Kosmoso kaina

Chėcht :) Pirmas mano rimtas kūrinys. Su prologais, išgalvotų istorikų citatomis and everything nice :) Skaitydamas dabar, pastebiu, kad senuko Harrisono įtaka vis tik mane paveikė Plieninės žiurkės pagalba :)

__________________________________________________________

PROLOGAS

Kai Žemę atrado tarpgalaktinė ekspedicija, jai buvo suteikta neliečiamybė, kaip neišsivysčiusiai. Jai globoti Kanadoje buvo įkurtas kosminis miestas. Žemę užvaldė kažkas panašaus į pamišimą. Jaunuoliai, prisiskaitę fantastinių knygų, keliavo į šį miestą tapti erdvėlaivių komandų nariais. Iš visų visatos kampelių į Žemę buvo pradėta gabenti įvairiausių daiktų, “be kurių tikri čiabuviai neišsiverstų”. Prekyba klestėte klestėjo (aišku ne žemiečių naudai). Ir nors veltui Tarpgalaktinė Čiabuvių Saugos Tarnyba stengėsi žemiečius apsaugoti nuo visos šios sumaišties, tikras košmaras prasidėjo, kai jų planetoje ėmė rodytis vergų gaudytojai ar šiaip medžiotojai. Norėdama Apsaugoti Žemę, TČST į ją išlaipino N-SA karių eskadronus. Pamažu žemiečiai įsisavino kosmoso taisykles, jiems buvo panaikintas čiabuvių vardas, ir pagaliau jie galėjo patekti į taip išsvajotį kosmosą. Pirmiausiai žemiečiai įrengė koloniją Mėnulyje, o kadangi į Saulės sistemą niekas nepareiškė teisių, tai ir joje. Po daugelio metų jie išplito po visą visatą. Kosminiame žargone paplito net tokia patarlė: “Jei aš nesu žemietis, tai reiškia, kad tu kilęs iš Žemės...”.
Asafinas Dretėjas (Tarpgalaktinė enciklopedija)



PRADŽIŲ PRADŽIA


Aš vardu Džonis. Savo kailiu išgyvenau Žemės “kolonizavimą”. Visą laiką į šitą reikalą žiūrėjau skeptiškai. Tačiau, kai mane ėmė persekioti Sindikatas, man neliko kitos galimybės, kaip tik sėsti į pirmą pasitaikiusį kontrabandininkų erdvėlaivį ir išvykti iš Žemės. Išlipęs Marse susiradau ramų prieglobstį ir įsidarbinau erdvėlaivių gamykloje. Aš esu sėslus žmogus, todėl galvojau taip nugyventi visą savo gyvenimą, tačiau vieną vakarą viskas pasikeitė....
Tą vakarą, kaip ir kiekvieną kartą po darbo, užėjau į barą ”Golemo laimė”. Tas baras man patiko tuo, kad jame rinkdavosi visi prašalaičiai užsukę į šį uostą. Taip aš sužinodavau visas naujienas. Užsisakęs kokteilį “Ledinė aušra”, susiradau laisvą staliuką ir atsisėdau. Apsidairiau. Čia kaip niekada knibždėjo kosmoso klajūnų ir turistų. “Turbūt Žemė vėl atsiuntė maisto atsargas” - pamaniau. Erdvėlaivio iš Žemės pasirodymas čia, buvo vos ne šventė.
Barmenui atnešus mano kokteilį, aš numečiau kelis kredus ant stalo, ir vėl įsispoksojau į turistus.
- Sveikas.
Piktai pažvelgiau į mane užkalbinusią būtybę. Tai buvo kresnas vyriškis, su ilgu odiniu lietpalčiu. Tokie dažniausiai dirbdavo samdytais žudikais.
- Sveikas. – šiurkščiai atrėžiau, ir gurkštelėjau gėrimo. Mano ranka pamažu nuslinko prie dėklo su plazminiu pistoletu.
- Tu turi man padėti. – sušnypštė jis ir atsisėdo prie stalo.
- Kodėl taip manai? – atsainiai mestelėjau, ranka tebesiekdamas pistoleto.
