Inkvizitorius

Čia paskutinis mano kūrinys. Jau metai, kaip nepaėmiau plunksnos į rankas :( Šį apsakymą rašiau 'Geriausia Lietuvių Fantastika' rinkiniui. Į finalą iškopiau, bet laimėtoju netapau. Dar anksti varžytis su keturiais lietuvos fantastikos grandais :

__________________________________

2306.06.07 (antradienis)

- Mirties laikas keturios vakaro, - sausu balsu konstatavo teismo medikas, žvilgtelėjęs į savo rankinį laikrodį.
Kenetas Grantas praleido pro duris skubančius mediko padėjėjus ir pats priėjo prie jo.
- Sveikas, detektyve, - pasisveikino jis, valydamasis šiaip švarias rankas į chalatą. Įprotis turbūt, pasilikęs dar nuo studijavimo laikų. – Matot, žmogelis užsimanė numirti ketvirtą vakaro, antradienį. Brigadą iškvietė kaimynai, išgirdę sprogimą. Žmogelis dar kokias dvidešimt sekundžių bandė prišliaužti prie durų, tačiau kaip matote be kojų jam nelabai išėjo, - niūriai pajuokavo.
Kenetas prasibrovė pro šnekųjį mediką ir nužvelgė nusikaltimo vietą. Kambarys buvo nesmarkiai apgadintas sprogimo. Nuo kėdės lūženų, kur, matyt, buvo sprogimo epicentras, iki kambario pusiaujo tęsėsi sukrešėjusio kraujo šliūžė. Netoli durų, kaip tik už daktaro nugaros gulėjo vyriškis nutrauktomis kojomis. Apdegusios bigės dar kraujavo, kaip beje ir smarkiai sumaitota kairioji ranka.
- Ne koks vaizdelis antradienio vakarą, ar ne? – medikas čia buvo vyriausias. – Beje, mano vyrukai jau apieškojo kambarį, nieko įtartino: nukreipiamojo veikimo sprogmuo buvo pritvirtintas prie kojų, o žmogelis prie kėdės. Beje, žmogelį vadino Oliveriu Verkiu. Pilotas. Taigi, jį kankino, o po to prieš išeidami nusprogdino abi jo kojas. Štai ir visa istorija. Kaimynai girdėjo tik sprogimą, užtat ir pranešė. Šiaip, šiame kvartale mes ne itin mėgiami.
- Tai ką, man čia jau nebėra darbo? – juodo stiklo kauke, dengiančia detektyvo veidą nuslydo šviesos spindulys, o susintetintas balsas neperdavė nė kruopelytės emocijų.
- Neįsižeiskit detektyve, bet mano vyrukai apmokyti ir jūsų darbo. Mes gi iškvietimo brigada, o jūs specializuojatės tik vienoje srityje. Beje įkalčius, kaip ir bylą mes atiduodame jums, - medikas paėmė nuo stalelio – vienintelio kraujo neaptaškyto baldo kambaryje plastikinį paketą ir padavė ją detektyvui.
- Tada iki pasimatymo. Mes jus iškviesim smulkesnei apklausai.
- Žiūrėkit, važiuokit atsargiai, dabar mieste knibždėte knibžda maniakų, - pavymui riktelėjo medikas.
Kenetas vos susilaikė nenusikeikęs. Tokie pokštininkai jau baigė atsibosti tiek, kad pačios rankos tiesėsi prie ginklo. Išėjęs iš buto, pasuko laiptų link. Lipdamas jais, rankose pasvėrė paketą. Sunkokas. Arba tie žaliasnapiai iš brigados surinko viską, kas tik liko sveika bute, arba žudikas pasitaikė reto debilumo. „Nužudymo byla Meriko gatvėje. Įkalčius iš brigados perėmiau. Grįžtu į skyrių.“ – Detektyvas susisiekė su skyriumi. Ausyse sudūzgė ir pyptelėjo. Pranešimą priėmė. Įsėdęs į tarnybinį automobilį, Kenetas nužvelgė savo veidą veidrodėlyje. Į jį žvelgė juodo stiklo kaukė, dengianti veidą iki pat plaukų. Išsiviepė, tačiau atspindys veidrodyje liko ta pačia bejausme žmogysta, stiklo veidu.
- Taip galima ir depresiją įsivaryti, - sumurmėjo užvesdamas automobilį. Neveltui kaukes tvirtindavo tik patyrusiems detektyvams. Būtent detektyvams, eiliniai tvarkos saugotojai buvo vadinami naujokais, jaunuoliais ir stažuotojais. Užtat su kauke tapdavai beveik nepažeidžiamas, bent jau morališkai. Tikras teisingumo saugotojas: be emocijų, nepaveikiamas ir nepalaužiamas. Tik su lengvu šizofreniniu nukrypimu.
Grįžęs į skyrių, perdavė paketą analizatoriams, o pats nuėjo į savo vadinamąjį kabinetą. Nors greičiau ne į kabinetą, o į bendrą poilsio kambarį. Nemėgdamas savo darbo vietos, detektyvas daugiausia laisvo laiko praleisdavo čia, išsitiesęs ant sofos. Tačiau šį kartą jam nepasisekė. Kambaryje ant sofos šnekučiavosi porelė jaunučių stažuotojų. Vaikinas ir mergina. Jam įėjus, jie atšoko vienas nuo kito kaip nuplikyti, tačiau Kenetas į juos net nepažvelgęs, išsidrėbė krėsle ir įsispoksojo į vieną tašką. Žinojo, kad gali net nepasukdamas galvos juos stebėti, tačiau nenorėjo jiems kliudyti. Dauguma žmonių instinktyviai pajaučia kai į juos žiūrį netgi kaukėtieji detektyvai.
- Kenetai, - netrukus sudūzgė ausyse. – Užeik į mano kabinetą. Įkalčius jau išanalizavo.
- Va tau ir poilsio valandėlė. Nieko, pasensit ir jūs, jei kas nors anksčiau laiko nepačirškins, - atsisveikindamas metė porelei.
Stengdamasis neparodyti nuovargio, vadas nuolatos sakydavo, kad darbuotojai visada privalo būti žvalūs, užlipo į antrą stiklinio bokšto salės vidury aukštą ir įėjo į juodo stiklo kabinetą. Skyriaus vadas – juodaodis pagyvenęs vyriškis – kaip tik bandė nuvalyti kavos dėmę nuo savo balto švarko.
- Sveiki, sere, - įėjęs pasisveikino.
- Aha, - burbtelėjo, - įnirtingai trindamas dėmę. – Paskaityk aną lapelį.
Kenetas paėmė ant stalo gulintį kažkur jau matytą lapelį ir išskleidęs pradėjo skaityti. Tai buvo ištrauka iš Prisikėlimo biblijos su dešimt Dievo įsakymų. Šalia buvo ranka prirašyta:
„Aš Stebėtojas. Tūnau sau kamputyje ir lyg pro iškreiptą prizmę stebiu viską, kas vyksta aplinkui. Tarsi vaikas su padidinamuoju stiklu, kartas nuo karto pakrutinu šį skruzdėlyną, taip patenkindamas savo, kaip kūrėjo esybę. O ir kruta jie tikrai įdomiai. Geras pastebėjimas “kruta”. Ne laksto, ne šliaužioja, o kruta: pamažu, solidžiai tarsi norėdami įrodyti pasauliui, kas yra tikrasis jo valdovas. Žmogus. Kaip išdidžiai skamba šis žodis, kurį, beje, jie patys ir sugalvojo. Sugalvojo kaip ir daugelį kitų žodžių ar daiktų, taip norėdami palengvinti savo būtį.Taip visiškai pamiršdami mano nuopelnus ir jų nepaisydami. Dauguma net mano vardo nežino, o ką jau bekalbėti apie pasaulio sukūrimo istoriją. Skaudu, bet manau, kad reikia viską pradėti nuo pradžių. Kažkur padariau klaidą, kuri ir nulėmė tai, kad šiuolaikinis pasaulis yra be religijos ir be tikėjimo manimi. Bet aš pabandysiu šią klaidą pašalinti...“
Kenetas pavartė popieriaus skiautę rankoje.
- Brigadininkai sako, kad ją rado prie lavono? Bet juk tokią pat radome ir Keso sektantų šventykloje. Po masinių skerdynių. Negi šie du atvejai susiję? – kreipėsi į Vilsoną Streinerį.
- O kaip tau atrodo? Aš tik niekaip negaliu suprasti, ko religiniam maniakui prireikė iš krovininio lainerio piloto? Paprastai per religinius karus, nukenčia tik prieštaraujančiojo tikėjimo asmenys, o Oliveris Verkiu, kiek žinoma, buvo ateistas. Tačiau, manau, kad vis tiek vertėtų šią bylą vertinti kaip religinio pobūdžio nusikaltimą. Aplankyk mūsų psichologą, gal jis jau bus išsiaiškinęs ką nors iš vakarykščio raštelio.

