.......

Buvo ambicijų parašyti romaną, apraizgant šitą epizodą, atsiradusį visai netyčia, kitais epizodais ir sujungiant viską į vieną, bet supratau, kad dar 'nepatempsiu' :) Be to būtų reikėję jį redaguoti, o tada tekstas būtų praradęs cinkelį ir savo žavesį man. __________________________________________

Šiandien reikėjo baigti pildyti paskutinius dokumentus, kurių tvarkymui buvo pašvęsta visa ši kontrolinė savaitė. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie viską paliko paskutinei dienai ir dabar, kitiems einant namo, plušo prie darbo stalų. Vienas iš tų nelaimingųjų buvau ir aš. Plušėdamas prie toli gražu ne paskutinės skaičių suvestinės, pabandžiau prisiminti kas gi man sutrukdė visą šitą mėšlą išsikuopti per savaitę. Tačiau atmintyje iškilo tik pagiringi rytai, ir pašėlę vakarėliai naktimis. Nėra ko ir bepridurti, savaitė pasitaikė ne iš ramiųjų. Žinia, šis vakaras irgi neturėjo būti išimtis. Planavom vyriškai nusigerti trise, kai tik atvyks Pjeras. Vaikystės draugas kuris dirbo kažkur provincijos miesteliūkštyje, kurio pavadinimo niekaip nepajėgiau įsiminti, mus aplankydavo tikrai retai, tačiau kai jau atvažiuodavo, nusiaubdavome visą miestą. Pažvelgiau per kartoninę savo “ofiso” sieną, ieškodamas Žano Žako, kuris buvo tas trečias iš mūsų grupuotės, kuri susiburdavo stipriems nusigėrimams ir panašiems poelgiams. Jis kiek žinojau irgi nesuspėjo pabaigti ataskaitų, tad privalėjo plušėti kažkur netoliese. Tačiau jo pankišku stiliumi apkirptos ševeliūros niekur nesimatė. Atsidusęs, palinkau ties dokumentais, tačiau kaip tyčia darbą nutraukė mobilioji žinutė. “Šiandien neatvyksiu. Neišeina man. Pjeras.” Čiupęs mobilų, nulėkiau ieškoti Žano Žako. Tačiau jo ofise nebuvo. Tik ant stalo gulėjo tvarkingai sudėlioti, pabaigti užpildyti dokumentai. “Ir kaip jis tai sugeba? Juk visą savaitę linksminomės kartu?” Žano sugebėjimas nudirbti reikiamus darbus, net ir esant ne kokios būsenos, mane stebino jau nuo to laiko, kai jį pažinojau. O tai reiškia, kokį 20 metų. Rankose vėl sudūzgė mobilus. “Pjeras neatvažiuoja. Kai baigsi, atvaryk pas mane. Vis tiek nusigersim. Žanas.” Žvilgtelėjau į laikrodį. Pusė vienuolikos. “Iki dvylikos spėsiu.” – pamaniau ir nupėdinau prie savo darbo stalo.
Pirmą nakties jau buvau pas Žaną. Duris jis atidarė man dar statant mašiną aikštelėje. Prakeiktas variklis savo burblenimu tikrai išsikirdavo mane iš minios. Užlipau laiptais prie durų. Žanas stovėjo pasipuošęs juodais marškiniais ir siauromis kelnėmis, tačiau jo pankiškoji šukuosena vienoje pusėje buvo suplota.
- Tu ką? Miegojai? – paklausiau, prunkšdamas.
- O kiek gi galima tavęs laukt? Gerti vienam, tai jau alkoholizmas.
- O vaikščioti susivėlus, tavo nuomone yra nuodėmė. Tu žiūrėjai į veidrodį, miegaliau? – paklausiau braudamasis pro jį į butą.
Žanas trumpai keiktelėjo ir nulėkė į vonią. Netrukus pasigirdo leidžiamo vandens garsas. Didysis šukuosenų meistras pradėjo savo kasdieninį ritualą, kuris į dieną pasikartodavo iki keturių kartų. Nelygu kokioje girtumo stadijoje tuo metu būdavo pats “meistras”. Žvilgtelėjau į barą, o po to į šaldytuvą. Alaus baterijų pakaktų nugirdyti net futbolo komandą, o viskio, mano manymu, buvo mažoka. Atkimšau pirmą alaus bateriją ir pripildžiau bokalus.
- Tau gal greitąją iškviesti? Tu ką, skandiniesi ten? – riktelėjau.
Iš vonios pasigirdo kriuktelėjimas, panašus į “aha, tuoj einu ir nepradėk gerti be manęs”. Netrukus pasirodė ir pats Žanas, šlapia šukuosena ir šypsena veide.
- Tu nežinai kada Pjeras atvažiuos? – paklausė paimdamas bokalą.
