Svajų karalystė

Šitą idėją nešiojausi ilgą laiko tarpą. Daug kartų permąsčiau, redagavau, perrašinėjau, bet vis dėl to perteikiau ne taip, kaip norėjau. Dėl to ir liko nebaigtas. Gal kada prisėsiu prie jo, o dabar tegul pabūna toks apsakymėlis :)

_______________________________

Proto miegas gimdo pabaisas - Goja

Atsargiai pažvelgiau pro langą. Besišypsanti mergina iš plakato vis dar gundančiai žvelgė į mane. Kaimyninis namas irgi stovėjo savo vietoje. Bet aš tik dar tvirčiau suspaudžiau ginklą ir keturpėsčias pasitraukiau nuo lango.
- Jūs manęs neapgausite. Aš žinau, kad jūs jau pradėjote apgultį... – piktai sumurmėjau, įlindęs tarp spintelės ir sienos.
Po pusvalandžio suvokiau, kad ilgiau čia nebeištupėsiu. Nutirpo kojos ir nugara, o sunkus ginklas, rodos, pasunkėjo dar keliais kilogramais. Reikėjo skubiai rasti patogesnę slėptuvę.
- Mąstyk, mąstyk, – pats save paraginau.
Tačiau mintys sukosi tik apie merginą iš “Alabamos” plakato. “Kažin ar jie tikrai tokie skanūs, kaip teigiama reklamoje?” Ir iškart pašiurpau, suvokęs, jog vėl nebesuvaldau savo minčių. Giliai įkvėpęs, susikaupiau ir pabandžiau išmesti besišypsančios merginos atvaizdą iš galvos. Bet susijaukusios mintys vėl ir vėl grįždavo prie “Alabamos” reklamos. Dar kiek, ir pajutau, kaip viskas aplikui pradeda suktis ir tirpti. Sienos paviršiumi pamažu nuriedėjo vienas, o po to daugybė spalvotų lašų. Stalas ir spintelės lėtai suklypo ir sutirpo. Staiga pajutau, kaip kažkas sunkiasi man pro pirštus. Pažvelgiau į savo ranką ir pamačiau, jog pistoletas baigia virsti tamsia koše. Iš paskutiniųjų susikaupęs, vėl sugrąžinau jam formą ir, nekreipdamas dėmesio į klampias grindis, priėjau prie lango. Kaimyninis namas atrodė ganėtinai keistai. Praradę formą langai baigė susimaišyti su tekančiomis sienomis. Tačiau mergina iš reklamos vis dar tebesišypsojo. Lėtai pakėliau ginklą (kaip buvau matęs filmuose) ir nuspaudžiau gaiduką. Kulka nubrėžė ore spalvotą aštuoniukę ir perskrodė reklaminį stendą. Plakatas, reklamuojantis “Alabamos” saldainius, sutrūkinėjo, o po to suskilo į tūkstančius gabaliukų. Tirpimas liovėsi: aš vėl tapau padėties šeimininku. Vikriai iššokęs pro langą, apsidairiau, pažvelgiau į kreivus pulsuojančius namus, o po to ramiai nužingsniavau gatve. Čia buvo mano košmaras. Netrukus, gatvę supę namai susiliejo ir, virtę sienomis, pradėjo artėti manęs link. Nesąmoningai suspaudžiau pistoletą ir pajutau, kaip jo rankena ima plonėti. Nustebęs pažvelgiau į rankoje besikeičiantį ginklą. Sienoms prie manęs priartėjus dar per kelis metrus, mano rankoje jau žvilgėjo ilga ietis. “Turbūt pasąmonė žino geriau negu aš,” – gūžtelėjau pečiais ir sviedžiau ginklą į artimiausią sieną. Iečiai įsmigus į sieną, ši subangavo ir įtrūko. Plyšys, likęs nuo ašmenų, pradėjo plėstis. Aš pažvelgiau į tai, ką nuo manęs šitiek metų slėpė niūrios sienos, kurias pagaliau pavyko pramušti. Už jų plytėjo pilka, kai kur pulsuojanti lyguma. “Pasauli, aš ateinu,” – mintyse sukikenau ir žengiau per plyšį. Koja atsirėmė į nelabai tvirtą paviršių. Įtempęs visus raumenis, aš šiaip ne taip prasibroviau pro besitraukiančią skylę. Vos tik tvirtai atsistojau ant pilko pagrindo, sienos, tiek metų kalinusios mane, dingo. Aš net nepajutau, kad jų nebėra. Tiesiog atsisukau, o už nugaros taipogi plytėjo ta rami pilkuma.