2306.06.08 (trečiadienis)

- Aš nežinau, koks šizofrenikas galėjo parašyti tokias nesąmones, – baigęs skaityti, vyriškis baltu chalatu nusviedė popieriaus skiautę ant stalo.
- Mes irgi nežinom, - Kenetas Grantas paėmė popiergalį nuo stalo ir sulankstęs įsidėjo atgal į kišenę. – Šitai ir bandome išsiaiškinti, o iš jūsų tikimės šiokios tokios pagalbos. Jūs gi dirbate valstybei. Ar gi ne?
Šis naujasis psichikos tyrėjas savo neveiklumu kėlė jei nepasibjaurėjimą, tai bent panieką.
- Kokios būtent pagalbos? Galvojate, kad užtenka pakišti man po nosimi kažkokią skiautę su šizofreniniais kliedesiais, ir aš jums iškart pasakysiu pavardę ir adresą? Dabar tegaliu pasakyti, kad čia ištrauka iš Prisikėlimo biblijos. Man reikia atlikti tyrimą, ir mažų mažiausiai sugaišti kelias dienas, kol pagal braižą ir rašymo stilių galėsiu nustatyti rašiusiojo bruožus. Dabar tegaliu pasakyti, kad abu raštelius rašė tas pats žmogus. – psichologas pradėjo trinti rankas.
„Nervinimosi požymis,“ – automatiškai mintyse pastebėjo detektyvas.
- O iš kur man žinoti? Čia jūs esate kriminalinis psichologas, tiriantis iškreiptą psichiką turinčius žmones. Be to mes neturime keleto dienų. Žūsta žmonės, o jūs veblenat kažką apie laiką, - metalizuotas balsas, sklindantis iš po kaukės skambėjo šiurpiai. - Jei vis dėl to ką nors sužinosite anksčiau nei per tas kelias dienas – paskambinkit. Ir dar: palieku jums ir šitą, - jis vėl iš kišenės išsitraukė popieriaus skiautę ir padėjo ant stalo. – Galite ją pasilikti.
Bet sutikęs klausiamą psichologo žvilgsnį, pridūrė:
- Čia tiksli kopija. Negi galvojate, kad mes nešiojamės su savimi įkalčių originalus? Viso geriausio. Atsiminkite, kitas galite būti jūs. Jis žudo be jokios sistemos.
Pareigūnui žengiant pro duris, psichologas norėjo piktai sušukti pavymui, kad tokio lygio psichologas negali dirbti su visokiomis kopijomis, bet susilaikė. Šis policininkas juoda stikline kauke ant veido jam kėlė šiurpą.