- Štai kodėl. – vyras lėtai mostelėjo ranka į būrelį N-SA karių. - Vienas žodis, ir tu keliausi į urano kasyklas. Beje, rankas padėk ant stalo. Nenoriu jokių netikėtumų.
Aš iš įniršio sugriežiau dantimis ir suėmiau abiejomis rankomis bokalą su gėrimu. Nesitikėjau, kad po dešimties metų mane atkapstys šioje skylėje.
- Tai kaip? – vyriškis praskleidė lietpaltį. Ant jo švarko atlapo pamačiau Sindikato emblemą.
- Kalbi taip, tarsi turėčiau pasirinkimą. – niūriai ištariau, o mano galvoje sukosi įvairiausios mintys apie dingimą iš planetos.
- Tu jį turi. Aš tau duodu antrą šansą. Sutik, ir nereikės paplušėti kasyklose. – vyriškis lėtai iš kišenės išsitraukė narkotikų “prifarširuotą” cigarą, jį pasukiojo tarp pirštų ir užsirūkė.
- Na ir koks gi tas antrasis šansas? – stengdamasis šnekėti ramiai, paklausiau.
- Tai darbas. Nesudėtingas darbas. – vyriškis ironiškai šyptelėjo ir išpūtė dūmų kamuolį . - Kaip tau. Gausi pašalinti vieną subjektą. Bus kaip senais gerais laikais.
- Tu gal nežinai, bet aš buvau apkaltintas neteisingai. Mane pakišo. Aš ne žmogžudys! – sušukau.
Visi esantys bare nutilo, ir atsisuko į mus. N-SA patruliai pasuko link mūsų. Aš staigiai pakėliau bokalą su “Ledine aušra” ir trenkiau juo vyriškiui į galvą. Po to peršokau per stalą ir pasileidau prie užpakalinio išėjimo. Man už nugaros girdėjosi triukšmas, tačiau aš nė neatsisukau. Staigiai pasukęs į tarpą tarp baro ir barmeno, aš įbėgau į sandėlį ir užtrenkiau duris. Užstūmęs duris metaliniais konteineriais, puoliau prie atsarginio išėjimo. Tačiau jis buvo užrakintas. Pažvelgęs į lazerinę spyną, supratau, jog durų neatidarysiu. Aš staigiai apsidairiau aplinkui. Visas sandėlys iki lubų buvo prikrautas metalinių dėžių. Durys vedančios į barą ėmė šviesti blausia šviesa. “Jie atsitempė Spinduliuotuvą” – pagalvojau. – “Durys ilgai neatlaikys”...
000
Aš mikliai užšokau ant artimiausios dėžės, po to ant kitos, ir taip užsiropščiau iki pat lubų. Durys staiga suliepsnojo, ir į sandėlį įvirto krūva kareivių.
- Atsarginis išėjimas nepaliestas! – iškart pastebėjo karininkas. – Jis sandėlyje! Suraskite jį!