- Pagaliau gavai tai, ko tiek metų siekei. Tavo noras išsipildė. O ką darysi dabar? - pasigirdęs malonus merginos balsas mano galvoje, privertė krūptelėti.
- Kas tu? – garsiai paklausiau, tačiau neišgirdau nieko. Man rodės, kad pilkuma nuslopino mano balsą.
- Tu teisus. Pilkuma tikrai slopina garsus. Juk čia privalo būti ramu. Tačiau viskas, kas vyksta čia, vyksta ir tavo galvoje. Tad gali su manimi kalbėtis ir mintimis, - mano galvoje vėl nuskambėjo žavusis balsas.
- Gerai, - pagalvojau, tačiau lūpos iš įpratimo vis dar judėjo tardamos žodžius. – Aš pasiekiau ko norėjau, tačiau numanau, kad tai dar ne viskas. Ko dar aš galiu pasiekti? Ir kas tu esi?
- Gali manyti, kad aš esu Dievas. Gali manyti, kad aš tik prižiūriu šią erdvę. Bet kokiu atveju niekas nesikeičia, tad nesuk dėl to sau galvos. O pasiekti gali dar daug ko. Žinoma, jei aš tau leisiu. Ir jei išgyvensi... – paskutinis sakinys aidu pasikartojo keletą kartų.
- Kaip, išgyventi? Kaip aš galiu mirti jei čia mano sapnas? Aš gi seniai išmokau juos valdyti. Blogiausiu atveju, aš pabusiu išpiltas šalto prakaito, - bandžiau ironizuoti.
- Apsižvalgyk. Tavo sapno seniai nebėra. Nuo tada, kai tu palikai savų sienų prieglobstį, tu plūduriuoji kitų žmonių sapnuose ir pasąmonėse. Jei ne aš, tave seniai būtų sutraiškę kaip riešutą. Tu dar nepajėgi suvaldyti tokios chaotiškos jėgos.
- Bet aš juk galiu išmokti. Tiesa? – aš nejuokais susidomėjau ateityje manęs laukiančia perspektyva.
- Tiesa. Tačiau prireiks dar daug metų, kad įvaldytum šį sugebėjimą.
- Aš sutinku, - paskubėjau sutikti, kol ji dar neapsigalvojo.
- Gerai. Tu dar nežinau ko aš iš tavęs noriu, bet sutinki? Na, nesvarbu. Dabar prisimink, kaip įveikei savo sapną. Ir pasistenk padaryti tai dar kartą. Bet atsimink: čia ne tavo sapnas. Jis turi kitą šeiminiką, kurio pasąmonė tikrai nepanorės dalintis savo sapnu su kažkokiu prašalaičiu. Tad tu turėsi įveikti ne tik sapną, bet ir jo šeimininko pasąmonę. Nesėkmės atveju tu niekada nebeprabusi, - nežinau ar man tik pasirodė, ar jos balse tikrai išgirdau liūdesio gaidelių.
- Leisk! - išrėkiau, bandydamas susikaupti.
Nuo smūgio net susverdėjau. Mano kojos pradejo grimzti, o į veidą tėškėsi ledinio vėjo gūsis. Refleksiškai užsimerkiau, o kai atsimerkiau, vietoje pilkos lygumos, plytėjo akinamai baltas sniegas. Kiek tolėliau iš sniego kilo permatomo ledo luitai, raižydami dangų aštriomis lyg skustuvai višūnėmis. Pajutau, kaip pradedu drebėti. Ledinis vėjas vis pustė ir pustė, o aš vilkėjau tik lengvą kareivišką uniformą, kuri jau spėjo apšerkšnyti. “Kaip gerai būtų dabar prigulti. Tik truputį, kad sušiltų nušalusios galūnės. Jei tik prigulčiau, tikrai pajusčiau, kaip į galūnes pradeda tekėti šiluma,” – pamaniau. Aš pažvelgiau sau po kojomis ir pamačiau tarsi kieno nors išgulėtą įdubą. “Va čia ir reikėtų prigulti. Juk taip patogu,” – vėl pamaniau. Atsargiai judindamas sustigusius sąnarius, pradėjau gultis, tačiau mano galvą perskrodė mintis: “Čia gi ne mano sapnas. Spėju tikrai neprabusiu, jei atsigulsiu šioje sniego duobėje.” Tačiau tuojau pat, ją užgožė kita: “Prigulk ir sušilsi. Juk tau taip šalta.”
- Aha! – riktelėjau. - Čia tavo darbeliai, prakeiktas sniege.