Išėjęs iš klinikos, Kenetas žiauriai užsinorėjo arba nusispjauti, arba užsirūkyti. Deja negalėjo. „Kiekviena kaukė savo pliusus atsveria trūkumais,“ - niūriai šyptelėjo ir pasuko prie artimiausio videofono.
Šiandien dar reikėjo su kai kuo susitikti. Iš tiesų dar vakar reikėjo susitikti su tuo asmeniu. Kas dar geriau žinos apie religinius maniakus, jei ne pats religijos skleidėjas. Įžymusis tėvas Edmundas, kurio fizionomija niekaip nepasitraukdavo iš žinių, transliuojančių vietinius seksualinius skandalus. Šie reportažai kartkartėmis buvo paįvairinami demonstracijų, nukreiptų prieš šventąjį tėvą, transliavimu. Nepaisant jo margos biografijos, Edmundas išmanė savo darbą ir uoliai vykdė religines pareigas. Kenetui priėjus prie Techo jungties kabinos, iš jos spėriai išsiropštė benamis, nuolankiai šypsodamasis išpuvusiais dantimis. Įėjęs į vidų, detektyvas pasišlykštėdamas susiraukė nuo prakaito ir puvėsio smarvės. Gerai, kad kaukė iškart reagavo į organizmo būseną ir prislopino dvoką iki minimumo. „Nauji pojūčiai jūsų merginai. Nusipirk kietinantį implantą.“ Tokia antraštė nušvito vos tik įjungus videofoną. ,,Pasidaryk savo legalią kopiją. Nuo šiol – spėsi visur.“ Akį rėžiančios raidės beveik užgožė pačioje teksto apačioje esantį užrašą, siūlantį už nedidelį mokestį atsisakyti reklamos savo videofone. Kenetas Grantas jau seniai buvo įdiegęs tokią funkciją bute esančioje Techo jungtyje, nors ja beveik ir nesinaudojo, tad gerokai susinervino, reklamai plūstelėjus į šio viešojo videofono ekraną. ,,Jei nenori pagiringų rytų ir vakarų, pirk vaistų DX-2.“ Skambant šiai reklaminei dainelei, reklamuojančiai keista – vaistus nuo pagirių, kai dabar nuo chemiškai apdoroto alaus pagirių nebūna visiškai, Kenetas surinko septyniaženklį numerį.
- Palaukite kol abonentas atsilieps. Laukimo mokestis bus nuskaitytas iš jūsų naudojimo kortelės, - pro garsiakalbius pasigirdo švelnus moters balsas. – O tuo metu paklausykite šios puikios reklamos...
,,Keliavimas be išlaidų – nekeliavimas. Rinkitės Invertus kelionių agentūrą.“
- Kas per nesąmonė, taip išeina, kad privalau mokėti už tai, kad išklausyčiau bevertę reklamą, - niūriai suurzgė Kenetas, kumštyje mėšlungiškai spausdamas raktelius nuo automobilio.
- Česterio parapija. Tėvas Edmundas klauso, - ekrane sumirgėjo vaizdas ir pro trukdžius išryškėjo stambus veidas su nukarusiai putliais žandais ir primerktomis akimis.
- Čia Kenetas Grantas – specialiųjų žmogžudysčių skyrius. Mums reikėtų susitikti su jumis ir pašnekėti akis į akį.
- Na, nežinau. Aš turiu neatidėliotinų reikalų... – Šventasis tėvas kažkodėl tai neturėjo jokio noro bendrauti su teisėtvarkos pareigūnu.
- Baikit, - nutraukė jį Kenetas. – Jei negalite nuspręsti pats, tai valstybė nuspręs už jus. Aš atvyksiu pas jus už dvidešimties minučių.
Storulis prasižiojo, norėdamas kažką pasakyti, bet Grantas niršiai ištraukė apmokėjimo kortelę iš lizdo ir ryšys nutrūko.
- Kas per nesąmonė. Ir kodėl vyriausybė negali įtaisyti jungčių bent jau į detektyvų automobilius, jau nekalbant apie X kartos mobilius telefonus. Aha, siūlė praeito šimtmečio atgyvenas, bet su jomis tik galvas skaldyti. Net prie vietinio Techo neprisijungsi. Žinoma, šį trūkumą kažkiek kompensuoja kaukė, tačiau su ja neišbūsi prisijungęs ilgiau nei keliolika minučių, – taip bemąstydamas, jis įsėdo į savo automobilį ir nurūko žemutinio lygmens gatvelėmis į užmiestį.
Kaip taisyklė, žemutinio lygmens niekas nebevalė dar nuo Entako laikų, tačiau purvinose gatvelėse beveik nesimatė šiukšlių. Vietiniai kvartalų sanitarai – benamiai puikiai išmanė savo darbą. Kur ne kur matėsi jų būdelės, prisiglaudusios prie tiltų pagrindų ar nebeveikiančių Techo jungčių kabinų. Važiavimas purvinomis žemutinėmis gatvelėmis, Kenetui kaip visada sukėlė nejaukių minčių. Ne apie tokią ateitį jis svajojo, kai įstojo į tvarkdarių korpusą, o iš ten – į teisėtvarkos brigadą. Prisiminė save, dar jauną policininką, ką tik baigusį akademiją ir kupiną idėjų. Per penkiolika metų jis pasiekė vyriausiojo detektyvo laipsnį, tačiau ,,šlifavo gatves“ dažniau nei prieš dešimtį metų.
- Aš juk negaliu leisti samdyti sau armijos, o tu žinai kokie tie naujokai, - šlykščiai vaipydamasis, pacitavo skyriaus viršininko žodžius.
O dar šitas maniakas, kaip bebūtų pikta jau trys dienos siautėjantis tik jo mieste, sušiktame Karsaite.
- Nieko, kai nuvyksim pas kunigą, galėsime paklausti kokia yra gyvenimo prasmė, - niūriai šyptelėjo.
Su lyg tais žodžiais detektyvas sustabdė automobilį šalia raudono plytinio pastato, primenančio viduramžių pilaitę. Šalia metalinių vartų degė suversti šiukšlių skaidytuvai. Besidairydamas, Kenetas pastebėjo ir plakato liekaną, skatinančią atsisakyti bažnyčios ir pasitikti pasaulio pabaigą. ,,Ką gi, nors šis kvartalas nė kiek nepasikeitė per tiek metų.“ – pamanė jis, peržengdamas kažkokio daikto svilėsius. Jau kas, kas, o žemutinis lygmuo buvo tikras rojus visokioms demonstracijoms ir piketams. Teisėtvarka įsikišdavo tik tada, jei sambrūzdis ketindavo išaugti į masines riaušes ir išsiplėsti į kitus lygmenis. Priėjęs prie aplamdytų vartų, spustelėjo vienintelį mygtuką pulte prie vartų. Po keleto minučių garsiakalbis šalia mygtuko sušnypštė ir prabilo metaliniu balsu:
- Kokiu reikalu atvykote į Česterio parapiją?
- Čia detektyvas Kenetas Grantas. Mes susitarėm telefonu, kad aš atvyksiu po dvidešimties minučių. Jei neįsileisite manęs dabar, aš įeisiu su visais vartais. Ne taip, kaip tie vargšeliai, kuriuos susvilinai, šventasis tėve.
Garsiakalbis akimirkai nutilo ir kurį laiką buvo girdėti tik techniniai trukdžiai, tačiau netrukus vartai spragtelėjo ir juose atsivėrė nedidelė anga. Detektyvas apsižvalgė ir susilenkęs įlindo pro angą. Jis atsidūrė anglišku stiliumi prižiūrimame parkelyje. Sintetiniai krūmeliai švietė melsvai, o ornamentais išskutinėta žolė skleidė vos juntamą aromatą. Kaukė akimirksniu perdavė duomenis detektyvui. Ši žolė skleidė lengvą narkotinį tvaiką. Jo koncentracijos buvo per mažai, kad būtum nubaustas, bet užteko, jog pagyvenęs šalia tokios pievelės mėnesį, pradėtum gyventi nesibaigiančiame transe. Už nugaros dusliai spragtelėjo. Krūptelėjęs Kenetas žvilgtelėjo per petį ir pamatė užsiveriančią angą vartuose. Nieko įdomaus, tačiau į dešinę nuo angos įtaisytas liepsnosvaidžio bokštelis tikrai pritraukė detektyvo dėmesį. ,,Pasirodo, bus ką aptarti su dvasiškuoju tėveliu ir be tyrimo.“ – šyptelėjo, žingsniuodamas tiesiai per veją. Kai kareiviškais batais spardydamas dekoratyvinius akmenis priėjo prie namo durų, ten jo tarpduryje jau laukė stambus vyriškis su sutana.
- Aš Edmundas. O jūs tikriausiai esate detektyvas..? – prabilo, baugščiai dairydamasis aplinkui. Kunigui už sutanos diržo buvo užkištas pistoletas.
- Jūs turite leidimą šiam ginklui? – Juodo stiklo kaukė puikiausiai atstojo teisėtvarkos pareigūno pažymėjimą.
- Čia menkniekis palyginus su tuo, kas man atsitiko šįryt. Užeikit greičiau, pabandysiu viską papasakot.
Kenetas Grantas niūriai vyptelėjo tačiau jo stiklinėje kaukėje atsispindėjo tik saulės spinduliai. ,,Esu pas Česterio parapijos kunigą Edmundą. Nelegaliai įrengtas liepsnosvaidis prie vartų, bei pistoletas, rodos, nešiojamas be leidimo. Prie vartų esantys pėdsakai rodo neseniai įvykusį bandymą įsilaužti arba eilinę demonstraciją, kurios dalyviai buvo susvilinti to paties liepsnosvaidžio,“ – eidamas pro duris į vidų, detektyvas susisiekė su skyriumi. Ausyse sudūzgė, o po kelių sekundžių jis išgirdo pyptelėjimą, patvirtinantį išsiųstą informaciją. Itin patogus daiktas, jei tarkim dabar detektyvui ištaškytų galvą. Duomenys apie pavojų jau perduoti, tad kovinės parengties būrys atvyktų per kelias minutes. Žinoma, detektyvo niekas nebeišgelbėtų, tačiau nusikaltėliai būtų sulaikyti. Sekdamas paskui kunigą, Kenetas praėjo skliautuotą gotikinio stiliaus vestibiulį, po to užlipo laiptais į antrą aukštą ir atsidūrė didelėje salėje, primenančioje biblioteką. Skirtumas tik toks, kad vietoj popierinių knygų, kuriomis taip mėgdavo puikuotis didybės manija sergantys žmonės, lentynose gulėjo tūkstančiai video diskų. Žinant kunigo pomėgius galima buvo spėti, kad didžiumą jų sudarė pornografiniai filmai. Prie didelių langų, už plačių užuolaidų, detektyvas pastebėjo įtartinai išsikišusius daiktus, primenančius stacionarius mini pabūklus.
- Matau, kad jūs čia gerai įsitvirtinęs. Leidimus turite?
- Jei aš liksiu gyvas, tai jokie ginkluotės pažeidimai man nebebus svarbūs. Į mane šį rytą bandė pasikėsinti.
- Ir jūs norite pasakyti, kad nuo ryto iki dabar spėjote įsigyti ir įsirengti visą apsaugos komplektą? Meluojate, šventasis tėve, tai nuodėmė. Jūs tą žinote.
Storulis nejaukiai pasimuistė ir numykė kažką panašaus į: „mane seniai jau persekiojo“.
- Gerai, kadangi aš jau čia, tai gal papasakokit savo versiją. Nes šiuo metu esate kaltinamas E-23 straipsnio pažeidimu. Būtent, nelegalios apsaugos sistemos įsigijimu ir naudojimu.
Edmunas apsilaižė sukepusias lūpas ir mostelėjęs į vieną iš odinių krėslų prie video leistuvo atsisėdo į kitą. Detektyvas, ignoruodamas draugiškumą, sukryžiavo rankas ir nugara atsirėmė į gigantišką video leistuvą, taip kad matytų kunigą. Akimis permetęs leistuvo modelio numerį, tyliai švilptelėjo. Akivaizdu, kad Česterio parapija dosni savo dvasiškajam ganytojui.
- Matote, nežinau net nuo ko pradėti. Jūs girdėjote apie Keso sektantų skerdynes, įvykdytas užvakar?
Detektyvas niūriai linktelėjo. Jis ne tik girdėjo, bet ir matė prie sienų prikaltus, tiesiogine šio žodžio prasme, išmėsinėtus sektantus bei šalia tvarkingai į krūveles sudėliotus jų organus.
- Tai va. Vakar man kažkas paskambino vietine Techo jungtimi ir neprisistatęs pradėjo kamantinėti apie tai, kodėl aš nusisukau nuo tikėjimo. Po to pradėjo šaukti, kad aš, kaip Dievo žodžio skleidėjas, degsiu pragare ir panašias nesąmones, – kunigas jaudindamasis nerišliai dėliojo savo mintis.
- Kas tas kažkas? Pas jus ką, videofono vaizdo paslauga atjungta? – grubiai pertraukė Kenetas, taip dar labiau išmušdamas pašnekovą iš pusiausvyros.
- Nežinau. Ta yra žinau, neatjungta. Skambino vyriškis. Pagyvenęs, atrodo. Su žandenomis.
- Taigi...
- Ne, jūs paklausykite: o šį rytą kažkas bandė pas mane įsiveržti. Ne kažkas, bet minia įsiutusių mechanoidų ateistų, ir aš galiu prisiekti, kad tas vyriškis su žandenomis sukiojosi aplinkui, - kunigas vos neverkė.
Kenetas Grantas mintyse šyptelėjo. Tas bandymas įsiveržti, labiau priminė eilinį piketą, tačiau keisčiausia yra tai, kad mechanoidai niekada anksčiau dėl nieko nėra piketavę. O į žmonių religijas jiems tuo labiau spjaut, žinant, kad jie neturi vaizduotės ar troškimo į kažką tikėti. Ir dar tas keistas skambutis. Pasirodo dar vakar reikėjo čia ateiti. Štai tas pėdsakas, tikras religinis karas. Šizofrenikas, grasinantis pasauliui šventu karu, jau nužudė, ką ten nužudė – nukankino trisdešimt tris sektantus ir susprogdino Keso šventyklą. Tik vakarykštis pilotas nelabai limpa į kontekstą. Nieko, jei tik jį sugausiu, apkaltinsiu netgi mikromodulių vagystėmis iš parduotuvių. Įdomu, užėjau pas kunigą, norėdamas sužinoti jo nuomonę apie raštelį, o pasirodo, kad tas pats vyriškis „su žandenomis“ jam jau grasino.
- Na, man aišku. Tačiau norėčiau šio to paprašyti: perskaitykite šį lapelį ir pagalvokite ką galėtumėte apie jį pasakyti, - ištarė mechanišką frazę, nors jau beveik žinojo atsakymą.
Kunigas drebančiomis rankomis paėmė lapelį ir jį išlankstęs perskaitė.
- Čia... Man tą patį jis sakė... Ir dar pridūrė, kad degsiu pragare amžinai. Ir pradėsiu degti dar šiandien, - storulio balsas virpėjo, tariant šiuos žodžius.
- Tik nepulkit į isteriją. Dievo reikalais rūpinkitės jūs, o man palikit manuosius, – detektyvas jau norėjo susisiekti su skyriumi, kai lauke nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Stiklai su trenksmu žaižaruodami pažiro į vidų, kapodami video leistuvą ir partrenkdami detektyvą ant grindų, o sprogimo bangos neatlaikiusios lentynos kiužo, užliedamos salę tūkstančiais saulėje spindinčių video diskų. Kai kaukė vėl atstatė normalų klausos lygį, Kenetas papurtė galvą, norėdamas atsikratyti ūžesio galvoje. Jei ne kaukė, žaibiškai sureagavusi į sprogimo bangą, jo smegenys jau būtų išsitaškiusios po visą patalpą nuo garso bangos. Sunkiai atsistojęs ant kojų ir trindamas smūgio sutrenktus šonus, detektyvas pažvelgė į kunigą. Jo veidu tekėjo kraujas, besisunkiantis iš ausų, akių ir nosies. Į krūtinę buvo įsmigusios kelios stiklo šukės, o konvulsiškai suriestos galūnės bylojo apie nuo skausmo šoko išsiliejusį kraują į smegenis.
- Centre, čia Gralis. Kodas raudonas Česterio parapijoje, kartoju, kodas raudonas, - detektyvas susisiekė su skyriumi, tuo pat metu bėgdamas prie lango.
Iš vartų, priekinės sienos dalies bei angliško stiliaus parkelio neliko nieko. Pusės metro gylio ruožai buvo išrausti nuo vartų vėduokle į namą. Sprogimo epicentre, vartų vietoje juodavo išsilydžiusio betono duobė. Kita gatvės pusė buvo nepaliesta sprogimo. Netgi priešais esančio robo-kioskelio langai neišdužo. „Nukreipiamo veikimo sprogmuo, ar ne? Nenori sužaloti daugiau, nei šiuo metu reikia?“ Mintyse kreipėsi į maniaką, o kad čia to paties asmens darbas, jau neabejojo. Labai keistai viskas sutapo. Jam bemąstant, pasigirdo galingų variklių riaumojimas ir netrukus prie vartų cypdami padangomis sustojo trys šarvuočiai, iš kurių lyg žirniai pabiro sunkiai šarvuoti kareiviai. Tuo pat metu virš namo kažkas dunkstelėjo. „Išlaipino desantą.“
- Centre. čia Gralis. Galit užeiti. Užpuolikas, manau, jau pasišalino. Turime kunigo lavoną, bei kalną popierizmo.
„Tik negalvok apie pensiją.“ – priminė pats sau, kai vienas iš medikų apžiūrinėjo jo sumuštus šonus.

