Senamiesčio Arbata

Mielas širdžiai epizodas, nes visada dievinau literatūrą apie Prancūziją. Kūrinukas parašytas Plėviasparniuose.

_____________________________

Margarita jų atspindžius išvydo visuose trijuose veidrodžiuose. “Ką jie galėtų pirkti?” – pamanė, žvelgdama į du paauglius. Berniukas, kiek vyresnis, laikė mergaitę už rankos ir gana drąsiai žingsniavo prekystalio link.
- Ko norėsite? – gal šimtąjį kartą šią dieną paklausė Margarita.
Jos žvilgsnis klajojo kažkur tarp sieninio laikrodžio ir lempos, geltonu gaubtu.
- Mes norėtume vainiko, - pasigirdo nedrąsus balsas.
Pardavėja pažvelgė į laikrodį, rodantį be penkiolikos penkias, ir išsiblaškiusi paklausė:
- Kokį?
- Laidotuvių. Patį pigiausią.
Mergaitė pradėjo verkšlenti.
Siekdama eglišakių, Margarita sumetė, kad Pjeras tikriausiai jau važiuoja raudonu autobusu pas ją. “Rytoj eisim į kiną. Rodys tą senąjį filmą, apie kurį tau pasakojau.” – vakar vakare, kai jie sėdėdami balkone, grožėjosi naktiniu Paryžiumi, pasakė Pjeras. Margarita vėl pažvelgė į laikrodį, o po to dar karščiau kibo į darbą. “Greičiau.” – ragino pati save. Tuo tarpu, atspindžiai trijuose veidrodžiuose neramiai trypčiojo.
_ _ _ _ _ _ _

Margarita jau apsukinėjo trapius jurginų kotus vielute. Neklusni plieninė viela skaudžiai rėžėsi į delnus, bet skubėdama mergina nepaisė nieko. Staiga kambarį perskrodė šaižūs laikrodžio dūžiai. Visi trys parduotuvėje krūptelėjo, išsivaduodami iš gilių minčių gniaužtų. Mergaitė vėl pradėjo verkšlenti. Berniuko akys irgi pritvinko ašarų, bet jis tvirtai laikėsi, ir netgi bandė paguosti draugę, negrabiai glostydamas jos petį. Tačiau Margarita to nematė: jos rankos mechaniškai darbavosi prie vainiko, o mintys skrajojo tarp jaukaus nuomojamo kambarėlio, taškuotomis užuolaidomis, ir Pjero, laukiančio jos prie kampo. Merginos sąmonė nevalingai siejo šiuos du jai brangius dalykus į vieną visumą. “Dieve, tikiuosi jis nesušąls?” – pamanė ji. Margaritą kiek erzino tai, kad Pjeras netgi žiemą vaikščiodavo be kepurės, didžuodamasis savo geltonomis garbanomis. Staiga aštrus skausmas delne išplėšė merginą iš apmąstymų. Pasirodo, ji smailiu vielos galu įsidūrė į pirštą. Sodrus raudono kraujo lašas paptelėjo ant baltos kaip sniegas juostos ir virto bjauria raudona dėme. Drebančiomis rankomis Margarita apsuko pirštą siuvinėta nosinaite ir, pakeitusi juostą, vėl kibo į darbą. Jos pačios nustebimui, vainikas netrukus buvo baigtas. Berniukas padavė jai kelis suglamžytus ir prakaituotus nuo spaudimo delne banknotus. Mergina net neskaičiavusi, įgrūdo juos į stalčių ir paskubomis vilkdamasi juodą paltą, pažvelgė į gatvę. Sniegas dribo dideliais kąsniai, ir atrodė, kad vitrina, tai didelis paveikslas, vaizduojantis akmeninimis grįstą gatvę. Margarita net nepastebėjo, kada išėjo vaikai, nešini vainiku. Paskutinis pusvalandis jai atrodė panašus į sapną. Net dabar, jautėsi lyg būtų lengvai apsvaigusi. “Čia turbūt nuo tų trąšų, kuriomis privalau kasdien apipurkšti gėles, kad jos išsilaikytų ilgiau nenuvytusios.” – galvojo skubiai žingsniuodama gatve. Ji tikėjosi, kad Pjeras nebus labai sušąlęs. Tačiau kokį nusivylimą ji pajuto, kai priėjusi susitikimo vietą, vaikino tenai nerado. Ji apsidairė, dar tikėdamasi, jį išvysti kur nors aplinkinėse arbatinėse, bet veltui. Arbatinės buvo pustuštės ir tarsi šaipėsi iš staiga nusivylusios Margaritos.
- Labas, - pasigirdo šnabždesys jai prie ausies.
Mergina staigiai pasuko galvą į tą pusę, ir tiesiai prieš savo veidą išvydo besišypsantį Pjerą.
- Imk. Turbūt sušąlai, - vaikinas įbruko jai į rankas garuojančios arbatos puoduką.
Margarita nieko nesuprasdama žiūrėjo tai į besišypsantį Pjerą, tai į rankose laikomą puoduką. Vis dar tebesnigo ir snaigės krisdamos, tirpo nuo arbatos garų.
- Aš tave myliu, - paprastai pasakė Margarita, žiūrėdama į arbatinę, kurios pavadinimas puikavosi ant puoduko.
- Aš tave labiau, - sušnibždėjo Pjeras bučiuodamas merginą į lūpas.