Tuo pat metu, ant manęs užgriuvo sniego lavina. Sniegas tekėjo nenustodamas, o aš tik kepurnėjausi jame lyg vabalas apverstas aukštyn kojomis. “Nesiblaškyk! Prisimink kaip kovojai su savo sapnu,” – galvoje pasigirdęs balsas, priklausė jai – Sapnų karalystės valdovei. Nebepaisydamas sniego, šalčio ir stingstančių galūnių, pradėjau įsivaizduoti.
Štai, mano kūną dengia šilti eskimo drabužiai. Galvą ir rankas nuo vėjo saugo išdirbta lokena. O mano kūnu sruvena šiluma. Daug šilumos. Ji veržiasi aplink mane lyg geizeris...
Neišsyk pajutau, kad visa stingdantis šaltis dingo, ir liko tik šiluma, sruvenanti po mano atšylantį kūną. Atsimerkiau. Aš stovėjau ant pliko ledo, apsirengęs kaip eskimas, o sniegas pūpsojo aplink mane lyg plėšrus žvėris ir laukė antros progos. Tačiau aš suvokiau, kad jos nebebus. Šis suvokimas man padėjo atsikratyti pašalinių minčių, ir dabar aš stovėjau ir žiūrėjau į viską nauju žvilgsniu. Pasijutau lyg būčiau visagalis. Net dantyti ledo luitai nebeatrodė tokie šiurpūs. Šiame sapne dabar tik aš buvau vertas pagarbios baimės. Tarsi tai suvokęs, sniegas pradėjo tirpti. Baltos pusnys smego ir virto juodu vandeniu tiesiog akyse. Tačiau kai tirpti pradėjo ledo luitai, savo galvoje išgirdau jos balsą:
- Viskas. Tu laimėjai. Išeik tuo jau pat iš jo sapno, arba nesugrįžtamai palauši jo sąmonę ir žmogus niekada nebepabus iš šio sapno. Tu jį nužudysi.
Jau norėjau paklausti, kaip man tai padaryti, tačiau galvon šovė nauja mintis. Aš užsimerkiau ir ištiesiau rankas. Aš turėjau pakilti ir skrieti į debesų pilį, esančią virš visų šitų nelaimėlių sapnų ir kurią sukūriau aš pats. Pajutęs lengvą svaigimą, atsimerkiau. Aš stovėjau didelėje šviesioje salėje. Keista, tačiau viskas tikrai buvo pagaminta iš debesų. Jausdamasis lyg mažas vaikas pašokinėjau vietoje, norėdamas išmėginti grindų tvirtumą. Mano nustebimui, arba greičiau ne, debesų grindys atlaikė šį išmėginimą.
- Bravo, - pasigirdęs švelnusis balsas ir tūkstantinės minios plojimai, privertė mane pamiršti pilies tvirtumo bandymą.
Keista, bet balsas skambėjo ne mano galvoje. Aš pakėliau akis ir priešais save išvydau stulbinančio grožio merginą. Ilgi raudoni plaukai siekė liauną juosmenį ir plaikstėsi aplink ją lyg aura. Aptempta violetinė suknelė ne tiek dengė, o kiek paryškino merginos kūno grožį. Atsigrožėjęs iki valios, aš nejučia suvokiau, kad vis dar stoviu prieš šią pasakiško grožio būtybę su eskimo kailiniais. Kai vėl atsimerkiau, ji sėdėjo improvizuotame krėsle iš debesų sukryžiavusi koją ant kojos ir žvelgė į mane mėlynomis akimis. Lėtai priėjau, šiugždendamas šilkinį juodą kostiumą, ir pagarbiai nusilenkiau.
- Malonu pagaliau susipažinti. Esu Gariga. Arvydas Gariga, - prisistačiau filmo herojaus stiliumi.
- O aš viskas ir kartu niekas, - mergina šyptelėjo. – Bet gali mane vadinti Svaja.
- Malonu susipažinti, - ištaręs, pabandžiau ir aš susikurti sau krėslą, tačiau nepavyko.
Pastebėjusi mano pastangas, Svaja atsainiai mostelėjo ranka ir šalia manęs atsirado toks pat debesies krėslas. Aš su malonumu įsitaisiau jame. Stengiausi žiūrėti jai į veidą, nors kūno grožybės tikrai masino. Tačiau balselis kažkur giliai galvoje šnibždėjo, kad nedera vėpsoti į gražuolės krūtinę, ypač tokioje situacijoje kaip ši.
- Tu juk supranti, kad čia nėra tikrasis mano kūnas, - šyptelėjo mergina, atidengdama baltus kaip sniegas dantis.
- Hmm. Na, taip... Taip, suvokiu, - pabandžiau nuslėpti savo sutrikimą.