2306.03.09 (ketvirtadienis)

- Ištyrėte Česterio parapijos videofono įrašus? Tai neškit viską čia. Taip, ir robotų parodymus, viską!
Juodukas, baltu kostiumu, išjungė mobilų ir sviedė jį ant stalo. Detektyvas su kartėliu pažvelgė į X kartos mobilųjį telefoną, prisijungiantį prie Techo saugiau negu kaukė. Bet nėra ko ir svajoti. Taryba netgi trims detektyvams nenupirks vieno mobilaus. „Ir kam aš moku mokesčius?“ – pagalvojo.
- Taigi, Kenetai Grantai. Jau keturios dienos, kaip religinis maniakas šlaistosi po Karsaitą, o tu man atneši tik krūvą spėlionių, vyriausiojo psichologo skundą bei Česterio parapijos kunigo lavoną, neskaitant ankstesnių numirėlių.
- Dar energetinės kavos buvau atnešęs, - gaižiai sumurmėjo detektyvas. Gerai kad jo veidą dengia juodo stiklo kaukė.
- Tu vyriausias detektyvas, bet aš tave išspirčiau į tokį užkampį, kad net nesapnavai. Jei ne darbuotojų trūkumas. Aš juk negaliu leisti samdyti sau armijos, o tu žinai kokie tie naujokai. Taigi turėtum bučiuoti mano juodą užpakalį iš dėkingumo, bet man to nereikia...
- Šią vietą pasiekiau savomis pastangomis ir iš nieko išmaldos neparašiau, - sumurmėjo Kenetas, jau atmintinai mokėdamas eilinę vado giesmelę.
- Šią vietą pasiekiau savomis pastangomis ir iš nieko išmaldos neparašiau, - skyriaus vadas mostelėjo į sieną ant kurios puikavosi holografiniai garbės raštai. – To paties reikalauju ir iš tavęs. Tu suvoki, kad jis žudo mokesčių mokėtojus? Taigi, kai suves suvestinę, tai nubrauks ir tau, ir man atlyginimus. O aš nenoriu praleisti vasaros šioje skylėje. Supranti, kad man norisi paatostogauti? – kalbėdamas skyriaus vadas žvelgė pro langą į skyrių, tad nepastebėjo įėjusio vaikinuko iš laboratorijos korpuso. – Tu žinai, kaip man kenkia Karsaito smogas...
- Sere, atsiprašau, kad pertraukiu, bet manau, kad atnešė tyrimus, - Kenetas Grantas stumtelėjo vaikinuką į priekį.
- Pprašau, ssere, - jaunuolis buvo ką tik baigęs akademiją ir ypatingai pergyveno kai senasis Vilsonas Streineris šaukdavo ant jo. Senesni darbuotojai jau buvo prie to pripratę tiek, kad nebekreiptų į tai dėmesio.
Vilsonas paėmė plastikinę dėžutę ir rankos mostu liepė pasiuntinukui išeiti. Užsidarius durims, pakvietė Kenetą arčiau prie stalo.
- Spėk kieno tai darbas? – sąmoksliškai mirktelėjo prieš atverdamas dėžutę.
- Naujojo Mesijo?
- Aha. Netgi raštelis identiškas aniems dviems. Įsivaizduok, nekopijuotas, o ranka parašytas, bet identiškas. Tas padaras turbūt turi kokį nagingojo raštininko rinkinuką. Sprogmuo nukreipto veikimo kaip ir kitais atvejais. Taigi, turim raštininką, laisvalaikiu besidomintį kariniais sprogmenimis. Kas dar: niekas vėl nieko nematė, girdėjo tik sprogimą. Vienas iš liudininkų netgi pasakė: „Nugriaudėjo kaip dievo rūstybė. Tas kunigas gi buvo ištvirkėlis.“ Įsivaizduoji? Kas darosi, jei žmonės pradeda taip moralizuoti gatvėse. Neveltui atsiranda visokių pamišėlių.
- Sere, o kaip aplinkos tyrimas? DNR kodai?
- Kaip ir praeitais kartais: visi įkalčių kodai, genai ir kitos nesąmonės tiktų bent pusei šio miesto žmonių. Negaliu sau leisti apklausti pusei miesto. Beje ir laiko tiek neturime. Nebent maniakas dar savaitėlę padirbėtų. Tokiais jo tempais, apklausai liktumėm tik aš, tu ir maniakas. Nebent, tu ir esi tas maniakas...
- Jokiu būdu, sere. Taigi mes turime profesionalą arba kovinį robotą? Sprendžiant iš nusikaltimo detalių, manau, kad turime reikalų su pamišusiu koviniu robotu. Gal apsauginio tipo arba kokio vienu iš gangsterių smogikų.
- Robotas su religiniu pamišimu? Na, jau... – Vilsonas skeptiškai palingavo galvą. – Nori sužinoti analitikų nuomonę? Jie mano, kad čia pasidarbavo vienas vadinamųjų vienuolių. Prisimeni 2302-sius? Tada irgi buvo panašiai. Kryžiaus kariai, taip jie buvo pasivadinę, irgi skerdė viską iš eilės rėkdami, kad Karsaitas, išganytojo gimtinė, privalo likti tyra prieš tikrąjį tikėjimą. Į ką jie tada tikėjo?
- Į mėnulio ir medžio simbiozės Dievą. Puikiai prisimenu šią bylą, sere. Tik braižas skiriasi. Kryžiaus kariai skerdynes atlikdavo kirviais ir kitomis nesąmonėmis. O šis, pasitelkia šiuolaikinę techniką, sprogmenis. Be to, kiek žinome, jis veikia vienas. Vienuoliai gi, dirbo gaujomis. Jau po paties pirmojo antpuolio mes sulaikėme aštuonis, - detektyvas susimąstęs atsisėdo į krėslą priešais vadą, ko paprastai nedarydavo.
- Palauk, - Vilsonas sunėrė pirštus. Analitika buvo jo arkliukas. – O kaip Keso sektantų skerdynės? Ten buvo pasidarbuota peiliu, o sprogmenų nebuvo išvis.
- Tačiau, sere, sektantai buvo užmigdyti dujomis, prikalti prie sienų, o tada, kai pradėjo atsigauti, juos pradėjo mėsinėti. Vienuoliai spjaudavo į bet kokį atsargumą, jiems svarbu buvo tik rezultatas, o Mesijas dirba švariau negu švariai. Be to, jei neskaitysime Oliverio Verkiu, visi kiti išpuoliai buvo surengti prieš religingus žmones. Kiek Karsaite yra religinių centrų?
- Keturi, - vadas jau suprato kur lenkia jo pavaldinys. Jis griebė mobilų, kuris nelauktai suskambo jo rankose.
- Klausau? Kodas raudonas, islamistų mečetėje! – riktelėjo Kenetui Grantui į veidą, o pats tėškė delnu per stalą. – Kovinis būrys jau važiuoja tenai, o tu ko lauki? Atskiro pakvietimo? Kuo greičiau važiuok į tą ketvirtą, kaip ten jisai...
Detektyvas viską suprato jau po pirmų vado žodžių. Bildėdamas kareiviškais batais jis jau lipo laiptais, kai Vilsonas išrėkė paskutinius žodžius jam pavymui.

