Svetimi II

Antra svetimų dalis. Ją užbaigiau su idėja, pratęsimui, tačiau niekada nebegrįžau prie šios serijos, nors minčių ir buvo :)

_____________________________________________________

Kavinę užliejo romantiška melodija, sklindanti iš seno radijo imtuvo. Taip ir norėjosi atsistoti ir, pakvietus ką nors šokio, nuskrieti tarp stalų. Gal dėl to buvo kalta ne tiek muzika, o kiek oras. Jis buvo tikras, gaivus pavasarinis oras, nuskalbtas lietaus ir nespėjęs susimaišyti su vasaros dulkėmis. Kavinėje skaniai kvepėjo vyšnių tabaku – senyvas vyriškis už kolonos rūkė pypkę. Aš lėtai gurkštelėjau šalto alaus iš aprasojusio bokalo. Taip... Pavasaris. Ir ko daugiau žmogus gali norėti iš gyvenimo, jei ne tokio ryto (na, gal dar šaldytuvo, su nesibaigiančia alaus atsarga, bet jį jau turiu). Aš dar siurbtelėjau alaus ir pažvelgiau į laikrodį. Jis rodė pusę dešimtos.
- Ką gi, galima judėti... – sumurmėjau sau po nosimi.
Supyliau paskutinius lašus į gerklę ir, lėtai atsistojęs, išėjau iš kavinės. Lauke ryto saulė maloniai pakuteno man veidą. Giliai įkvėpiau. Sodrumas užliejo mano plaučius, ir aš, sunkiai atsidusęs, lėtai nuėjau gatve. Iki susitikimo dar buvo gana daug laiko, tad ėjau neskubėdamas. Aš visada į susitikimus stengdavausi ateiti truputį anksčiau, negu būdavo sutarta. Besvajodamas apie jaukų namuką už miesto, priėjau dvylikaaukštį, kuriame ir turėjo įvykti mano susitikimas. Keikdamas tą begalybę laiptų, kuriais man dar reikės lipti (liftas neveikė), aš pagalvojau, kad būdamas prezidentas nugriaučiau visus tuos blokinius namus. Nors gal ir ne. Būdamas prezidentas, aš nelaipiočiau kažkokiais idiotiškais laiptais. Užlipęs į septintą aukštą, susiradau duris, pažymėtas dvidešimt pirmuoju numeriu, ir nuspaudžiau skambutį. Kelias akimirkas buvo tylu, bet netrukus pasigirdo įmantri melodija. Dar kiek palaukęs, spustelėjau skambutį dar kartą. Po trečio spustelėjimo subraškėjo rakinama spyna, ir durys atsivėrė. Už jų išsišiepęs nuo ausies iki ausies stovėjo vyriškis, vilkintis raudonai juodu kostiumu. Bet viską nustelbė milžiniška violetinė pateliškė.
- Ką tu čia darai, Taikai? – suglumęs išlemenau.
Vyriškis sukikeno ir, pagriebęs mane už rankos, įsitempė į prieškambarį. Koja uždaręs duris, jis nutempė mane į virtuvę, pasodino prie stalo ir, atkimšęs butelį alaus, įdavė man į rankas. Pirma, siurbtelėjau gerą gurkšnį alaus, po to paklausiau:
- Kokį velnią tu čia išdarinėji? Juk prieš gerus metus mes išsiskyrėm ir nutarėm daugiau nebesusitikti. Aš gavau savo šaldytuvą, o tu...
- Būtent. O aš? – Taikas apsimestinai liūdnai mane pertraukė. – O aš negavau nieko, kaip sakant, tu man skolingas.
Tai išgirdęs, paspringau alumi.
- Kokias nesąmones čia mali? Apie kokią skolą šneki? Tai tu su savo lažybomis vos nesugriovei mano gyvenimo. Laimėjau tik šaldytuvą...
- O aš nieko. Taigi taip išeina, kad tu – mano skolininkas. Akis už akį. Ar kaip ten jūs sakote. - Taikas sukrizeno ir vėl įsipylė alaus.
Išsižiojau norėdamas prieštarauti, bet, supratęs, kad savo pašnekovo neperkalbėsiu, užsičiaupiau. Po to prisidegiau cigaretę ir su pasimėgavimu užsitraukiau. Kai pajutau, jog mano organizmas ganėtinai pasisotino nikotino, užgesinau penktą nuorūką ir prabilau:
- Tai ko tu nori iš manęs?
- Geras klausimas, – Taikas gurkštelėjo alaus ir tęsė toliau. – Man reikia, jog tu laikinai pavaduotum mane.
- Tu man siūlai tapti tarpgalaktiniu pramogų organizatoriumi? – pasitikslinau.
