Artefaktas

Čia apsakymas fantastų klubo Midgardo skelbtam konkursui. Jie davė pradžią, kūrinį reikėjo tęsti toliau. Aš tiksliai nebeprisimenu jos, bet trumpai ir drūtai tariant, baltieji magai pastebėjo, jog vieno nekokios reputacijos mago, vadinamo kruvinuoju Ritlandu, pilyje įvyko galinga blogio energijos iškrova. "Ar į pasaulį įsiveržė demonai? Ar vėl prisikėlė numirėlių valdovas? Šalyje, vyksta karas, todėl pasaulį gali išgelbėti tik vienas karžygys. Legendinis orkų žudikas Fioras Sirjoniras." Banalu, todėl vėl sugrįžau prie šyzinio stiliaus. Kad linksmiau būtų, kap saka :D

_____________________________

- Kuklai, mėžkis čionai, - rankos mostu karalius pakvietė elfą artyn.
- Aš Kuklusas, - sušuko elfas, bet pamatęs artėjančius sargybinius pridūrė: Jūsų Didenybe.
- Taip taip, - numojo ranka karalius, - pakviesk Detorą.
Elfas išbėgo iš menės, o po keliolikos minučių į ją įsklendė žmogysta, susisupusi į apsiaustą su gobtuvu. Iš apsiausto vidaus sklido švytėjimas.
- Aš ir pats norėjau kai ką aptarti su jumis, sere, - prabilo magas. – Ir bijau, jog mums prireiks Nematomųjų lygos pagalbos.
- O kaip tik vienas iš jų ir lankosi mano pilyje, - karalius mostelėjo į stalą, prie kurio godžiai valgė tvirtai sudėtas jaunuolis.
Detoras pažvelgė į jaunuolį ir sumurmėjo:
- Bijau, kad mums prireiks šio to galingesnio. Suraskite Fiorą Sirjonirą. Girdėjau jis šiaurėje kovoja su orkais.

Sirjoniras perskėlė paskutinio orko galvą ir sunkiai atsikvėpė. “Dar kelios savaitės tokiu tempu, ir iš orkų liks tik prisiminimas” – sumetė karžygys. “Bet kuom reikės užsiimti tada?” – susimąstė. Tokį sunerimusį Sirjonirą ir rado karaliaus pasiuntiniai.
Prireikė tik kelių dienų, kol didvyris pagaliau suprato ko iš jo nori Detoras.