Įsėdęs į automobilį, įjungė sireną ir nepaisydamas elementariausių kelio taisyklių, nušvilpė pačia aukštutine gatve į miesto centrą. Prabangūs robo-automobiliai pypsėjo jam pavymui, tačiau iš kelio traukėsi. Suvokdamas, kad gaus ne vieną papeikimą, trenkėsi į gatvės tvorelę ir nusileido į vidutinį lygį. Įsijungusi oro pagalvė kiek sušvelnino smūgį, tačiau variklyje vis tiek kažkas įtartinai sudžeržgė. Už jo pasigirdo stabdžių cypimas ir nemažas trenksmas. Nė kiek nesumažinęs greičio, jis žvilgtelėjo į galinio vaizdo ekraną. Jau tolumoje rūko kelios mašinos. Jam bežiūrint į jas dar įsirėžė robo-keltuvas. „Tikiuosi, kad niekas labai nenukentėjo.“ – pamanė Kenetas vėl žvelgdamas pirmyn į kelią. Dar keletą kartų neleistinai kirtęs gatves, tačiau nesukėlęs jokių avarijų, detektyvas taip staigiai sustabdė automobilį, kad cypiančios padangos paliko juodas juostas ant asfalto. Išsitraukęs iš dėklo pistoletą, pasileido link laiptuotos piramidės, kurioje buvo įsikūrę keltų ainiai, druidų klanas. Nors buvo pats pikas, praeiviai baugščiai traukėsi nuo kaukėto pareigūno, praleisdami jį į priekį. Šokdamas per tris pakopas, Kenetas mikliai įveikė laiptuotą papėdę ir atsidūrė piramidės viršūnėje šalia įėjimo.
- Kur vyksta apeigos? – riktelėjo ant apsauginio, tačiau iš kaukės pasigirdo tik šaltas klausimas, atmetantis bet kokias abejones nepaklusti.
- Dešinysis koridorius žemyn. Trečia aukojimo salė, sere. Šiandien aukojimas, - apsauginio veidas rodė, kad jis niekaip nesupranta, ko detektyvui su ištrauktu ginklu prireikė druidų pastogėje.
- Kviesk detektyvus, jie žinos ką daryti. O dabar, be jų neišleisk nieko iš šventyklos. Aišku? – Kenetas lyg argumentu pamojavo ginklu.
- Taip, sere, - vyriškis įsitempė kaip armijoje. Turbūt buvęs kareivis, radęs geresnį darbą, nei mutantų šaudymas radioaktyviose zonose.
„Centre, čia Gralis. Esu druidu klane, kol kas švaru, tačiau siųskite brigadą, kad išnaršytų perimetrą.“ – Detektyvas susisiekė su skyriumi, leisdamasis žemyn. Nulipęs maždaug tiek pat laiptukų, keliais užlipo išorėje esančiais laiptais, jis pateko į melsva spalva apšviestą akmeninį koridorių. Pasieniais stovėjo stikliniai kokonai su apvytusiais, tačiau natūraliais augalais. Priėjęs trečiąją aukojimo salę, prikišo galvą prie dvivėrių medinių durų ir įsiklausė. Iš pradžių buvo tylu, tačiau netrukus, kaukei sustiprinus klausą, jis išgirdo dejonę. Vikriai atlapojęs duris, Kenetas šoko į vidų ir kelis kartus persivertęs per petį priklaupė, atkišęs į priekį pistoletą. Ant pakylos stovintis sutanuotas druidas dešinėje rankoje laikė nedidelį pultą, o kairėje – lengvąjį automatą. Priešais jį beveik taisyklingu puslankiu gulėjo žmonės pakirsti kulkų serijos. Aplink telkšojo balos tamsaus kraujo, dar nespėjusio sukrešėti. Nieko negalvodamas detektyvas tris kartus iššovė į subjektą. Druido dešinysis petys nusidažė tamsiai raudonai ir jis kiek nustebęs pažvelgė į šovusįjį. Po to vikriai nėrė po už altoriaus ir paleido atsakomąją šūvių seriją. Detektyvas sureagavo beveik tuo pat metu, šokdamas į kairę. Jam pavymui į grindinį sutarškėjo kulkos. Bėgdamas tarp suolų ir lydimas kulkų, kapojančių medį, garso Kenetas iš paskutiniųjų sukaupė jėgas ir paskutinius metrus iki akmeninės kolonos įveikė neįtikėtinai greit. Greičiau nei kulkos. Būtent taip, kaip ir mokė karinėje akademijoje. Serijai nutrūkus, jis iškišo pistoletą ir keletą kartų iššovė į altorių. Nuo jo nuskilo keletas akmens gabalų. „Centre, čia Gralis. Kodas raudonas. Kartoju, kodas raudonas.“ – pasinaudodamas atokvėpio minute, išsiuntė pranešimą.
- Pasiduokite, – ore nuskambėjo kaukės sintezuotas balsas. – Čia detektyvas Kenetas Grantas, jei pasiduosite, turėsite teisę į visuomeninį teismą.
Vietoj atsakymo nuskambėjo automato serija. Kenetas irgi atsakė keliais šūviais. Dabar svarbiausia tempti laiką, kol atvyks kovinis būrys. O tada galima bus su pasimėgavimu stebėti, kaip į mechaninius šarvus įlindę kareiviai į kąsnelius sudrasko maniaką. Staiga kaukė jam perdavė silpną signalą. Įjungta aplinkos naršymo programa pajuto kažką netoliese einantį į šią salę. Ir ne pro pagrindinį įėjimą, o pro šoninį kur, pasak Techo, buvo druidų gyvenamosios patalpos. Nė kiek nesvarstydamas jis iššoko iš už kolonos ir, be perstojo šaudydamas į altorių, pasileido tų durų link. Kaukės apskaičiavimais jis pribėgs prie durų kaip tik tuo momentu, kai ateinantysis jas pravers. Ir jam liks kaip tik viena kulka, kad iššautų ją į Mesiją, kadangi tada jų nebedengs jokia kliūtis. Apie tai, kad pats taip pat lengvai gali gauti net ne vieną kulką, nė nepagalvojo. Darbe dar ne to buvo atsitikę. „Keturios, trys, dvi...“ – bėgdamas ir šaudydamas, skaičiavo likusius šovinius. Su lig „vienu“, jis atsidūrė lygiagrečiai altoriui ir iššovęs į maniaką, įšoko pro atsivėrusias duris, kartu įstumdamas ir žmogų, ėjusį į salę. Visa laimė, kad durys buvo iš apdirbto medžio. Vos tik jos užsivėrė, į jas pradėjo smigti kulkos. Garso izoliacija veikė puikiai, tačiau buvo galima jausti, kaip durys sudreba kiekvienai kulkai smingant į ją. Akimirksniu pagriebęs išgelbėtą jauną moterį, Kenetas nutempė ją tolyn koridoriumi. „Čia centras. Kas vyksta?“ – Vidinėje kaukės pusėje kamputyje sumirgėjo pranešimas. ,,Susišaudymas trečiojoje salėje. Mesijas turėtų būti vis dar ten...“ Pranešimą nutraukė galingas sprogimas, pasigirdęs už nugaros. Kenetas griuvo ant grindų instinktyviai pridengdamas moterį ir uždengdamas jos ausis pirštinėtomis rankomis. Kaukė vėl sėkmingai nuslopino sprogimo garsą, nuslopino ir artėjančius žingsnius. Gulėdamas ant grindų, detektyvas tik intuityviai pajuto, kad kažkas bėga pro šalį, o ne išgirdo. Pakėlęs galvą, išvydo sutanuotąjį, nusitaikiusį į gulinčiuosius iš lengvojo automato. Jo dešinioji ranka bejėgiškai karojo, o ant kairiojo šono plėtėsi raudona dėmė. Paskutinis šūvis vis tik buvo taiklus. Detektyvas suvokė, kad net ir labai norėdamas nesugebės pargriauti, kad ir sužeisto maniako, pats negavęs kulkos. Tačiau jo raumenys vis tiek įsitempė pasiruošusios šuoliui. Tą pačią akimirką, kai tuščiai spragtelėjo automatas, Kenetas šoko į priekį, tikėdamas sugriebti sutanuotąjį už kojų ir pargriauti. Tačiau šuolio nepavyko užbaigti. Sparčiai artėjanti automato buožė trenkėsi į stiklo kaukę, parblokšdama jį ant žemės. Maniakas vėl iškėlė buožę į viršų, tačiau koridoriuje pasigirdęs sutartinis trepsėjimas privertė jį sprukti. Netrukus pribėgę smogikai nusekė paskui, tačiau Kenetas Grantas buvo įsitikinęs, kad žudiko jau nebesugaus. Šitas Mesijas sugebėjo bėgioti netgi su dvejomis kulkomis kūne.


Kenetas Grantas lėtai nusiėmė stiklo kaukę ir atsargiai atjungė laidus nuo smilkinyje įtaisyto lizdo. Švelniai padėjęs stiklo gabalą ant stalo, pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Į jį žvelgė išbalęs vyriškis trumpais juodais plaukais ir pakumpusia nosimi. Detektyvas nusišypsojo savo atvaizdui ir šis atsakė tuo pačiu. Buvo keista matyti savo atvaizdą besišypsantį. Kenetas sunkiai atsiduso ir uždengė vienintelį veidrodį bute juoda medžiaga. Per tiek metų atprato reikšti emocijas kitiems matant. Netgi pačiam sau. Lėtai perbraukęs kaukę pirštais, pasuko į virtuvę. Pamaitinęs mėlynas žuveles akvariume, atidarė šaldytuvą ir prisiversdamas išgėrė energetinį mišinį, atstojantį jam visos paros maisto davinį bei palaikantį organizmą. Peržvelgęs menkas šaldytuvo atsargas, pasiėmė sintetinio alaus ir nors žinodamas, kad nepajaus jokio poveikio, truktelėjo gerą gurkšnį. Žvilgtelėjo į laikrodį. Be penkiolikos dvylika. Nešinas alumi nuėjo į vienintelį kambarį ir įjungė televizorių. Šniokščiant lietui, transliuojamam per Outdoors kanalą, baigė gerti alų ir perjungė televizorių į video režimą. Ekrane pasirodė jauna mergina panaši į Kenetą. Ji pozavo objektyvui, tačiau jos rimtą veiduką nuolatos nutvieksdavo šypsena, lyg kažkas už objektyvo būtų ją juokinęs. Kitame kadre pasirodė jaunuolis. Tiksli jaunesnio Keneto Granto kopija. Jis juokdamasis bandė uždengti merginą nuo objektyvo, o ši plaikstydama vėjyje juodus ilgus plaukus juokais grūmėsi su juo. Kitas failas rodė tą pačią porelę pietaujančią prie seno vijokliais apaugusio namo. Jų veidai buvo kiek paniurę, o merginos akys pabrinkusios tarsi nuo verksmo. Vėliau jie atsikėlė ir nuėjo į nedidelį parkelį už namo. Skraidanti kamera sekė juos iki pat dviejų nedidelių antkapių. Pasvirusiomis raidėmis ant jų buvo iškalta „Oliveris ir Natalija Grantai“. Mergina vėl pravirko, o jaunuolis apkabino jos krūpčiojančius pečius. Dar kitas failas vaizdavo vieną Kenetą toje pačioje vietoje tik be laiko susenusį ir palaužtą skausmo. Šalia dviejų antkapių stovėjo dar vienas, naujesnis. Iškaltomis raidėmis buvo parašyta „Gabrielė Grant. Mylintis brolis niekada nepamirš tavęs...“ Vaizdas ekrane užgeso ir kambarys nugrimzdo į tamsą. Tačiau Kenetas to jau nepastebėjo. Jo krūtinė tolygiai kilnojosi ir tik mėšlungiškai suspaustas valdymo pultelis rankoje bylojo apie nerimastingą detektyvo miegą.