- Laikinai. Tik kelioms dienoms. Šiaip ar taip, tu man skolingas.
Greitai sumetęs, jog nuo tokio žmogaus, kaip Taikas, vis tiek nepasislėpsiu, tariau, jei tik bus alaus, tai aš ir į patį pragarą keliausiu.
Taikas šyptelėjo, ir mes sukirtome rankomis. Šis susitikimas baigėsi taip pat, kaip ir ankstesni...
“Kas sakys, jog pagirios būna lengvos, – meluos. Jos visada būna sunkios, tik mes prie jų priprantam,” – sumečiau, prabudęs su skaudama galva. Sunkiai praplėšęs akis, apsidairiau. Aš gulėjau prabangiai apstatytame kambaryje, šalia brangios lovos. Pažvelgęs į viršų, pamačiau ant
sienos pakabintą paveikslą. Stambus dėdulė, rodėsi, šaiposi. Greitai nusukęs žvilgsnį į šalį, šiaip ne taip atsistojau. O kambarys išties buvo neblogai apstatytas. Nesu senienų žinovas, bet baldai, stovėję kambaryje, tikrai buvo verti nemažai šlamančiųjų. “Šiame kambaryje dar nesu buvęs,” – nusprendžiau(Ir apskritai: manęs jau nebestebino tokie pabudimai svetimuose butuose). Lėtai nuėjau iki kambario durų ir atidariau. Už jų buvo laiptai į apačią. Nulipęs jais į kitą kambarį, ant stalo aptikau raštelį.
“Brangus drauge. Štai ir perėmei į savo rankas mano verslą. Laikykis. Po kelių dienų aš sugrįšiu. Alus šaldytuve. Taikas”.
Išgėręs kelis butelius alaus, šviesia galva apmąsčiau susiklosčiusią situaciją. Jei gerai supratau Taiką, tai aš dabar galėjau būti bet kuriame visatos kampelyje; aš turiu organizuoti pramogas turtingiausiems Magnatams, kurių nesu akyse matęs ar net įsivaizdavęs; Taikas ne veltui apsikeitė su manimi vietomis: čia slypi kažkas nešvaru; aš esu prabangiame bute, kuriame pilna alaus... Šitaip besveriant visus “už” ir “prieš”, viena kambario siena nušvito ir joje pasirodė žavaus jaunuolio veidas.
- Čia bredto Taiko apartamentai? – paklausė jaunuolis.
- Turbūt. Matote, aš čia pats atsiradau neseniai ir, jei jūs malonėtumėte pasakyti, kurioje visatos dalyje aš esu, tai būčiau labai dėkingas, – vienu iškvėpimu išpyliau.
Jaunuolis sienoje nusijuokė ir prašneko:
- Taip, čia tikrai Taiko buveinė. Tik jo namuose gali rasti visokiausių keistuolių. O tu, supratau, laikinai pavaduoji Taiką? Jis visada ką nors pakiša, kai iškyla kokia nors grėsmė, – sukikeno jaunuolio galva.
- Kokia grėsmė? – pertraukiau jaunuolį, pajutęs kaip pašiurpo nugara.
- Tai tu dar ir nieko nežinai? Taigi Didysis Magnatas Dreloras užsisakė pas Taiką pramogų savaitę. Nenuostabu, kad Taikas pabruko uodegą. Dreloras jau sudraskė devynis jam neįtikusius bredtus. Na, sėkmės. Tik atsisveikinti su Taiku norėjau.
Jaunuolio veidas dingo, ir siena vėl užgeso. Drebančiom rankom užsidegiau cigaretę ir susimąsčiau. Bet greitai nusiraminau. Aš vis tiek nieko negalėjau padaryti. Na nebent prisigerti. Jau ėjau prie šaldytuvo, kai mano dėmesį patraukė ant stalo gulėjęs žurnalas, kurio nepastebėjau anksčiau. “Taiko pramogų katalogas”, – perskaičau pavadinimą. Atsivertęs pirmą puslapį, radau ranka pakeverzotą užrašą: “Brangus drauge. Šį pramogų katalogą perleidau tau suprantama kalba. Pavartyk. Gal kokių minčių kils. Beje, nepamiršk atsigerti alaus.Tai palengvins bendravimą su kitų rasių atstovais. Taikas”. Greitai pervertęs žurnalą, susiradau puslapį, kurio antraštė skelbė: ”Gyvenimo dramos lažybos. Lažinkis iš nežinomo gyvenimo”. Po ja sekė keletas Žemės nuotraukų, trumpas planetos aprašymas ir kainos. Jos siekė net iki kelių milijardų. Staiga man šovė nebloga mintis. Atidžiai pervertęs visą pramogų katalogą, užsirūkiau ir susimąsčiau. Jau buvau beužgesinąs cigaretę, kai siena vėl nušvito ir švelnus balsas pranešė:
- Jūs turite svečių. A lygio parengtis. Įleidimas neklausiant leidimo. Bet būkite pasiruošę antpuoliui.