Sirjoniras įžengė į akmenimis nusėtą kiemelį ir pažvelgė į bokštą. Kažkada aukštas, dabar pusiau sugriautas pastatas vis dar skleidė šiurpą. Juodi tašyti akmenys jungėsi tarpusavyje be jokio sudūrimo. Saulė blyškiai atsispindėjo nuo jų. Sirjoniras lėtai nurijo burnoje susikaupusias seiles ir patraukė bokšto link. “Senis Ritlandas. Visą savo gyvenimą pašvenčiau orkų naikinimui, o dabar turiu sunaikinti kažkokį blogio monarchą”, – pagalvojo. Ūmai tarp bokšto griuvėsių kažkas plykstelėjo. Sirjoniras išsitraukė elfų nukaldintą kardą, vikriai persivertė per uolos gabalą ir taškydamas žvirgždą į šalis nubėgo bokšto link. Atsirėmęs į vėsų lygų paviršių, lengviau atsikvėpė. Širdis smarkiai daužėsi.
- Tu per daug nerviniesi, - sumurmėjo sau, - ten buvo tik saulės zuikutis.
Sulig tais žodžiais, bokšto siena prasiskyrė ir Sirjoniras, netekęs pusiausvyros, griuvo atgal. Beviltiškai bandydamas išlaikyti pusiausvyrą, išmetė kardą, bet ant kojų vis tiek neišsilaikė. Tuo metu, siena užsivėrė ir viską užliejo tamsa. Aklai ieškodamas kardo, Sirjoniras užčiuopė kažką keisto. Po keleto minučių atkaklaus tyrinėjimo, jis suvokė, jog aptiko laiptus. Laiptus, vedančius žemyn: į kruvinojo bokšto rūsius.
- Kažkodėl visa tai man nepatinka, – piktai sumurmėjo.
Lėtai čiuopdamas kiekvieną akmeninę pakopą, jis atsargiai leidosi žemyn.
Tuo metu, Kruvinasis Ritlandas išsiviepęs vėpsojo į veidrodį, kuriame juodas šešėlis apgailėtinai stengėsi nusileisti žemyn per keturias pakopas.
- Sirjoniras. Nematomųjų lygos neprilygstamasis agentas. Fioras. – sušnypštė kažkas už mago nugaros.
- Tu visiškai teisus. Tačiau dabar, šis didvyris gaus galą, paties autus, - piktai nusijuokė Ritlandas, iškėlęs savo susiraukšlėjusį snukutį.
- Neee. Sirjonirą nužudysiu aššššš, – vėl sušnypštė balsas.
Magas staigiai atsisuko į tą pusę. Piktai žaibuodamas akimis, jis sušuko:
- Šis žemės kirminas turi mirti nuo mano rankos.
- Tu mane liūdini. O juk galėjom būti draugai...
- Draugai? Po to kai išsprogdinai mano laboratoriją? Tau ką galvoje pasimaišė? Tu man buvai reikalingas tik tam, kad sukeltum milžinišką blogio iškrovą...
Tačiau Ritlandas savo monologo nepabaigė. Jį amžiams nutildė blogio jėgos iškrova. Susiraukšlėjusį mago veidą iškreipė nuostaba ir Kruvinasis Ritlandas susmuko prie veidrodžio.
- Man visada buvo gaila dėl to, ką tau išpranašavo, tačiau toks jau tavo likimas. – tyliai sukikeno balsas.
Iš šešėlio išsklendė žmogysta, susisupusi į apsiaustą su gobtuvu. Iš apsiausto vidaus sklido švytėjimas. Ji pažvelgė į veidrodį. Šešėlis jame, pasiekė paskutiniąją ketvirtą pakopą ir dabar sunkiai dvėsuodamas ilsėjosi.
Pailsėjęs, Sirjoniras lėtai, apgraibomis nukeliavo kelis metrus. Po to dar kelis. Vėliau pasuko ne į tą koridoriaus atšaką ir vėl sugrįžo į pradinį tašką.
Didvyrį stebinti žmogysta pamažu pradėjo niršti. Nuo jos sklindantis švytėjimas – kibirkščiuoti. O kai Sirjoniras ketvirtąkart pasuko ne į tą koridoriaus atšaką, jos kantrybė baigėsi. Laidydama milžiniškas jėgos iškrovas, ji ištrūko iš salės vidurio nubrėžtos pentagramos ir nusklendė koridoriumi.
- Čia kažkoks labirintas. Aš daugiau nebegaliu, - sunkiai atsiduso divyris ir susmuko prie sienos. Tačiau tolumoje išgirdęs šniokštimą ir sproginėjimą – sukluso.
Geriau įsižiūrėjęs į tą pusę, pastebėjo sparčiai artėjančią kažkokią švieselę. Ji vis artėjo ir artėjo. Oras persisunkė kažkokiu sunkumu ir ėmė kibirkščiuoti. Netrukus prieš Sirjoniro akis iškilo žmogysta labai panaši į magą Detorą. Ji kibirkščiavo tokią jėgą, jog net koridoriaus sienos pradėjo banguoti.
- Tu kas? – sunkiai pro dantis išdaužė Sirjoniras. – magas Detoras? Bet jei tu mane pasiuntei čia, o dabar ir pats esi čia, tai kam mane reikėjo čia siųsti? O ir tada, kai mačiau tave paskutinįjį kartą, tu nekibirkščiavai taip. Ir vis tik man įdomu, ką tu čia veiki, nes aš turiu sunaikinti blogį – Kruvinąjį Ritlandą...
- Gana, - žmogysta mostu nutraukė padriką didvyrio kalbą. – Tau įdomu sužinoti kas aš esu? Ką gi: Aš – artefaktas.
- Bet artefaktai, tai tokie idiotiški daiktai, kurie padeda burtininkams buityje, o tu kitoks, – naiviai pakreipęs galvą ištarė Sirjoniras.
- Aghr, - suriaumojo žmogysta, - negi tu nežinai, kad į artefaktus uždaro galingų magų dvasias, jog jos galėtų padėti galinguose užkeikimuose?
- Tai tu nori, kad tave uždarytų į drožinėtą statulėlę?
Šito buvo per daug. Žmogysta ištiesė ranką prie Sirjoniro veido. Delne sukibirkščiavęs oras virto ugniniu kamuoliu. Žmogysta užsimojo, tačiau sviesti kamuolio nespėjo. Ugniniai ašmenys pervėrė jos krūtinę. Akimirksniu išnyko slogus sunkumas. Apsiaustas suplevėsavo ore ir nukrito ant grindų. Sirjoniras ramiau atsikvėpė: baisioji žmogysta buvo dingusi. Jos vietoje stovėjo geraširdiškai besišypsantis senukas, ginkluotas dvirankiu ugniniu kalaviju. Tačiau šito, išvargintam karžygiui buvo per daug. Giliai atsidusęs, jis susmuko be sąmonės.
Kai Sirjoniras atsigavo, senis jam papasakojo tai, ko Detoras neatskleidė. Visa tiesa skambėjo taip: Ritlandas, būdamas gabus artefaktų kūrėjas, iškvietė galingiausio, praeityje gyvenusio mago dvasią, tačiau jos neuždarė į artefaktą, o įvairių burtų pagalba, paleido į laisvę. Kadangi jos atėjimas į šį pasaulį sukėlė tiek problemų, visos karalystės magai sunerimo ir kreipėsi į Detorą. Šis pabandė naująjį artefaktą sunaikinti, tačiau gudruolis Ritlandas, apsaugojo jį ypatingąja pentagrama. Kol artefaktas būtų buvęs jos centre, tol jis būtų nesunaikinamas. Taigi: reikėjo kažko, kas išviliotų dvasią iš saugios zonos. Tam geriausiai tiko Sirjoniras. O kai tik artefaktas paliko savo landynę, pasirodė Detoro siųstas galingiausias magas ir sunaikino blogio šaltinį.
Kai Sirjoniras išklausė senio pasakojimą, piktai nusispjovė ir atsistojęs sušuko:
- Man gana tų jūsų magiškųjų dalykėlių. Vienintelis geras dalykas yra orkų žudymas. Ir aš iškart jo griebsiuos, kai tik rasiu išėjimą iš čia. Ir savo kardą, - po minutėlės tyliai pridūrė.