- Ką gi. Tada paskubėkim. Tu jau greitai nubusi, o mums dar reikia šį tą išsiaiškinti.
- Įdėmiai klausau.
- Mane vadina sapnų karalystės karaliene. Tik aš neskirstau žmonėms sapnų. Jie sapnuoja tai, ko nori patys. Aš tik stengiuosi, kad tie sapnai nesusimaišytų. Visai kas kita su pasąmonėmis. Jas reikia saugoti, kad nepatektų ne į savo sapną, ar kad iš jo neišsiveržtų.
- Tačiau man nesukliudei to padaryti, - suglumęs pastebėjau.
- Tu jau keletą metų sąmoningai bandei išsiveržti, - šyptelėjo Svaja. – Kada nors tu vis tiek būtum pasiekęs savo, tad pamaniau, kad geriau bus, jei tau pavyks tada, kai aš būsiu šalia. Ne vien dėl to, kad būtum iškart žuvęs, - mergina palinko prie manęs ir jos krūtinė susiūbavo per kelis sprindžius nuo mano veido. – Man tavęs reikia, - ištarė pašnibždomis.
Mane išmušė šaltas prakaitas. Nejaukiai pasimuisčiau vietoje ir sunkiai nurijau seiles. Galvoje iškilo vaizdas apie tai, kaip ši, meilės ištroškusi miego deivė, kiekvieną naktį pasikviečia mane pas save ir... Nugriaudėjęs skambus juokas privertė mane dar labiau sutrikti. Sapnų valdovė kvatojo savame krėsle, žiūrėdama į mane.
- Atleisk. Negalėjau susilaikyti, - ištarė baigusi juoktis. – Tiesiog negalėjau taip nepajuokauti.
Suvokęs, kad ji gana lengvai skaito mano mintis, stengdamasis bent kiek atgauti prarastą orumą, tariau:
- Na, aš neskaitau tavo minčių, o dabar, manau, laikas toliau tęsti tavo istoriją.
- Gerai. Iš tiesų, man reikėjo pagalbininko. O tu, kaip jau sakiau, pasižymėjai sugebėjimu valdyti savo sapnus. Tai va: kaip tu manai, iš kur atsiranda košmarai, jei kiekvienas žmogus sapnuoja tai, ko nori pats?
- Net nenumanau. Tai yra numanau, bet vis tiek mano psichologinės žinios čia netiks, - sumurmėjau.
- Taigi. Bėda ta, kad paprastas miegas nėra vienintelis. Dar egzistuoja tokia miego būsena, kaip narkotinis miegas arba haliucinacijos. Tokie sapnai arba haliucinacijos man nepavaldžios. Jos turi savo dievą – Opiumą.
- Tai yra, kai žmogus suvartoja narkotikų dozę, jis patenka į Sapnų karalystę, bet ne į šitą, nes užmiega ne natūraliu miegu, o paveiktu narkotinių medžiagų? – pabandžiau išsiaiškinti, bet dar labiau susipainiojau.
- Teisingai. Ir viskas buvo gerai tol, kol haliucinacijos nepradėjo plėstis ir lįsti į svetimus sapnus. Taip atsirado košmarai, o jų pasekoje ir depresija. Turbūt nereikia sakyti, kad pastaruoju metu nuo depresijos pradėta masiškai vartoti narkotines medžiagas?
- Tai kodėl tu nepadarai tam galo? Ir kodėl tau apskritai turėtų rūpėti depresuojantys žmonės? – niekaip nesupratau aš.
- Aš negaliu pradėti kariauti su Opiumu, nes man reikia saugoti sapnus ir miegančių žmonių pasąmones. Tačiau tu gali tai padaryti, juo labiau, kad per tokį trumpą laiką, pasiekei tikrai daug. O kodėl man visa tai rūpi? Tarkim, jei visi žmonės taps narkomanais, tai kur dėsiuos aš? Kaip tada aš galėsiu būti Sapnų karalystės valdove, jei neturėsiu sapnuojančių pasąmonių? – merginai kalbant, jos plaukai pradėjo plaikstytis aplink ją. Atrodė, kad karalienė liepsnoja raudona įniršio liepsna.
- Nelabai supratau ko tu iš manęs nori? – aš jau ganėtinai atsigavau, kad galėčiau pasimėgauti savo naujaisiais sugebėjimais: mano rankoje atsirado kubietiškas cigaras, kurį su pasimėgavimu užsitraukiau. – Tu nori, kad aš pradėčiau žudyti narkomanus ir narkotikų tiekėjus?