Netrukus pasigirdo pyptelėjimas ir viena siena prasiskyrė. Pro atsivėriusią angą į kambarį įsiveržė robotas ir sustojo šalia manęs. Nedrąsiai pažvelgiau į nelauktą svečią. O jis visai nebuvo panašus į robotus, kuriuos rodydavo per televizorių. Siaura, iš kažkokios medžiagos pagaminta plokštelė atstojo robotui kūną. Du žaižaruojantys diskai, plokštelės viršuje turbūt buvo akys, o keli vamzdeliai šonuose – rankos.
- Tau dar toli iki terminatoriaus, – nusivylęs sumurmėjau.
Į šią mano pastabą robotas atsakė greitakalbe:
- O dabar į kambarį įžengs pats pačiausias, Visatos magnatų Magnatas, pats turtingiausias iš palaimintųjų, pats baisiausias iš gerųjų – Didysis Magnatas Dreloras.
Tačiau į kambarį niekas neįėjo. Stojo slogi tyla. Po kelių minučių robotas pasimuistė, padūzgė ir tyliai prašneko:
- Loginė klaida. Dreloras pasirodys tik po kelių dienų. Atsiprašau už nepatogumus.
Atsiprašęs robotas apsisuko ir išriedėjo iš kambario.
- Pasirodo, kad netgi robotai apsijuokia, – pasigirdo pašaipus balsas.
Vis dar neatsigavęs po netikėto vizito, į šią pastabą sureagavau kiek pavėluotai.
- Ar čia yra kas nors? – tyliai paklausiau.
- Čia kalba Magnusas. Serijos numeris 256k, – vėl pasigirdo balsas. – Aš šios patalpos smegenys. Jei taip galima pasakyti.
- Ir tu turi klausyti manęs? – paklausiau, prisiminęs kažkada skaitytą romaną apie namus – kompiuterius.
- Taip, – nuskambėjo balsas.
- Tai atidaryk duris, nes aš iškeliauju, – ryžtingai ištariau.
- Į kokią planetą keliausite?
- O tiesiog į gatvę negalima? – sutrikęs paklausiau.
Vietoj atsakymo nušvito viena kambario siena. Joje pasirodė trimatis žvaigždėlapis. Prisiminęs neseniai matytą “Discovery” laidą, po kelių butelių alaus suradau gimtąją Saulės sistemą.
- Man reikia čia, – išdižiai bakstelėjau pirštu į Žemės planetą.
- Deja, šiuo metu jūsų pasirinktoje planetoje vyksta inventorizacija. Eigelio teisėtvarkos atstovai dabar anuliuoja lažybų padarinius.
Sunkiai atsidusęs, pasigriebiau keletą butelių alaus ir, atsigulęs lovoje, pamaniau: “Jei jau smigsiu, tai bent lovoje”.
Kai ryte vėl nubudau ant grindų, į galvą šovė mintis, jog “traukos dėsnis veikia”. Bandydamas šiek tiek drebančiomis rankomis prisidegti cigaretę, išgirdau kažkokius garsus, sklindančius iš svetainės. Stengdamasis netriukšmauti, keliais smūgiais į sieną sulaužiau medinę kėdę ir, pasičiupęs jos koją, atlapojau kambario duris. O ten, apačioje, stovėjo vakar matytas robotas ir kažką švilpavo. Kiek nustebęs sumirksėjau akimis, o po to sviedžiau kėdės nuolaužą į robotą. Nepataikiau. Tada apie savo egzistavimą priminė galva, nudiegdama taip, kad turėjau įsitverti turėklų.
- Tu truputėlį palauk. Aš tuoj nusileisiu, – sumurmėjau robotui ir atsargiai nusigavau iki šaldytuvo.
Einant pro robotą, šis sudūzgė. Nežinau, ar man pasigirdo, ar jo balse tikrai išgirdau pašaipą. “Bet kokiu atveju, robotui šakės”, – nusprendžiau po poros butelių alaus. Išmaukus dar vieną, nušvito kambario kambario sienos ir švelnus balsas pranešė:
- Pas jus atvyksta svečias - Didysis Magnatas Dreloras.
Sustingau. Buvau visai pamiršęs, kad turiu čia kai ką veikti, o ne vien plempti alų. Viena galūne švystelėjęs į orą saują konfeti, robotas užsidėjo smailią popierinę kepuraitę ir pradėjo iškilmingai švilpti. Kai nuo švilpimo suaižėjo rankoje laikytas butelis, dalis sienos pranyko, o pro atsiradusią angą į kambarį įžengė stambus subjektas. Sustojęs vidury kambario, jis teatrališkai nusisiautė apsiaustą ir nusiėmė skrybėlę. Sugraibęs dar vieną butelį alaus, įsistebeilijau į atvykėlį.