2306.03.10 (penktadienis)

- Taigi, ponia...
- Panele, sere. – Juokdamasi pataisė rudaplaukė mergina.
- Taigi, ponia Lija, - skyriaus vadas buvo nepalaužiamas. – Gal teiksitės mums paaiškinti, kodėl žudikas nusitaikė būtent į jūsų šventyklą? Gal kas nors jums grasino? Turėjote priešų?
- Ne, ne ir dar kartą ne. Kiek gi aš galiu kartoti tą patį? Aš turbūt vienintelė šiame kabinete kuri nenutuokia net pusės to kas įvyko, o jūs dar kamantinėjate mane.
„Aha, žinome mes viską, tik apsimetinėjame.“ – mintyse pastebėjo Kenetas.
Vilsonas Streineris niūriai pro stiklinę sieną pažvelgė į skyrių. Pažiūrėjus į jį, galima buvo teigti, kad jis visą naktį rankomis surinkinėjo robotus, o ne dalyvavo apklausoje. Gi pažvelgus į apklausiamąją to negalėjai pasakyti. Atrodė, kad bemiegė naktis jai įdavė ne tik jėgų, bet ir grožio.
- Ponia, tai yra panele, kuo jūs mažiau žinosite, tuo saugesnė būsite, - sunkiai prakalbo Vilsonas. - O tuo tarpu, bet kokia smulkmena, kuri jums atrodo nereikšminga, mums gali būti paskutinė grandis šioje byloje.
- O dabar duosite lapelį su numeriu ir pasakysite, kad jei ką nors prisiminčiau, paskambinčiau? Kaip senuose filmuose? – Lija atvirai šaipėsi jam į veidą.
- Ne. Mes padarysime truputį kitaip, - matėsi, kad vadas jau spėjo išsišaukti per naktinę apklausą, tad dabar jam norėjosi tik poilsio. – Šis žavus jaunuolis lydės jus visur, tol kol baigsis byla.
Nustebęs Kenetas apsidairė ieškodamas to žavaus jaunuolio.
- Netgi šitaip? – jos antakiai pakilo aukštyn.
- Netgi šitaip. Kenetai, į ją jau kėsinosi, tad yra didelė galimybė, kad maniakas pabandys užbaigti tai, ką pradėjo. Beje, tu irgi užsitarnavai jo kirvio, ar tiksliau nukreipiamojo sprogmens, sutrukdydamas jam tada šventykloje. Tad bus geriau, jei laikysitės greta.
- Kad vienu smūgiu jis galėtų pribaigti mus abu? – kaukė vėl sėkmingai nuslėpė ironijos gaidelę balse.
- Ne. Kad nekiltų įtarimas. Jei paskirsiu šiai poniai apsaugą, jis gali ir sudvejoti. O tuo tarpu tu ir saugosi ją, ir pats būsi kaip jaukas. Mums svarbiausia jį sugauti iki savaitės pabaigos.
Detektyvas jau norėjo paklausti kas bus kitą savaitę, bet prisiminė pats. Tas nelemtas lėšų skirstymas, tad jei skyrius nori gauti savo pyrago dalį, jam tikrai praverstų, jei maniakas tą dieną nelakstytų laisvėje ir nesprogdintų žmonių ar šventyklų.
- Klausau, sere, - detektyvas atidavė pagarbą, kaip kad buvo matęs istoriniuose filmuose ir kreipėsi į Liją. – Gerbiamoji panele, jūs laisva. Į mane galite nekreipti jokio dėmesio, jei nenorite.
Moteris dėbtelėjo į juos abu ir staigiai apsisukusi išlėkė iš kabineto. Kenetas, laikydamasis šiokio tokio atstumo, nusekė ją.
- Jūs turite automašiną? – gatvėje, nežiūrėdama į jį paklausė.
- Taip, - detektyvas atsakė, dairydamasis aplinkui. Tąsymosi su, kad ir liudininke, perspektyva jo nežavėjo. – Kur važiuosime?
- Namo... Aš velniškai noriu miego.

Kai detektyvo automobilis sustojo prie nedidelio medžio ir akmens komplekso, Lija jau seniai miegojo, galva atsirėmusi į stiklą. Kenetas atsargiai ištraukė iš jos rankų rankinę ir pasirausęs joje ištraukė pultelį. Pavartęs jį rankoje, įmetė atgal į rankinę ir jau norėjo pažadinti liudininkę, tačiau jam dar neprisilietus, ji pabudo.
- Atvažiavom? – automatiškai paklausė, nors prieš akis stovėjo jos namas.
- Taip. Atrakinkit vartus ir atsiminkit, nesvarbu kas beatsitiktų, laikykitės šalia manęs.
Vietoj atsakymo ji surinko kombinaciją pultelyje ir akmeninėje tvoroje atsivėrė anga.
- Aš nemažas vaikas, kad viską reikėtų sukramtyti ir įdėti į galvą. Pati suprantu, - sakydama ji susiraukė.
- Kaip pasakysite, - numykė Kenetas, įvairuodamas automašiną į nedidelį tvarkingą kiemelį.
Vos tik sustojus, Lija išlipo ir sparčiai nužingsniavo namo durų link. Mintyse nusikeikęs, detektyvas nuskubėjo paskui. Merginai tikrai nerodė jokios pagarbos teisėtvarkai, o liudininkų apsauga jai atrodė panaši į vaikų žaidimus. „Prakeikti religingieji.“ – Ištarė mintyse, užtverdamas jai kelią.
- Duokit raktus, ir leiskit mane pirmą, - pareikalavo.
Mergina abejingai gūžtelėjusi pečiais ištiesė detektyvui raktus ir neatsilikdama nuo jo net per žingsnį nusekė paskui. Kenetas vikriai atrakino duris, savo darbe buvo sutikęs ir sudėtingesnių spynų, ir įžengė į vidų. Pasitraukė nuo durų įleisdamas šeimininkę į vidų, tačiau toliau eiti neleido. Kaukės pagalba susisiekė su kvartalo kompiuteriu ir, gavęs namo duomenis, jį perskanavo. Gauti duomenys identiškai sutapo su gautais iš Techo. Kenetas pasisuko į Liją:
- Viskas gerai. Name kol kas saugu.
- Aš ir pati gerai tai žinau, - purkštelėjo. – Namą saugo pats kvartalo Techas.
„Žinau aš tuos visagalius Techus ir dar geriau žinau kaip juos lengva apeiti.“ – Pamanė detektyvas, uždarydamas ir užrakindamas duris. Po to nusekė paskui šeimininkę į svetainę. Kaip ir reikėjo tikėtis, kambarys buvo pilnas stiklinių kokonų, kuriuose augo natūralios gėlės. Apdailai taip pat buvo panaudotas natūralus medis, kainuojantis milžiniškus pinigus ir taip pat velniškai nepatvarus. Druidų tikėjimo nariai, nors ir skelbė apie gamtos galią, skelbė jog reikia saugoti likusią nedidelę jos dalį, tačiau nesikuklindavo tą nedidelį likutį naudoti savo malonumui. Lija nusimetė švarkelį ant masyvaus stalo ir, pažvelgusi tiesiai į stiklinę kaukę, paklausė:
- Kiek laiko reikės mane saugoti, detektyve?
Kažkodėl nuo jos žvilgsnio Kenetui suvirpėjo paširdžiai. Merginos žvilgsnis gręžte gręžė, ir jis eilinį kartą apsidžiaugė, kad kaukė neperduoda jokių emocijų į išorę.
- Kol sugausime maniaką. Tikimės, kad tai įvyks per šią savaitę.
- Aišku. Dabar einu išsimaudyti. Jūs irgi lipsite pas mane į dušo kabiną? – Balse pasigirdo ironijos gaidelė.
- Ne. Aš jus stebėsiu per atstumą, - Kenetas pirštinėtos rankos pirštu pabaksnojo sau į kaukę ir įsitaisė ant plačios sofos.
- Tik per daug neįsijauskite, - per petį metė Lija ir jį vėl išpylė prakaitas.
„Kas man darosi? Ne pirmą kartą saugau liudininkes, ne pirmą kartą mane gaudo maniakas. Susiimk.“ – pamanė, bandydamas susikaupti. Visą vidinė kaukės pusė mirguliavo nuo trimačio namo vaizdinio. Žalias taškelis, pavadinimu liudininkė, užlipo į antrą aukštą ir sustojo. Nustumdamas namo vaizdą į kraštą, Kenetas padidino sektorių, kuriame ji buvo. Išskydusi žalia spalva įgavo dušo kabinoje besiprausiančios merginos kontūrus. Etiniais sumetimais kaukės netransliuodavo normalaus vaizdo. O tik žalių linijų kontūrus, kurie atrodydavo panašiai kaip pirminiai trimačiai projektai. Nustūmęs ir šį vaizdinį į kraštą, detektyvas susisiekė su Vilsonu Streineriu. Pokalbis buvo trumpas ir lakoniškas, tikriau šnekėjo vien vadas:
- Seksi ją tiek, kiek aš liepsiu. Nesijaudink, mes viską stebime per vietinį Techą, o brigada reikalui esant atvyktų pas jus mažiau nei per porą minučių. Viskas. Įsivaizduok, kad tai atostogos.
Po mažiau nei pusvalandžio būnant aktyviai prisijungus prie kaukės, įsiskaudo smilkinius ir akis. Teoriškai tokio tipo įtaisai neturėjo jokio pašalinio poveikio, tačiau praktiškai Grantas pažinojo bent keletą detektyvų, kuriems tiesiog susvilo smegenys nuo per ilgo aktyvaus prisijungimo esant kovinei parengčiai. Žinoma, valdžia į šiuos atsitikimus nekreipė jokio dėmesio kaip ir į pasiūlymus aprūpinti detektyvus psichologų pagalba. Ne kiekvienas liktų sveikas net ir po kelių mėnesių nuolatinio kaukės nešiojimo. O ką jau kalbėti apie detektyvus, nešiojančius kaukes bent po keletą metų. Žaliasis taškas pajudėjo ir nulipęs į pirmą aukštą pasuko į svetainę. Kenetas išjungė namo analizatorių, palikdamas tik standartinį saugos režimą. Tuo metu į kambarį įžengė Lija, susisupusi chalatą ir braukdama nuo veido šlapius plaukus.
- Patiko? – paklausė, ir jis pasijuto lyg viešnamyje su viena iš tų sintetinių kekšių. – Aš einu miegoti, visą naktį nesudėjau nė bluosto jūsų skyriuje, o tu jei nori gali prigulti čia, ant sofos. Mano kambarys yra šalia, tad gali nesijaudinti, puikiai girdėsi mano klyksmą, jei kas nors atsitiks.
Pirmą kartą Kenetui pritrūko žodžių. Palaukęs kol ji išeis, jis sugniaužė kumščius. Lija jį erzino, tačiau šis erzinimas, kad ir kaip bebūtų keista, buvo keistai malonus. „Man ką, smegenėlės perkaito?“ – Niūriai pajuokavo, tačiau vis tik įjungė sveikatos būklės skanavimą. Kol vietinis Techas per kaukės jungtį vertino detektyvo sveikatos būklę, šis sunkiai išsitiesė ant sofos. Mintys sukosi apie maniako skerdynes, įvykdytas per šią savaitę, tačiau kažkodėl negalėjo susikaupti tiek, kad galėtų logiškai analizuoti įvykius. Ir nė pats nepajuto kaip užmigo. Pirmą kartą gyvenime su kauke ant veido, prijungta prie tinklo.