Keli kareiviai puolė prie dėžių ir ėmė ropštis į viršų. Kiti su ginklais rankose pridengė juos nuo galimos mano atakos. Aš prigludau prie dėžės. “Išmano savo darbą šunsnukiai” – sušnypščiau iš įniršio. Kareiviai lipantys į viršų buvo panašūs į milžiniškus vorus, artėjančius prie savo aukos. Galva karštligiškai ieškojo išsigelbėjimo būdų. Taip bemąstant, pajutau, kad dėžė ant kurios aš guliu, ėmė skleisti vibracijas. Kareiviai tai irgi pajuto. Jie susirūpinę žvilgčiojo žemyn, tačiau vis tiek atkakliai lipo į viršų. Staiga viena sandėlio siena susiūbavo ir išsitaškė į atomus. Kareiviai griebėsi ginklų ir atsisuko į tą pusę. Dulkių debesyse pamažu ėmė ryškėti kažkoks siluetas. Aš užgniaužęs kvapą stebėjau kaip siluetas pamažu įgavo ryškius kontūrus. Kareivių refleksai suveikė greičiau negu jų protas. Šūvių papliūpomis jie į skutelius sudraskė milžiniškos skruzdėlės kūną. Skruzdėlė sudribo, tačiau jos vietą užėmė kitos žudikės. Kareiviai prigludo prie dėžių ir atidengė ugnį į skruzdėles. Tačiau nepaisant kareivių pastangų, jų vis daugėjo. Aš atsargiai išsitraukiau savo plazminį pistoletą. Menkas ginklas prieš mutantes, tačiau su ginklu rankoje aš jaučiausi ramiau. Staiga tarp skruzdėlių ėmė dėtis keisti dalykai. Skruzdėlės priešakinėse eilėse ėmė pūsti tarsi kažkokius burbulus. Jie lėtai uždengė skruzdėles nuo kareivių. Staiga aš su siaubu pastebėjau, kad kareivių lazerių papliūpos susigeria į tuos burbulus. Karininkas turbūt irgi tai pastebėjo, nes davė įsakymą trauktis. Kareiviai atsišaudydami ėmė bėgti link durų į barą... Ir toliau visą veiksmą aš pamačiau lyg sulėtintame filme. Burbulai tarsi papūsti nulėkė link kareivių. Pirmas burbulas apgaubė bėgantį eilinį ir suskaldė jį į atomus. Antras burbulas išskaidė gabalą sienos, trečias – karininką. Likusius kareivius skruzdėlės sudraskė nespėjusius perbėgti net pusės sandėlio. “Tai štai kaip jos išsprogdino sieną” – pamaniau. Nutilus mūšio garsams, aš atsargiai pakėliau galvą nuo konteinerio. Skruzdėlės vikriai nešiojo konteinerius į lauką. Pastebėjau, jog jos ėmė tik tuos konteinerius, ant kurių buvo trys geltoni brūkšniai. Lėtai pažvelgiau į savo konteinerį, ir su palengvėjimu atsikvėpiau. Ant jo nebuvo trijų geltonų brukšnių. Kažkur tolumoje kaukė sirena. “Tuoj čionai sugrius visa N-SA kariuomenė. Reikia nešdintis iš čia.” – suvokiau. Tą aš suvokiau, tačiau visiškai neįsivaizdavau kaip tai padaryti. Vėl pakėliau galvą. Ir pamačiau kaip dvi paskutinės skruzdėlės išbėga iš sandėlio. Veikiau nukritęs, nei nulipęs žemyn nuo dėžių, aš išbėgau į lauką. Skruzdėlių jau nebesimatė, tačiau tolumoje išvydau N-SA kareivių motociklus. Man reikėjo skubiai kažkur pasislėpti, o dar geriau iš viso išvykti iš šitos prakeiktos planetos.
Aš greitai apsisukau ir pasileidau tolyn į miestą. Staigiai pasukęs į skersgatvį, aš pajutau smūgį per kojas ir suklupau. Sunkiai pakėlęs galvą nuo grindinio, pamačiau virš manęs palinkusį N-SA kareivį ir artėjančią šautuvo buožę. Po to praradau sąmonę...
000
Aš atsipeikėjau nuo smarkaus purtymo. Man pramerkus akis, prieš jas nušvito lempos šviesa. Aš vėl užsimerkiau.
-Jis atsipeikėjo. – pranešė balsas.
-Gerai. Tu laisvas. – prabilo kitas balsas.
Kažkur sutrinksėjo pneumatinės durys ir viskas nurimo.
-Taigi, taigi... – nutęsė balsas.
Aš bandžiau atsimerkti, tačiau man į akis vėl tėškėsi šviesos gūsis. Nutariau, jog geriau pabūti užsimerkus.
-Kodėl mes bėgome? – balsas vėl prabilo.
Aš šiaip taip praplėšiau sukepusiais lūpas:
-Aš bėgau savo kas vakarinį krosą.
-Tikrai? Su plazminiu pistoletu rankoje? Jūs bėgot krosą su kliūtimis? – balsas šaipėsi iš manęs.
-Aš matyt nepastebėjau. – paironizavau ir aš.
-Urano kasyklose bus laiko viskam pastebėti. – balsas įgavo plieno atspalvį.