Ateivis atrodė beveik kaip žmogus, jei ne gaurais apžėlusęs kūnas, bei raguota galva. Pagalvojęs apie Minotaurą, automatiškai atsikimšau butelį ir gurkštelėjau alaus. Jaučiagalvis paniekinamai nužvelgė mane ir paklausė:
- Tu tas geriausias bredtas? Tai pralinksmink mane.
Galvoje sukantis minčiai: “Tik nesakyk, kad nesi Taikas”, lėtai ištariau:
- Na...Bet ne aš Taikas. Aš tik jo...Hm...Sugėrovas.
Smūgis letena ir stalas sulūžo per pusę.
- Tu nori pasakyti, kad nenori manęs linksminti? – suurzgė Dreloras.
- Taip, tai yra ne. Taip. Aš tavimi užsiimsiu, tai yra, aš sutinku, – padrikai atsakiau.
Jaučiagalviui nudelbus mane žvilgsniu, tarsi atgavau kalbos dovaną. Įbrukęs jam į rankas butelį alaus, prisidegiau cigaretę ir prabilau:
- Sveiki atvykę į bredto Taiko apartamentus. Aš jums pasiūlysiu visko, ko jūs trokštate, bet
dar nežinote, kad to norite.
Dreloras pritariamai suurzgė ir pradėjo apžiūrinėti butelį. O aš, plepėdamas niekus, staiga prisiminiau vakar sugalvotą planą.
- Magnusai, mes iškeliaujame, – staigiai sušukau.
Ant sienos nušvitus žvaigždėlapiui, pirštu bakstelėjau į Žemės planetą.
- Jūsų kelionės tikslas užfiksuotas. Prašome patikslinti koordinates, – paslaugiai paprašė kompiuteris.
- Vilnius, – išdidžiai ištariau. Jau seniai norėjau nukakti į savo šalies sostinę.
- Kelionės objektai?
- Aš ir Dreloras, – nusiviepiau.
Pajutęs kaip mano kūną apgaubia kažkoks sunkumas, sprigtelėjau cigaretę į robotą. Prieš netekdamas sąmonės dar spėjau pamatyti, kaip robotas sukasi vilkiuku, o iš jo veržiasi dūmai.
Atsipeikėjau nuo milžiniško triukšmo. Aplinkui kaukė sirenos, klykė žmonės, aidėjo šūksmai ir trinksėjo šūviai. Labai pasistengęs, lėtai atsistojau nuo žemės. Prieš akis atsivėręs vaizdas buvo kiek netikėtas. Vidury bulvaro tuščiu alaus buteliu grėsmingai mojavo Minotauro prototipas, o aplink susibūrę įvairių instancijų pareigūnai stengėsi kažką padaryti. “Turbūt nori sugauti jį gyvą. Bet jei zoologijos sodas Kaune, tai ko jie taip plėšosi?” Taip pamanęs, lėtai apsisukau ir nužingsniavau bulvaru.
“Vilniuje pastebėtas neaiškios kilmės gyvūnas. Deja, jo sugauti nepavyko. Iš liudininkų pasakojimų galima teigti, jog padaras buvo panašus į girtą dresuotą mešką. Vilniuje viešėjęs “Baltijos cirkas” teigia, jog nė vienas iš jų gyvūnų nepabėgo.”
- Na tu ir prisidirbai.
Nuleidęs laikraštį, priešais save išvydau iki ausų išsišiepusį Taiką.
- Ką aš? Nieko aš neprisidirbau. Čia tu kažkur mane įpainiojai, – suniurnėjau.
Taikas sukikeno:
- Dabar tu už savo planetos ribų geriau nesirodyk. Tokio įsiutusio Dreloro dar nemačiau. Dresuota meška. Kurgi ne.
- Bet aš taip nieko ir nesupratau, – griežtai ištariau. – Gal dabar paaiškinsi, ką visa tai reiškia?
- Tiesa pasakius, aš pamaniau, kad tu norėtum laikinai pabūti linksmintoju, o dar Dreloras nutarė pas mane apsilankyti, – Taikas kaltai nusišypsojo ir atsigėrė iš mano bokalo, - dabar mes atsiskaitę. Viskas baigta.
- Nea, – papurčiau galvą. – Nė velnio nebaigta. Dabar tu man skolingas. Juk tu man padarei paslaugą, po to aš tau, o dabar vėl tavo eilė. Akis už akį. Nepamiršk šito.
Nusiviepiau. Taikas lėtai susiėmė už galvos.