Misija kolonizavimas II

Tai antra misijos dalis. Pati mano mėgstamiausia ;) Šizofrenizmas matomas geriau :D bet ne per daug.

____________________________________

Amerikoje lėtai leidosi saulė. Žmonės skubėjo namo, bažnyčios skambino varpais... Prie Baltųjų rūmų vakaras irgi buvo įprastas: pėstieji zujo šaligatviais, kažkoks valdininkas spardė senutę, teroristai minavo prezidento limuziną, policininkai valgė spurgas ir vartė laikraščius. Ir staiga pasigirdo klyksmas, sugriovęs šitą idilę. Į prezidento kabinetą subėgo visi apsauginiai ir patarėjai. Automatų papliūpomis, apsauginiai sudraskė nežinia iš kur priklydusį katiną, kambarinę, sodininką, ir jau norėjo imtis patarėjų, kai prezidentas vėl įkvėpė ir sušuko:
- Pakvieskit generolą Rodrigesą.
Kai į prezidento apartamentus įbėgo Rodrigesas, prezidentas jau buvo apvilktas tramdomaisiais marškiniais. Kadangi buvo pietų metas, tai generolas atskubėjo su lėkšte sriubos. Nuleidęs ranką su šaukštu, o ranka, laikančia sriubos lėkštę, atidavęs pagarbą, paklausė:
- Prezidente, kvietėte?
- Taip, - krestelėjo galvą šis, - noriu, jog jūs man vėl papasakotumėt, apie operaciją Arklio Omegoje.
- Kur? – generolas paskubomis siurbtelėjo sriubos.
- Kumelės Radyje..? – pats suabejojo prezidentas.
- Kentauro Alfoje? – pagaliau viską supratęs, džiugiai riktelėjo Rodrigesas, - taigi misija žlugo. Žlugo.
- Ir su kuo aš dirbu, - suklykė šalies vadovas.
- Ne su manim, - senas valkata vėl įsipylė degtinės.
- Ir ne su manim. Aš tik išvežioju picas, - suskubo paneigti Betmenas ir išskrido pro langą.
Kai prezidentą atgaivino, jis iškėlė pirštą ir iškilmingai ištarė:
- Mes surengsime dar vieną operaciją.

Į prezidento kabinetą įžengė stambus vyras su ilgu laidu, kurį buvo apsivyniojęs apie dešinę ranką. Tai buvo naujausio modelio robotas – klonas – kiborgas. Galingiausia ir protingiausia žudymo mašina, kokią tik buvo kada sukūrę žmonės. Vyriškis nusivyniojo laidą nuo rankos ir įkišo jį į lizdą.
- Ar tu sumokėsi už elektrą? – piktai paklausė prezidentas.
- Nesupratau? Aš buvau čia pakviestas, kad padėčiau išspręsti kažkokią labai svarbią užduotį. Nuo manęs priklauso viso pasaulio likimas, o jūs čia... Beje, šaknis iš tūkstančio keturių šimtų dešimties bus trisdešimt penki ir pusė, - parodė savo skaitmeninę išmintį kiborgas.
Ir staiga pamatė, jog prezidentas visai jo nesiklauso. Robotas prišoko prie stalo ir vienu smūgiu jį suskaldė. Jo rankos virpėjo iš įniršio. Prezidento rankos virpėjo iš baimės. Apsauginiai nusprendė, kad laikas būtų pietų pertraukai ir išėjo pasivaikščioti. Staiga baigėsi kiborgo energijos atsargos ir jis sudribo į krėslą. Tarnas įkišo laidą į lizdą. Prezidentą vėl apvilko tramdomaisiais marškiniais.
- Tai jūs norėjot tartis dėl kažkokios misijos? – paklausė kiborgas ir išsitraukęs virbalus ėmė megzti.
- Taip, - prezidentas veltui bandė išsilaisvinti.
- Ir ką reiks daryti? – kiborgas jau matavosi savo numegztą megztinį.
Bet šalies vadovas jo jau nebesiklausė: jis į mikrofoną visai Amerikai deklamavo, kažkada išgirstus K.Donelaičio “Metus”. Kiborgas sunerimo. Jam kažkas sakė, jog prezidentas iš jo šaiposi. Robotas pasuko galvą ir pamatė seną tarną.
- Jis iš jūsų šaiposi, sere, - pakartojo tarnas.
- Na ne, mielieji, viskas. Aš einu namo, - pagaliau įsižeidė net kiborgo savimeilė.
Bet nespėjus nė atsistoti, prie jo priėjo generolas Rodrigesas. Jis atsikando bandelės ir tarė:
- Aš viską paaiškinsiu. Einam su manim.