- Ne, - gūžtelėjau pečiais. – Turbūt ryt arba savaitgalį. Gi žinai jį.
- Tai būtent už jį ir negersiu, - Žanas juokais susiraukė. – Kada mes nustosim taip gert? Vakar skyriaus viršininkas užsiminė, kad jei ir toliau atšliaušim tokie į darbą, tai eisim tiesiai į darbo biržą.
Aš nusiviepiau. Nustoti gerti šiuolaikiniame pasaulyje, atrodė kaip katastrofa. Juk alkoholis palengvina bendravimą, nesibaigiančios kvaitulingos naktys klubuose, nauji veidai ir senos pažįstamos, laisvas seksas: viskas buvo alkoholio pasekmės. Mes gyvename svaigulio eroje, o jei kažkas to nesupranta, tai eina jie…
Po ketvirtos baterijos Žanas pusiau rimtai, pusiau juokais užsiminė, kad “gal vertėtų nueiti kur nors, negu sėdėti čia. Bent jau merginų būtų, o tai jį vyriška kompanija jau pradeda užknisti.” Atrėžiau jam, kad jis dar šiandien ryte prieš darbą mylėjosi su kažkokia Katrina iš vakarykščio ar užvakarykščio vakarėlio ir tegul leidžia pailsėti miesto merginoms. Apgirtusio Žano veidą nutvieskė pasitenkinimo išraiška, ir aš nesusilaikiau juokais nepridūręs, jog pailsėti joms reikia nuo jo bjaurios fizionomijos. Žinoma, jis įsižeidė ir pasičiupęs alaus nulindo į savo “darbo vietą”, į kampą, kuriame tarp popierių mėtėsi nešiojamas, bet galingas kompiuteris. Tyliai suklapsėjo klavišai. Susijaudinęs ar įpykęs Žanas Žakas visuomet griebdavosi rašymo. Išleidęs kelis apsakymų rinkinius, kurių vienas susilaukė dalies kritikų pripažinimo, jis sprogo iš pasididžiavimo ir vadino save didžiu rašytoju. Supratęs, kad dabar geriau leisti jam kokį pusvalandį parašinėti, įsijungiau televizorių. Perjungęs kelis kanalus, siektelėjau alaus ir pastebėjau, jog mobilus vibruoja nuo gautos žinutės. Rašė Pjeras: ”Paklausk Žano ar aš galiu pas jį prisiglausti. Alaus tiesa nelabai turiu, bet užtat su manimi yra dvi merginos ir tokios visai nieko. Pjeras.” Pažvelgiau į laikrodį. Be penkių trys.
- Eee. Skambino Pjeras, klausė ar gali pas tave prisiglausti.
Žanas lyg nuplikytas atšoko nuo kompiuterio ir įsistebeilijo į mane.
- Sako, kad alaus neturi, bet su juo yra dvi merginos, kurios yra netgi visai nieko, - ramiai ištariau, stebėdamas draugo veido reakciją.
Pirmų jo žodžių nesupratau. Gavosi kažkas panašaus į “gmkrpfusuaza?” Netrukus išgirdau tai jau žmonių kalba:
- Kada bus? Kas per merginos? Aišku, kad gali. Spėju tu irgi čia nakvosi.
Karo kirvis tarp mūsų buvo užkastas. Išgirdęs, kad čia bus merginų, Žanas nulėkė prie veidrodžio, kad įsitikintų, jog atrodo nice. Į veidrodį žvilgtelėjau ir aš. Ranka persibraukiau seniai kirpėjo nemačiusius plaukus. Apsigalvojau, ir perbraukiau juo kitaip, dabar naudodamas plaukų putas. Pauosčiau megztinį. Ferrari kvepalai dar nebuvo išsivėdėję. Jie netgi prasimušė pro šleikštų cigarečių kvapą, kurio smogas tvyrojo bute. Atsisukęs, pamačiau Žaną sėdintį ant odinės sofos ir gurkšnojantį alų. Atrodė nerūpestingas, ir tiesa pasakius, gražus. Tačiau aš žinojau, kad jis tik apsimetinėja. Sėdėti taip atsipalaidavus, tačiau pastoviai stebėti, kad nesugadintum savo “prekinės išvaizdos”, sugebėdavo tik jis. Dribtelėjau į fotelį ir užsirūkiau. Žanas pasekė mano pavyzdžiu. Nežinau kodėl, bet abu jaudinomės lyg mokinukai.
Pusę keturių mus abu iš apmąstymų išplėšė durų skambutis. Kažkas nepatraukdamas piršto mygė skambutį. Šokau nuo fotelio ir sekundės dalimi greičiau pribėgau prie durų nei Žakas. Kai “prakeikta velnio” itališka spyną pasidavė, atidariau duris. Prieš mus stovėjo simpatiška juodaplaukė, kuri vis dar neatitraukė piršto nuo skambučio. Už jos droviai šypsodamasis stovėjo Pjeras.
