Budelis

Šiaip, linksmas epizodas.

____________________

Budelis, ryte atėjęs į savo kambarėlį, pastebėjo, kad jo aštrusis kirvis nukritęs nuo vagio, ant kurio jį išeidamas buvo pakabinęs. – Echeche, – stenėdamas pasilenkė pakelti kirvio budelis. Jis buvo jau gana senas, nors pats labiau mėgo sakyti, kad patyręs. Vakar kaip tik nukirto galvą tūkstantajam prasikaltėliui. Jo įrankiai visada jo klausydavo. Bet dabar… kas pasidarė tam kirviui, kad vis išslysta iš rankų?..– Tūkstantajam, sakai, – pasigirdo balsas iš tamsios kertės.
Budelis staigiai pasuko galvą į tą pusę. Kertėje sėdėjo vyriškis, apsigaubęs juodu apsiaustu. Šalimais mėtėsi išgaląstas dalgis.
- O tu, rupūžėle mieloji. Nu kas gi čia dabar darosi, - keiktelėjo budelis ir priėjęs prie dalgio stenėdamas atrėmė jį į kampą. – Viskas iš rankų krenta.
- Tūkstantajam, o tau ko, kaimynėli? – paklausė kabindamas kirvį į vietą.
- Tu čia manęs netujink ir mano daiktų nečiupinėk, - nelauktai iš kertės pasigirdo šiurkštus balsas.
- Juozai, tau kas čia dabar pasidarė? – budelis atsisuko ir neteko žado. Tas, kurį palaikė kaimynu Juozu, dabar stovėjo plevėsuodamas apsiausto skvernais, o kita ranka spausdamas dalgio kotą.
- O tu, rupke, - seniokui tiesiog įstrigo žodžiai gerklėje. Tačiau geras kaušas alaus, kurį tuoj pat išmaukė, praplovė gerklę.
- Tūkstantajam, sakai. O per šį mėnesį bus jau kokie penki tūkstančiai. Ir taip jau keturiasdešimt metų, diena iš dienos, - nelauktai išrėžė žmogysta. Jos tuščiose akiduobėse liepsnojo ugnis. – Tu supranti, kad mano kantrybė irgi ne geležinė? Aš visiškai per tave neturiu darbo, taigi ruoškis. Pailsinsi savo kirvį amžiams, tu netgi atostogų niekada neimdavai, purvinas senioke.
Taip tarusi, giltinė mostelėjo dalgiu, tačiau budelis ne veltui sugebėdavo per savaitę užkapoti tūkstantį nusikaltėlių, ir reikia pripažinti neapsiribodavo vien jais. Seniokas vikriai liuoktelėjo į šalį ir jau po sekundėlės mojavo savo ištikimuoju kirviu.
- Nu gi, tik prieik. Tuoj gausi į kaulėtą snukį. Nesmirdžiu aš.
Švystelėjo dalgis, jį atrėmė kirvis ir po visą trobelę pasipylė žiežirbų spiečiai. Iki pat ryto kovojo senasis budelis su nekviestąja mirtimi. Ir tik nuskambėjus senio žadintuvui (kaimyno gaidžiams), giltinė tėškė dalgiu per stalą, kurio kitoje pusėje stovėjo budelis.
- Aš dar grįšiu. Grįšiu kiekvieną naktį, jei reikės, užbaigti sa…
Mostelėjimas kirviu ir kaukolė, nusirito lentinėmis trobelės grindimis.
- Neturiu aš daugiau ką veikti, tik kiekvieną naktį su tavim tampytis, - burbtelėjo seniokas kabindamas savo aštrųjį kirvį ant vagio. – Nu negaliu pakęst kai darbas į namus ateina. Už naktinį darbą man niekas nemoka.