Tą patį vakarą iš Amerikos startavo erdvėlaivis “H2O”, kodiniu pavadinimu “HCL”. Erdvėlaivio įgulą sudarė tik rinktinės asmenybės, nes juk nuo jų priklausė misijos “Kolonizavimas II” baigtis. Taigi susipažinkime su jais: Kiborgas – klonas – robotas neatsitraukė nuo akumuliatorių, Mailsas Ervis – žudikas, angelo veidu. Jis sėdėjo patogiai įsitaisęs krėsle ir rūkė milžinišką cigarą. Merė Džein – geriausias pasaulio sprogdintojas, laikantis save moterimi. Beje, dar verta paminėti kelis šimtus kovinių robotų ir virusą Treką, kuris keliavo patogiai įsitaisęs diskelyje. Ir, aišku, keli nelegalai emigrantai.

Nepatyręs didelių nuotykių, erdvėlaivis “HCL” tėškėsi į Kentauro Alfos paviršių. Visi įgulos nariai liko gyvi. Susėdusi, į nežinia iš kur atsiradusį šarvuotą visureigį trijulė lėtai pajudėjo džiunglėmis į priekį. Robotai įnirtingai pleškino viską, kas pasimaišė jiems po kojomis. Tačiau augalai irgi nenusileido. Šen bei ten vis dingdavo po keletą robotų. Staiga visureigis sustojo. Kiborgas išsirito iš kabinos su mūšiui parengta bazuka. Bet niekas jų neužpuolė. Visureigis sustojo todėl, kad įsirėmė į milžiniškas duris. Mailsas perskaitė užrašą ant jų ir nusijuokė.
- Kažkas iš mūsų šaiposi.
Merė Džein taipogi perskaitė užrašą:
- Virtuali Realybė. Nužudyk viską, kas juda.Laimėk pagrindinį prizą.
- Tai einam vidun? – paklausė Mailsas.
- Mes neturime kitos išeities, - kiborgas ausimi parodė į robotus.
Jie įnirtingai niokojo gamtą, tačiau augalai vis artėjo. Trijulė susižvalgė ir žengė į niekur.

Tyla. Karvės baubimas. Sklaidosi rūkas. Matyti senutė, skubanti melžti karvės. Tylus paukštelių čiulbesys, besipinantis su girto senutės vyro rėkavimu. Vienu žodžiu – idilė. Staiga ją nutraukė iš kažkur atsiradę trys keisti siluetai. Jie išbaidė paukštelius ir senutę. Karvė irgi mielai būtų pabėgus, bet buvo tvirtai pririšta. Sėkmingai persikėlusi į Virtualią realybę trijulė apsižvalgė. Šalia jų stovėjo karvė. Kiborgas išsprogdino ją dviem bazukos šūviais.
- Ši Virtualybė labai jau primena realybę, - sumurmėjo Mailsas.
- Koks skirtumas? – sušuko kiborgas ir nustriksėjo pievele, į visas puses taškydamasis bazukos sviediniais.
Bet nepraėjus net kelioms minutėms, kiborgas vėl sugrįžo pas draugus.
- Nešam muilą.Ten pilna kareivių.
Trijulė griebė po dėžę muilo ir pasileido tekini. Tačiau po kiek laiko Džeinė nusikeikė ir sustojo.
- Kurių velnių mes tempiam tas dėžes? – paklausė jis.
- Liuciferio ir Belzebubo, - atsiliepė kiborgas.
- Tai ir jie čia prikišę nagus? – paklausė Mailsas.
Kiborgas truktelėjo pečiais. Tuo pat metu nustebusius bičiulius suvarpė šimtai kulkų.