- Mes galvojom, kad jūs jau miegosit, prigėrę. Tad, reikėjo jus pažadinti, - ištarė šypsodamasis.
- Tu išsiplovei galvą. – riktelėjau čiupdamas jį už gaurų, siekiančių jau pusę krūtinės. Pjeras su išplauta galva, tikrai buvo šimtmečio naujiena.
- Seni, - apsikabinau draugą.
Šis sutrikęs šypsojosi ir bandė mus atstumti. Atrodėm kaip laiptinėje besiglamonėjantys homoseksualai. Nors jaučiu, kad Žano kaimynai dar ne tokių vaizdų yra prisižiūrėję.
- Einam gert, - kategoriškai užbaigė pasisveikinimą Pjeras ir tvirtai įžengė į butą. Juodaplaukė nusekė paskui, linksmai kikendama, o Žanas nusekė ją. Atsisukau į antrąją Pjero palydovę. Ne gražuolė palyginti su juodaplaukė, tačiau Žanui ji patiks. Jam patinka smulkios, bet ne kaulėtos merginos ypač jei jos su trumpais sruogomis iškarpytais plaukais ir pankišku švarkeliu.
- Tik po jūsų, - galantiškai nusilenkiau praleisdamas ją į priekį. Tačiau pamatęs jos surauktą nosytę, pridūriau. – Tu juk nemokėsi užrakinti šitų durų, kurioms spyną pagamino pati velnio bobutė. Ir tai besikeikdama.
Ji šyptelėjo, o aš rakindamas duris pagalvojau, kad Žanas turėtų sutarti su ja. Tačiau ta velnio bobutės spyna tikrai nenorėjo užsirakinti. Žanas gi dėl to nesijaudino. “Jei aš ją su raktu negaliu atrakinti, tai pas mane joks vagis neįlys, - sakydavo.”
Grįžęs į kambarį radau visus susėdusius aplink stalą ir atsidariusius eilinę bateriją alaus. Jie luktelėjau kol įsipyliau ir aš, o po to visi draugiškai susidaužėm bokalais, taškydami alų ant lakuoto staliuko, kilimo ir odinės sofos. Prisėdau Pjerui iš kairės. Į klausimą iš kur tos merginos, jis teatsakė, kad pažįstamos. Šiaip, iš provincijos.
- Klausyk, aš nelabai nusiteikęs šnekėt. Geriau išgeriam, - ištarė įpildamas eilinį bokalą alaus.
Dar valandėlė juoko, kvaitulio, istorijų, viskio ir juodaplaukė, kurią vadino Žasmina, pradėjo bučiuotis su Pjeru. Visi kiek nuščiuvę pritilo, tačiau kikendama Žasmina persilenkė per Pjerą ir pradėjo bučiuoti mane. Kiek nustebau, tačiau nepasakyčiau, kad būtų buvę nemalonu. Tuo metu Pjeras lėtai pradėjo ją glamonėti. Pajutau kaip ji atsega man kelnių diržą, tačiau tai, kad kambaryje esame ne dviese manęs kažkodėl nesutrikdė. Bučiuodamas jai nugarą, išgirdau kaip rūkydamas Žanas ištarė greičiau sau, garsiai mąstydamas, nei jaunai pankei JTT, su kuria bendravo visą vakarą:
- Va. O dabar prasidės grupinis.
Kas vyko toliau, nelabai pamenu, tačiau prieš pasinerdamas į visišką ekstazę dar spėjau pamatyti, kaip JTT (ji nepasigyrė iš kur jai prilipo tokia pravardė ar ką ji reiškia) apžergia Žaną ir tardama: “Užsičiaupk gi tu”, pradeda jį bučiuoti.
Iš ryto visi beveik tą pačią minutę susitikom balkone. Cigaretė gryname ore, prasidedant pagirioms, buvo bendras mūsų trijų bruožas. Tylėdami rūkėm, žinodami, kad laukia dar visas savaitgalis mūsų vakarėliui pratęsti. Spėjau, kad merginos praleis jį kartu su mumis. Žanas užgesino cigaretę į turėklus ir nuspriegęs cigaretę į gatvę, nelauktai pareiškė:
- Ji mano svajonių moteris. Jūs tą žinojote? Aš velniškai įsimylėjau.
Aš su Pjeru nustebę pažvelgėm į jį. Žanas buvo tas žmogus, kuris visa gerkle klykdavo, jog meilė yra opiumas liaudžiai ir suplanuota sistemos dalis. Tačiau dabar jo veidas švietė palaiminga išraiška, kuri visiškai nesiderino prie nugulėtos pankiškos ševeliūros.