Gyvenimas yra gražus

Vienas iš tų nedaugelio prozos kūrinukų, kuriuose vis tik aš parašiau. Zurbos palikimas mano stiliui :)

______________________

Tiesiai į sąmonę stuksena laikrodis. Tik-tak, tik-tak skuba sekundinė rodyklė ciferblatu. Štai ji trumpai stabteli ties dvylika, po metaliniu korpusu kažkas takšteli, tuoj įsijungs žadintuvas. Tačiau aš jau nebelaukiu: ištiesęs ranką, čiumpu laikrodį ir bandau išjungti žadintuvą. Bet pirštas niekaip nenori pataikyti ant svirtelės, tad netrukus laikrodis prabyla šaižiu tarsi priekaištaujančiu balsu. Pagaliau. Svirtelė sunkiai pasislenka žemyn ir triukšmas nutyla. Šešios. Net saulė dar gerai neprabudus, rytuose žioruoja tik nedidelis raudonas ruoželis, bet daugiaaukščio gyventojai jau keliasi. Girdžiu, kaip kaimynas iš gretimo buto(sienos pas mus, galima sakyti, popierinės) kažką piktai aiškina žmonai, pagyvenusiai namų šeimininkei, kurios nuolatinės pareigos prasideda ir baigiasi kiemo stebėjimu pro pravertą virtuvės langą. Ką tiksliai sako negirdžiu, bet solidus baritonas įkyriai skverbiasi pro betonines sienas. Kažkur pasigirsta populiari melodija, bet nuvalkiota iki išgertuvių lygio. Tai kaimynas iš apatinio buto. Jam sūnus parvežė japonišką grotuvą, tad dabar senukas niekaip negali atsidžiaugti. Leidžia ir leidžia vis tą pačią melodiją, nors ji visiems įkyrėjusi iki širdies gelmių. Vis keliamias ir einam miegoti su tais pačiais žodžiais: “ir pasaulis sukasi ratu, o mes kartu...” – lemena kažkada buvusi populiari dainininkė. Netrukus už sienos pradeda bruzdėti tėvas. Jam kažkas iškrenta iš rankų ir jis nusikeikia. “Juokinga, kai pagalvoji” – mąstau, rankose vartydamas išklerusį žadintuvą. – “Čia puikiausiai galima gyventi ir be žadintuvo, bet, matyt, tokia žmogaus prigimtis: noras geriau pabusti nuo šaižaus skambesio, nei nuo kaimynų keliamo triukšmo.” Ir staigiai stryktelėjęs iš lovos, suburbu:
- Filosofas mat atsirado.
Po to sviedžiu laikrodį ant lovos, kurią, nusprendžiau, pasiklosiu grįžęs, ir padarau keletą pritūpimų. Po to nežiūrėdamas įsimetu dvi atsitiktines knygas į kuprinę ir sliūkinu į virtuvę. O ten jau šeimininkauja tėvas, įsispraudęs į tą patį tepaluotą mechaniko kombinezoną.
- Labas, - be jokio noro burbteliu.
- Hmm, - kažką numykia ir tėvas, taip pasisveikindamas su savo vienintele atžala.
Tiesa pasakius, man jau neberūpi tos tėvo ir sūnaus kvailystės. Nors niekada ir nerūpėjo. Gyveni su juo taip, kaip kad gyventum su bent kiek pažįstamu žmogumi ir tiek. Ir nei aš, nei jis nebelaukiame jokio stebuklo, galinčio įvykti mūsų tarpusavio santykiuose. O gal jo ir nereikia? Tylėdamas įsidedu tėvo iškeptos kiaušinienės. Tylėdami pavalgome, o purvinas lėkštes paliekame kriauklėje. Išplausiu grįžęs. Pas mus lyg darbų pasidalinimas išeina: jis gamina valgyti, o aš plaunu indus. Beveik kaip laimingoje šeimoje, kokias rodo per televizorių.
- Na, tai... – atsisveikina tėvas.
- Aha, - linkteliu galvą ir aš.

Lipdamas laiptais, tingiai skaičiuoju atmintinai įsimintas tinko nuotrupas sienose. Jau seniai esu apskaičiavęs: jei tokiu tempu keliausiu iki mokyklos, tai į ją ateisiu iškart po to, kai baigis visuotinį siaubą varanti chemijos pamoka. Nemėgstame mes su chemike vienas kito. Ir nieko čia nepadarysi. Čia kaip koks fizikinis dėsnis, kur vienas dydis atvirkščiai proporcingas kitam. Štai ir septyniolikta nuotrupa. Vadinasi, esu trečiame aukšte. Norėdamas įsitikinti, atplėšiu žvilgsnį nuo purvinai žalsvų sienų ir pažvelgiu į skydinę. Ten geltonais dažais nupieštas trejetas. Pernai metais kažkas po juo prirašė “šaukštas”. Trečias šaukštas. Gal ir yra kiek ironijos, juo labiau, kad šiame aukšte gyvena pensininkų pora... Staiga mano mintys nutrūksta, o automatiškai besikilnojusios kojos sustingsta vietoje. Aš žvelgiu į dideles mėlynas akis, kurios irgi žiūri į mane. Jose atsispindi šioks toks išgąstis ir mano sulysęs veidas. Staigiai papurtau galvą, taip visiškai išblaškydamas galvoje susikaupusias mintis ir, kaip pasakytų fizikas, “sufokusuoju žvilgsnį į visumą”. Dabar aš matau kiek išlyškusį veidą, kuriame lyg du vandens lašai žiba akys. Nedrąsus šypsnys. Mano lūpos irgi išsitempia, bandydamos veidui suteikti tiek metų nenaudotą išraišką. Tikiuosi, kad išėjo kas nors panašaus į šypseną. Ji kiek nurausta ir skubiai dingsta už nubraižytų durų. Tačiau mano akyse ji vis dar stovi ir droviai šypsosi. Staiga mano mintys tarsi atsigauna po šoko. Va apie ką vakar šnekėjo tėvas, tingiai bandydamas nugremžti nuo rankų tą nenuplaunamą tepalų sluoksnį. Gi pas tuos pensininkus, gyvenančius “trečiame šaukšte” gyventi atvažiavo anūkė. Rodos, mano metų. Smulkmenų, kaip ir kodėl atvažiavo, tėvas nežinojo arba aš neprisiminiau, bet ne tai buvo svarbu. Svarbiausia, kad pro laiptinės langus nušvito pirmieji saulės spinduliai, nutvieksdami murzinas sienas. O kartu su jais ir mano nykų gyvenimą. Pasijutau lyg kokių sparnų pakylėtas. Mane užvaldė pašėlęs noras, kuo greičiau nuskuosti į mokyklą, atplėšti geltonas nuspardytas klasės duris ir iš visų jėgų surikti amžinai išbalusiai chemikei į veidą:
- O juk gyvenimas yra gražus!