Prezidentas tylutėliai sau sėdėjo kėdėje, kai į jo vienutę įsiveržė generolas Rodrigesas.
- Pažiūrėkit kuo baigėsi jūsų operacija, - sušuko jis ir tėškė ant stalo krūvą dokumentų.
- Kodėl jie vaikščiojo po bandomų ginklų poligoną? – paklausė valstybės galva ir įniko krapštyti nosį. – Bet mes juk juos išsiuntėme į Kentauro Alfą.
- Nežinau. Bet tai faktas kaip blynas, - generolas pradėjo peiliu badyti stalą.
- Jie liko gyvi? – iš baimės užsimerkęs paklausė prezidentas.
- Jip. – atsakė Rodrigesas ir persismeigė peiliu ranką.
- Tai atveskit juos. – prezidentas užšoko ant lovos ir pradėjo dainuoti nahungumukų himną.

Teroristas nušoko nuo tvoros, perbėgo į priedangą už dėžių ir atsitūpė. Apsidairęs iš naujo užtaisė savo kalašnikovo sistemos automatą ir nusėlino palei sieną. Priėjęs prie lango, sviedė į vidų granatą ir, palaukęs sprogimo, šoko į vidų. Išsisklaidžius dūmams, paaiškėjo, jog kambaryje lyg tyčia buvo greitojo reagavimo būrys. Nelaimėlį teroristą sudraskė į skutelius.
Counter Terorists Win
Džonis nusiėmė ausines ir pasitrynė akis. Dvi paros, praleistos prie kompiuterio, tikrai ne juokas. Ypač dvylikamečiui. Staiga plačiai atsivėrė durys ir į kambarį įbėgo vyriškis.
- Vėl žaidi konterį? – sušuko jis.
- Mhg, - numykė Džonis ir bergždžiai pabandė išsitraukti iš plaukų, nežinia kaip ten pakliuvusią gumą.
- O, tai klausyk, kaip reikia nuo snaiperių apsisaugoti? – vėl sušuko vyriškis savo plonu balsu.
- Svarbiausia judėk, šokinėk, atsitūpk, - pabandė suregzti sakinį Džonis.
- Didelis dėkui, tuoj bėgu išbandysiu. Beje, tavęs laukia operacinėje. Ten prieš dvi dienas atvežė tris kritiškos būklės pacientus. Pats prezidentas liepė jais pasirūpinti. Na, aš ir pagalvojau, o kur skubėti? Tai štai, - sušuko vyriškis ir šuoliais išbėgo pro duris.

- Na tai pažaidėt? – paklausė prezidentas, kai trijulė įžengė į jo kabinetą.
- Ne... Tai yra nevisai... – netvirtai bandė pasiteisinti Mailsas.
- Joo. Įvyko kažkas labai įtartino, - pritarė kiborgas ir, išsiėmęs akį, pradėjo ją blizginti.
- Tai mes jus sugrąžinsim atgal, – prezidentas ėmė šokinėti ant stalo.
Įbėgę psichiatrai šiaip ne taip jį sutramdė.
- Nesupratau, – Merė Džein pašoko nuo kėdės. – Mes bandėm įvykdyti misiją, bet mums nepavyko...
- Aš nieko nematau, – staiga suklykė prezidentas. – Aš nebematau.
- Pasivaišinkit cigaru, sere. – maloniai pasiūlė Mailsas.
Valstybės vadovas lėtai atitraukė delnus nuo akių:
- Aš vėl matau. Šiandien didi diena. Kur mano batai? Aš einu pasivaikščioti. Kas valgė iš mano dubenėlio..?
Tik iškvietus greitojo reagavimo būrius, šiaip ne taip pavyko jį nuraminti.
- Kaip jau sakiau, mes atgal Ne-be-grį-ši-me, - kapodamas žodžius ir malkas sušuko Merė Džein.
- Grįšite, bet su nauja užduotimi... Jūsų laukia sunkus darbas, jūs turite aplieti Kentauro Alfą asfaltu. Ooooo koks neįvykdomas darbas jūsų laukia.