2306.03.11 (šeštadienis)

Refleksai suveikė greičiau, nei sąmonė sugebėjo atsibusti. Kaukės suerzintų nervų dėka kūnas jau ritosi grindimis, o sąmonė dar tik budo. Kenetas visiškai išsibudino lindėdamas kažkur po stalu ir vienoje rankoje gniauždamas pistoletą. Kaukė į sąmonę transliavo visokias reklamas ir trukdžius. Detektyvas sutriko ir pasimetė. Per visą darbo patirtį, jis pirmą kartą susidūrė su tokia problema. Dešinė ranka instinktyviai šovė kaukės link, norėdama ją nusiplėšti, tačiau paveikta kaukės pasiųsto impulso, bejėgiškai nukaro. Trinktelėjo šūvis. Bandydamas ką nors įžiūrėti ir suvokti pro kaukės iškreipiamus vaizdinius, jis vėl refleksiškai nusirideno grindimis. Prisiglaudė prie spintos ir pabandė sumažinti kaukės veiksnumą iki minimumo. Kažkur pasigirdo išgąstingas moters riksmas, vėl trenkė šūvis dabar prie pat Keneto ausies. Refleksiškas šuolis į priekį, persivertimas per petį, pasisukimas ir detektyvas drėbėsi ant grindų visa jėga trenkdamas kaukės kraštą į stalo koją. Galvą perskrodė šiurpus skausmas, iš sužaloto smilkinio bei nosies pasipylė kraujas. Tačiau Kenetas pasiekė savo: stiklo kaukė, nutraukytais laidais, dabar gulėjo šalia jo veido. Sunkiai persivertęs ant nugaros, jis pamatė virš jo palinkusią Liją. Ji vilkėjo ploną lininį chalatą, o išsigandusį veidą rėmino išsiplaikstę plaukai. Kenetas nusišypsojo jai, rydamas kraują, tekantį iš nosies.
- Man reikia į vonią, - ištarė, sunkiai keldamasis.
Mergina stovėjo ir nejudėjo. Šiurpiai vyptelėjęs, detektyvas paleido iš rankos mėšlungiškai suspaustą pistoletą, kuriame trūko lygiai dviejų kulkų ir pabandė nuropoti į vonią. Galvą vėl perskrodė skausmas, o smilkinys ir kairioji veido pusė nutirpo visiškai.
- Padėk gi, po velnių, - sušnypštė taškydamasis krauju. – Arba prieš Mesiją stosi viena pati.
Jis spėjo nušliaužti dar porą metrų, kai Lija pagaliau atsipeikėjo nuo šoko tiek, kad sugebėjo nubėgti iki vaistinėlės ir suleisti Kenetui kraują stabdančių bei skausmą malšinančių injekcijų. Maždaug po keliolikos sekundžių į namą įsiveržė šturminė brigada.

Vilsonas Streineris atsisėdo šalia Keneto. Tuo pat metu tech-medikas tvarkė jo sugadintą jungtį smilkinyje. Kraujo trūkumą jau seniai atstatė, tačiau detektyvas vis tiek jautėsi taip lyg viskas sąmonėje plaukiotų.
- Kodėl neklausi kas atsitiko? – patylėjęs kelias minutes, paklausė Vilsonas.
- O kas čia galėjo atsitikti? Tiesiog man prasidėjo psichozė ir viskas. Aš pats vos savęs nenušoviau. Tačiau tai nereiškia, kad nebegalėsiu toliau dirbti. Dabar jaučiuosi puikiai.
- Nė velnio tau niekas neprasidėjo. Nepavyks gauti jokių atostogų, - suurzgė šefas. – Čia Mesijo darbas. Mes jį sugavome. Tiksliau tik jo lavoną. Jis nepasidavė gyvas.
Kenetas taip staigiai pasuko galvą į pašnekovą, kad tech-medikas vos spėjo atitraukti instrumentus nuo paciento jungties.
- Kaip sulaikėt? Kas atsitiko? – Suriko.
- Jis įsilaužė į vietinį Techą. Dėl to ir sukvailiojo tavo kaukė. Tuo metu juk buvai prisijungęs prie Tinklo. O sulaikėme jį taip: sekdami tavo kaukės duomenis, pastebėjome naikinantį impulsą iš Techo, o prisijungę prie jo meistrai greit surado įsilaužėlį. Žinoma, jis tuo neapsiribojo. Norėdamas nukreipti dėmesį, Mesijas sudegino keletą programų, perrašė kai kurias komandas, vienu žodžiu, pasilinksmino. O šio malonumo pasekmės keliolika lavonų, šimtai nebeveikiančių sistemų. Milijoniniai nuostoliai. Matai, sakiau, kad naudodami tave kaip masalą, pasieksime savo.
Kenetas Grantas ir nusivylė, ir lengviau atsikvėpė. Žinoma, jis tikėjosi, kad sulaikys maniaką pats, tačiau dabar gulėjo lovoje ir mėgavosi raminamųjų poveikiu. Po pietų pas jį į palatą užėjo Lija.
- Sveikas Kenetai. Šį rytą tu mane gerokai išgąsdinai, - šyptelėjo. Jos veide matėsi nuovargio žymės. – Kaip tu? Geriau jautiesi?
- Nesiskundžiu. Tik be kaukės jaučiuosi lyg būčiau nuogas, - detektyvas irgi jai šyptelėjo. – Džiaugiuosi, kad ši istorija baigėsi.
Lija priėjo prie lango ir pažvelgė į lygiais suskirstytas gatves. Tirštas smogas slėgė žemesniuosius lygius, kuriuose purvinais šaligatviais žingsniavo susisukusios žmogystos, pavydžiai žvelgiančios į filtruojamus aukštutinius lygius.
- Aš irgi džiaugiuosi. Tik skirtingai nei tau, man viską reikės pradėti iš naujo. Aš netekau savo religijos, savo gyvenimo tikslo.
- Tu Karsaite likai vienintelė gyva, turinti teisę įkurti sektą, judėjimą ar religinę bendruomenę. Mėgaukis tuo, gal dabar miestas taps vienalyčiu, - Kenetas negalėjo pakęsti tokių beprasmių pokalbių, tačiau dabar nejautė jokio diskomforto.
- Gal ir tavo tiesa… Atleisk už mano elgesį vakar, - vis dar žiūrėdama pro langą, ištarė.
- Nieko tokio, - jį išpylė prakaitas. Kažkodėl numanė kur pakryps šis pokalbis.
- Žinai, kitomis aplinkybėmis…
- Nieko tokio, - šiurkščiai išrėžė.
Mergina krūptelėjo ir atsisuko į jį.
- Na, aš eisiu. Sveik, - ištarė ir, nesulaukusi jokio atsakymo, išėjo iš palatos.
Kenetas Grantas nejudėdamas žiūrėjo pro langą tol, kol saulei nusileidus, palatoje tapo tamsu. Tik tada jo skruostu nuriedėjo ašara. Vienintelė. Gyvenimas tęsėsi.