- Ne. Šito tu nepadarysi, nes nemanau, kad ten, gyvenime tu esi labai galingas. Be to nieko vis tiek nepakeistum. Tiesiog man reikia, kad užvertum vartus, jungiančius Sapnų karalystę ir haliucinacijų laukymes. Nebijok. Niekada nebūsi vienas. Aš pastoviai seksiu tave ir jei reikės padėsiu kiek galėsiu.
- O kas man už tai? – greičiau pamaniau, nei ištariau garsiai, tačiau deivė suprato.
- Įgausi galių, apie kurias tu net nesapnavai...
- Bet kurias aš galėsiu panaudoti tik čia.
- Žinoma. Tačiau po mirties tu nepateksi niekur. Tai yra pateksi čia. Jei padėsi man ir užversi tuos vartus, aš pasirūpinsiu, kad visą laiką po tavo mirties mes praleistumėm čia. Žinoma, jei tu pats to panorėsi. O kol kas siūlau tau įpūdingiausią tavo gyvenime nuotykį, - dabar mergina nebeapsimetinėjo. Ji tikrai flirtavo su manimi.
- Aš dar pagalvosiu, - tariau, nekantraudamas kuo greičiau grįžti į realybę. Man būtinai viską reikėjo užrašyti.
- Gerai, - Svaja šyptelėjo. – Tuomet ateik čia kai nutarsi man padėti. Arba dar anksčiau. Kelionė iki vartų ilga.
Aš dar bandžiau kažką pasakyti, tačiau pasijutau taip, tarsi kas mane bandytų išversti išvirkščią. Paskutinį kartą žvilgtelėjau į Svają ir pranykau.

Kai pabudau, buvo pusiaudienis. Žadintuvas skambėjo lyg išprotėjęs, bet nutilo vos tik trenkiau per jį ranka. Tada atsisėdau lovoje ir rankove nusivaliau prakaitą nuo kaktos. Skaudėjo visą kūną, tarsi ant jo visą naktį būtų šokusi step-stopo grupė. Jaučiausi labiau pavargęs nei išsimiegojęs. Šiaip ne taip išsiropščiau iš lovos ir nuėjau į virtuvę. “Įdomu tai buvo sapnas ar..?” – mąsčiau tepdamasis sumuštinį. Sistemą apie sapno valdymą buvau sugalvojęs jau seniai. Dar kai dirbau prie “Elėjo” projekto. Tik niekaip nepavykdavo jos išbandyti. Tik šią naktį, pagaliau įvyko kažkas panašaus į mano sistemos įvykdymą. Žinoma, jei tai tik nebuvo sapnas. Suvalgęs sumuštinį, užgėriau jį šalta arbata ir susimąsčiau. “Jei tai nebuvo sapnas, tai mano sistema tikrai veikia. O kai kas už ją galėtų sumokėti tikrai gerus pinigus. Arba netgi aš pats galėčiau tapti neapsakomai galingu.” Susiradau sąsiuvinį ir jame pradėjau išsamiai aprašyti šios nakties įvykius. Mano įtemptą darbą nutraukė telefono skambutis. Skambino mano sekretorė.
- Kas yra? – išsiblaškęs paklausiau.
- Labas rytas arba geriau laba diena, pone Gariga. Tik norėjau priminti, kad trečiadienis irgi yra darbo diena ir, kad jūsų kabinete dabar laukia mažiausiai penki pacientai.
Tyliai nusikeikiau. Visai buvau pamiršęs, kad šiandien man darbo diena, tiesa pasakius, aš retai kada tai prisimindavau.
- Būsiu už keliolikos minučiu. Jei ateis Agnesė, tai pasakyk, kad šiandien jos nepriimsiu, - pranešiau bandydamas viena ranka apsivilkti marškinius.
- Agnesė jūsų jau laukia, pone, - nuskambėjo kiek pikdžiuliškas Jūratės balsas. – Paskubėkite, nes ji pradeda nervintis.
Mano ausį užgulė pypsėjimas. Sviedžiau telefoną ant lovos ir greitai apsirengiau. Neturėjau jokio noro klausytis tos verksmingos stambios moteriškės, kuri teigė, kad naktimis jai ramybės neduoda vieno animacinio filmuko herojus. “Reikės apie tai pasiteirauti Svajos,” – šyptelėjau. Po to pasičiupau automobilio raktelius ir išlėkiau į gatvę. Važiuodamas mašina ir gerokai viršydamas greitį, pagalvojau, kad grįžtant reikės užsukti į vaistinę ir nusipirkti migdomųjų, jei kartais nepavyktų užmigti po sunkios darbo dienos. O kad ji bus ne iš lengvųjų nujautė ne tik širdis, bet ir per pusę nuo skausmo skylanti galva.

_Nebaigtas_