Mailsas nusilenkė, pasiėmė nukritusį žiebtuvėlį ir išėjo. Juo pasekė ir kiti nelaimės draugai.

Kentauro Alfos link lėtai artinosi milžiniškas krovininis laivas. Jo tikslas buvo aplieti planetą asfaltu,o jame blaškėsi trys nelaimėliai, besistengiantys suprasti, kaip tą padaryti.
- Neee. Tu netaip darai. Čia parašyta, jog pirma supilti vandenį, o ne užpilti vandeniu, - spygavo Merė Džein.
- Klausyk. Mano schemose yra keli milijonai įvairiausių patiekalų receptų, tad jau nesakyk, jog žinai daugiau už mane, – suodinas tarsi velnias aplink milžinišką puodą lakstė kiborgas.
- Taip, bet kur tu girdėjai, kad į jį dėtų baziliko ir kitų žolių, - nenorėjo nusileisti Merė.
- O kur tu girdėjai, kad nereikia dėti? Kiekvienas patiekalas turi teisę, būti paskanintas prieskoniais, – kiborgas griebė milžinišką šaukštą ir įniko maišyti puodo turinį.
- O tu dar supilk viską į lėkštę ir papuošk krapais.
- O kaip, tu manai, aš darysiu? Maisto serviravimas yra mano mėgstamiausia sritis, – piktai aiškino robotas.
- Ką jūs čia darote? – pasigirdo tylus Mailso balsas.
- O tu ką nematai? – kiborgas mostelėjo milžinišku šaukštu į degantį laužą ir virš jo kabantį gigantišką puodą.
- Dvokas kaip pragare, o lauže turbūt sudeginot viską, kas dega. Tą matau, bet ką jūs čia išdarinėjate, velniai jus griebtų? – Mailsas įsiuto nejuokais.
- Negi negirdėjai, ką liepė prezidentas? Mes verdame asfaltą. – išdidžiai ištarė kiborgas.
- Ahrhhr, - suriaumojo Mailsas, - dar sudeginkit gelbėjimo kapsules ir valdymo kompiuterius. Tai bus smagu. Čiagi, laivo triumuose, guli šimtai tonų karšto asfalto, o jūs verdate jį puode.
Kiborgas kaltai nuleido akis:
- Mes taip ir padarėme.
- Ką padarėte? Manęs jau niekuo nenustebinsit, – Mailsas nusivylęs mostelėjo ranka.
- Dėmesio. Baigiasi išsigelbėjimui skirtas laikas. Laivas automatiškai susinaikins po kelių minučių. Šią paslaugą įdiegė “Skailet” firma, kad sugedus laivo kompiuteriams, jis nedreifuotų kosmose. Linkiu geros dienos, - žavus moteriškas balsas džiugiai pranešė šią naujieną.
- Mano išraiškai pavaizduoti nėra tokio kompiuterinio veiduko, - sumurmėjo kažkada išgirstą frazę Mailsas.
Galingas sprogimas sudrebino kosmosą, o vietoj laivo pražydo ugninė gėlė. Šimtai tonų asfalto užliejo Kentauro Alfą. Ir nors didesnės žalos jai nepadarė, bet planeta vis tiek pasikeitė. Žali augalų čiuptuvai išaugo ir dabar ji atrodė panaši į žaliais čiuptuvais apaugusią planetą. Kentauro Alfa iš lėto ėmė artėti prie Žemės.