2306.03.12 (sekmadienis)

Negalima sakyti, kad kitą rytą Kenetą Grantą išspyrė iš ligoninės, tačiau išlydėjo tikrai su eskortu. Iš pat ryto atėjęs detektyvas, juodo stiklo kauke, įteikė jam naują juodai melsvais šešėliais žaižaruojančią stiklo kaukę. Jis palaukė kol Kenetas apsirengė ir užsidėjo kaukę. Tada ištiesė ranką ir tvirtai ją spustelėjęs pirštinėta ranka ištarė:
- Sveikas sugrįžęs.
Kenetas aktyvavo kaukę minimaliu režimu ir linktelėjo kolegai. Jis žinojo, kad tokios kaukės, turinčios tik pastabiai akiai įžvelgiamą melsvą šešėlį yra įteikiamos detektyvams, tapusiems per daug nestabiliais. Trumpai tariant, jį pripažino nenuspėjamu ir perėmė jo kontrolę. Dabar detektyvą visur seks Techas ir, esant būtinybei, jį sunaikins šios kaukės pagalba susvilindami smegenis per smilkinio jungtį. Tik eidamas koridoriumi paskui kolegą jis suvokė, iš kur kilo pasakojimai apie detektyvus, kurie susvilino smegenis nuo per ilgo prisijungimo prie Techo aktyviuoju režimu. Kolega palydėjo jį iki pat automobilio. Nuvažiuodamas, pro vaizdo ekraną pastebėjo, kad jo palydovas vis dar stovi ant šaligatvio ir žvelgia jam pavymui. “Toks jausmas, kad esu nurašytas ir grįžęs į skyrių būsiu perdirbtas į kokį nors tech-smogiką.” – pamanė Kenetas. Gal dėl tebeveikiančių raminamųjų poveikio jam kažkodėl atrodė tas pats, kaip dabar pasisuks jo karjera. Jis net dorai nesuprato, už ką gavo “psichinio” kaukę. Juk atlikus tyrimus, jam pasakė, kad nei organizmas, nei sąmonė nebuvo pažeisti. Tačiau kažkas vis tiek pasikeitė. Ypač po pokalbio su Lija.
- Visad sakiau, kad iš tuščių pokalbių nebūną nieko doro, - suurzgė Kenetas ir trenkė delnu per vairą. Tuo pat metu smūgio banga išsviedė jį pro priekinį automašinos langą. Grantas lyg bekaulė treniruočių lėlė nusirito grindiniu. Skardžiai į akmenį terkštelėjo naujoji kaukė, dengianti veidą. Pro įskilusią kaukę jis kaip tyčia matė tik savo liepsnojančią mašiną – dabar jau beveik suplotą į metalinį blyną. Rankos, kojos neklausė, o iš ausų ir nosies tekėjo kraujas. Detektyvas liežuviu persibraukė per kruvinas suskilinėjusias lūpas ir pabandė susisiekti su artimiausiu patruliu. Juk jį dabar nuolatos privalėjo stebėti.
- Kodas du, kodas du, pareigūnas pavojuje - mintyse pakartojo kelis kartus, tačiau galvoje gaudė tik techniniai trukdžiai arba tiesiog ūžesys, atsiradęs nuo sutrenkimo.
- Labas, - staiga nutęsė balsas šalia jo ausies. – Tavęs turbūt niekas anksčiau nėra pametėjęs skleistuvu?
- Man sutrupino visus kaulus statybiniu keltuvu. Mane pirštais užbadys kolegos, – pašaipiai ištarė Kenetas, bandydamas pajudinti nors pirštą.
- Juokai baigsis, kai po poros minučių, išnyks sukrėtimo sukeltas šokas ir tavo smegenys atsivers skausmui. Tu numirsi mažiau nei per sekundės dalį nuo nepakeliamo skausmo. Ir netgi tavo kaukė tau nepadės, - sušnabždėjo balsas prie ausies. – Tu turbūt norėjai paklausti kodėl aš tai padariau?
Detektyvas nutylėjo. Jo visai nedomino, kodėl gyvenimu nusivylęs statybininkas skleistuvu sutraiškė pro šalį važiuojantį pareigūną. Šiame mieste visada knibždėjo nesveikų žmogelių.
- Tau tikrai neįdomu? – Balsas prie ausies prarado entuziazmo gaidelę. - Aš tiesiog norėjau pažiūrėti ar išgelbės tave Dievas. Bet kaip matai neišgelbėjo. Ir tu nesusimąstai kodėl?
- Man liko gyventi mažiau nei pora minučių ir tikrai neturiu jokio noro paspėlioti gyvenimo prasmės kartu su maniaku, - išrėkė Kenetas, tačiau kaukės perfiltruotas balsas nuskambėjo ramiai. Pareigūnui juk nevalia pakelti balso prieš dorą pilietį...
- Tačiau jei tu man pasakysi, kodėl nusisukai nuo tikėjimo, aš tave išgelbėsiu. Turiu čia du šimtus gramų Krezo.
Kairę detektyvo ranką staiga persmelkė aštrus skausmas, sujudėjus keliems sutrupintiems pirštams. Kaukės dėka nervai vykdė tai, kas buvo neįmanoma. Balsas nuo skausmo sudrebėjo, tačiau kaukė nustelbė ir šią emociją:
- Ką gi, manau, kad galiu tau padėti šiuo klausimu. Tačiau kaip tikėti į tą, kurio nėra?
Balsas šalia ausies sušnypštė, o Kenetas pamažu pradėjo tiesti ranką prie dėklo su ginklu. Skausmo bangos varstė jo galvą, sukeldamos vis didesnį kraujoplūdį, bet Grantas nesustojo.
- Cha, Dievas dingo tada, kai jūs nustojote tikėti į jį. Va aš ir noriu sužinoti, kodėl jūs nustojote tai daryti?
- Tai tu ir esi tas Naujasis Mesijas? – nustebęs paklausė.
Pasirodo jie gražiai prašovė, sulaikę talentingą jaunuolį, kuris tiesiog apsirūkęs sumanė pajuokauti. Jo nelaimei, juokų objektu pasirinko ne tą Techą. Detektyvas atsargiai pirštinėta ranka užčiuopė ginklo rankeną. Pirštinė buvo pilna kraujo.
- Taip mane praminėte jūs. Aš nesu žudikas, tiesiog... Kodėl jūs negalite atsakyti į tokį paprastą klausimą!?
Spyris iš kojos privertė detektyvą apsivemti krauju, išterliojant visą vidinę kaukės pusę. Jos ekrane švysčiojo kažkokie simboliai ir pranešimai, tačiau dėl skausmo, varstančio galvą, Kenetas nebūtų sugebėjęs net elektroninio pašto pasitikrinti.
- Ir tu juos nukankindavai, nes manydavai, kad jie tyčia tau neatsako? Tai žinok, jie nežinojo atsakymo į šį klausimą. Į jį nėra atsakymo. Nežinau kam tau prireikė žudyti žmones dėl šio dalyko, bet žinok, Dievas tave nubaus, – kaukė prabilo aiškiu balsu, nors detektyvas kalbėdamas springo krauju.
- Cha, jei Dievo nėra, tai kaip jis mane nubaus? O jei jis yra, tai kodėl jūs nebetikite į jį? Atsakyk!
Grantas laukė dar vieno spyrio, tačiau jo nebuvo. Pirštinėtos rankos, pasuko jo galvą ir stipriai, negrabiai nulupo jam nuo veido kruviną kaukę, išplėšdamos laidus iš lizdo smilkinyje. Jis nejučia užsimerkė išsigandęs tokios permainos, galvą perliejo eilinė skausmo banga, bet po akimirkos jis drąsiai pažvelgė užpuolikui į veidą. Jo kankintojas buvo eilinis pagyvenęs vyriškis, darbiniu kombinezonu, išmargintu dažais. Geraširdį veidą rėmino pražilusios žandenos. Šypsodamasis užpuolikas lėtai atsidarė krepšį ir pradėjo raustis jame. Tuo metu Kenetas vos ne vos sugebėjo atsegti ginklo dėklą ir ištraukęs pistoletą nukreipė jį į užpuoliką. Nuo staigaus judesio jam aptemo sąmonė, tačiau prieš prarasdamas ją, dar spėjo spustelėti gaiduką. Šūvis iš temstančios sąmonės išplėšė sutrikusį užpuoliko veidą, virstantį kruvina koše.

Pistoletas ir darbininkas žemę pasiekė beveik vienu metu. Joks pašalinis stebėtojas nebūtų pasakęs kada į miestą pradėjo kristi kometos. Ar kai pistoletas terkštelėjo į grindinį, ar kai žilaplaukė galva trenkėsi į akmenis. Karsaitas degė visą naktį. Atsivėrusi žemė vieną po kito rijo daugiaaukščius, o degantys akmenys krisdami skrodė viską, kas pasitaikydavo jų kelyje. Paskutinį kartą patekėjusi Saulė, nušvietė pelenais virtusį Karsaito miestą bei nedidelį pilką lopinėlį, kuriame gulėjo du kūnai, susirietę tarsi gemalo pozoje. Po kelių akimirkų, Žemė plykstelėjo ir skilo į milijonus atplaišų.
Stebėtojas liūdnai atsiduso ir pasitrynė vis dar skaudančią galvą. Jis vis dar nežinojo atsakymo į savo klausimą, o šioje sistemoje liko tik aštuonios planetos, skirtos jo svajonių imperijai sukurti.