tiesiog miegoti neįmanoma, - teisinosi Asada.
- O koks tavo planas? - paklausiau tempdamas laiką.
- Teisingai darai. Delsk. O aš mėginsiu susisiekti su vadovybe, - mane padrąsino kompiuteris.
- Aš jau sakiau, kad visą šitą planetą užliesiu sniegu. - Asada vėl pradėjo nervintis.
- Bet kam? - aš užtaisiau savo MR2.
- Supranti. Aš gimiau toli rytuose. Vienoje planetoje” Čia Nėra Sniego”. Ten buvo tik vėjas ir dulkės. Aš visada norėjau pamatyti sniegą. Ir dabar aš visą galaktiką užversiu sintetiniu sniegu. - Asada išsišnypštė nosį ir pridūrė, - o tu mirsi. Mirsi baisia mirtimi. Tave sudraskys mano mutavę driežai - dinozaurai.
- CHA- CHA- CHA, - sausai nusijuokiau.
- Jau beveik užmezgiau ryšį su baze. Pabandyk išgyventi dinozaurų antpuolį, - tarė kompiuteris.
- Lengva pasakyti, - sumurmėjau.
Staiga durys atsivėrė. Aš ištiesiau ginklą. Į mano kamerą pamažu ėmė skverbtis dūmai, suskambo muzika. Tolumoje pasigirdęs riaumojimas ėmė artėti. Aš sunkiai nurijau seiles. Ir staiga į mano kamerą sunkiai įslinko šuns dydžio driežas. Suriaumojęs ir parodęs dantis, jis sunkiai sudribo ant grindų ir atsiraugėjo. Oras pakvipo kiauliena. Aš atsargiai peržengiau pūkščiantį gyvulį ir patraukiau į kitą patalpą. Tai, ką išvydau, peržengė visas pamišimo ribas. Visur ant grindų, šalia indų, pilnų visokio maisto, gulėjo įvairūs gyvūnai, išvertę pilvus ir trigubus pagurklius. Aš apsidairiau. Čia buvo ir mutavusių driežų, ir įvairių paukščių, visokių gyvių bei keli nelegalai iš Bretėjaus planetos. Stengdamasis neužlipti ant nusipenėjusių gyvių, aš priėjau duris. Jas saugojo Treto planetos gyventojas - kiauliasnukis lokys. Man priėjus jis suriaumojo, sukriuksėjo ir apsivėmė. Po to staigiu judesiu griebė dar vieną butelį iš krepšio ir vienu mauku išgėrė. Tada pastebėjo mane. Tačiau vos tik pabandė žengti žingsnį pirmyn, drėbėsi ant žemės, snukiu pataikydamas į salotas. Aš greitai peršokau per tretietį ir išlėkiau į koridorių.
- Užmezgiau ryšį su baze, - raportavo kompiuteris.
- Ar tu čia, 009? - paklausė mano bosas.
- Taip. Ką man daryti? - paklausiau.
- Jie jau pradėjo berti sniegą ant mūsų miesto. Tad paskubėk. Sulygink su žeme tą psichopatą ir nutupdyk laivą! - šefui prasidėjo isterija.
Aš greitai įbėgau į liftą ir nuspaudžiau mygtuką:” Pas Asadą Beringmarenetą”. Lifto durims atsidarius, aš prieš save išvydau robotą su kulkosvaidžiais vietoj galūnių. Jis palaukė, kol aš išeisiu iš lifto, po to atidengė ugnį. Iš lifto liko tik krūva skeveldrų. Aš sustojau priešais vieninteles duris. Staigiu kojos spyriu jas išspyręs, aš įsiveržiau į patalpą. Tai buvo lėktuvo valdymo centras. Mane pastebėję kareiviai nusprendė, kad jau pietų pertrauka, ir išlėkė iš kambario. Patalpoje likau tik aš ir didysis Asada Beringmatenatas.
- Tai labą dieną! - sušukau. – Kaip matai, aš vis dar gyvas!
- Neilgai. - Asada išsitraukė blaserį ir išsprogdino laivo kompiuterius, - dabar tu mirsi. O visas Stouns Leikas bus palaidotas po sniegu.
- Bet pirmiau mirsi tu, Asada. - sugirgždinau kairės rankos pirštus.
- Tu susprogsi kartu su laivu. O aš išsigelbėsiu su avarine kapsule.
Aš nusitaikiau ir iššoviau. Plazmos impulsas išsprogdino vienintelę lempą.
- Sudie. Cha- cha- cha, - nusijuokė Asada ir atidaręs duris, iššoko pro jas.
Virš jų aiškiai švietė užrašas: EXIT. Aš susiradau tikrąją gelbėjimosi kapsulę ir katapultavausi.
Prispaustas kapsulės nuolaužų, aš stebėjau krentančio laivo kelionę. Laivas praskrido virš miesto berdamas sniegą ir ėmė leistis. Tuo metu laineryje “Tik – Tanik” kapitonas per siųstuvą raportavo uostui: “Į mus tuoj rėšis sniegą barstantis tarpgalaktinis laivas.” Po to pridūrė lainerio keleiviams: “Mes tuoj trenksimės į ledo kubelį.”
Virš vandenyno pražydo ugnies kamuolys. Dūmams išsisklaidžius, aš pastebėjau pranykstančio jūros gelmėse lainerio galą. Po to atsistojau, nusipurčiau nuo drabužių sniegą, ir pasukau į Žaliaakio užeigą. Įėjęs į užeigą, paprašiau džino su toniku. Atsisėdęs prie stalo, pagalvojau: gerai, kad man įdėjo plieninį skrandį. Juk gyvūnai geria tiek, kiek nori. O žmonės... Žmonės geria tol, kol yra.
Tą naktį išgėriau ne tiek jau daug. Bet prie manęs, gulinčio ant judančio šaligatvio, vis tiek prisikabino driežas - faras.
- Papūsk, - liepė ir uždegė žiebtuvėlį.
Apšviesti degančio miesto du valkatos sunkiai klampojo sniegu į kalną. Staiga vienas iš jų sušuko:
- Žiūrėk!
Antrasis pakėlė galvą ir, nužvelgęs degantį miestą, patraukė pečiais.
- Ne. Žiūrėk čia. - pirmasis rodė į kažką ant sniego. Ten gulėjo cigaretės galas. - Žiūrėk. Ir ant sniego galima rasti nuorūką.
Dar ilgai ant kalno girdėjosi ginčas ir riksmai.