-Kokiose kasyklose? – naiviai paklausiau.
-Klausyk. Man nereikia tavo pasakų. Tu matei kas ten atsitiko. Ir tu man tai pasakysi. – balsas ėmė nervintis.
Aš tylėjau, idiotiškai šypsodamasis. Žinojau, jog ši apklausa tik akių dūmimas. Jei norėtų ką sužinoti, jie jau seniausiai būtų jėga iš manęs išmušę. N-SA visada taip daro. O kol negresia kankinimai, galima truputį ir pasibranginti.
-Jei tu neprabilsi gali žūti tūkstančiai! Šiandien kažkas sugriovė kosminį uostą, o mes net nežinome iš kur tikėtis pavojaus! Tu ten buvai. Aš noriu sužinoti ką tu matei. – dabar balsas jau šaukė.
Aš tylėjau. Staiga pajutau smūgį į veidą. Na štai pagaliau. O jau buvai išsigandęs, jog N-SA visai sukriošo. Dabar galima bus pradėti šnekėti.
-Na gerai. Ten buvo milžiniškos skruzdėlės. – tyčia prašnekau pavargusiu balsu.
-Tu ką mane laikai visišku mulkiu? – sušnypštė balsas.
Vėl smūgis. Šį sykį tikrai skausmingas. O jei jie nepatikės? Mintyse šmėkštelėjo tokia mintis, ir aš pamažu ėmiau jaudintis.
Staiga sutrinksėjo pneumatinės durys, ir į patalpą kažkas įbėgo. Šnekėjo tyliai, tad aš girdėjau tik pokalbio nuotrupas:
-Ne... Nieko panašaus... Mes radom.... Dar buvo pusgyvis... Taip, skruzdėlės.
Staiga akinanti šviesa užgeso. Atsargiai pramerkiau akis. Aš sėdėjau ant kėdės viduryje kambario, o prieš mane stovėjo kareivis ir senyvas vyriškis civiliu kostiumu.
-Tai vis dėlto tu nemelavai. – vyriškis sunkiai atsiduso. – Eilini, tu laisvas.
Eilinis atidavė pagarbą ir išėjo iš kambario. Aš pasisukau į vyriškį ir tariau:
-Man atrodo, jog aš nusipelniau paaiškinimo.
-Jei tu mums nebūtum reikalingas, tai už tokį įžūlumą tave kankintų maždaug savaitę, o po to gal nušautų. – man į veidą sušuko vyriškis.
Keista, bet po tokio pranešimo pasijutau daug geriau. Dabar žinau, jog esu jiems reikalingas ir manęs taip paprastai neužkas.
-Mes žinome tik tiek, kad vieną šios planetos tarpgalaktinį uostą sunaikino milžiniškos skruzdėlės. Beje tą tu irgi puikiai žinai. – vyriškis staigiais judesiais išsitraukė cigaretę ir užsirūkė.
-Ar dabar jau galiu keliauti namo? – naiviai paklausiau, bet man galvoje sukosi tik mintys apie vyriškį iš baro.
-Tu juokauji? – vyras išpūtė dūmus ir nervingai nusijuokė, - tu dabar dirbsi man. Dirbsi valstybei.
Aš atsargiai pasimuisčiau ant kėdės.
-Tai reiškia, kad aš gausiu neliečiamybę kaip Padėjėjas? – atsargiai paklausiau.
-Taip. Tu gausi visus Padėjėjo įgaliojimus. – pasakė vyriškis ir pirštu nubraukė cigaretės peleną nuo rankovės.
Viduje nusijuokiau. Gauti Padėjėjo įgaliojimus, reiškė gauti neribotą valdžią.
-Aš sutinku. – užslopinęs viduje kunkuliuojantį džiaugsmą, ramiai ištariau. – Čia visai neblogas pasiūlymas.
Vyriškis pirmąkart geraširdiškai nusišypsojo:
-Bet ir savitvarda tavo. Aš juk žinojau, kad tu sutiksi. Visi sutinka. – pridūrė.
Aš patogiai atsilošiau kėdėje. Manęs laukia nuotykiai. Kad ir kaip jų nemėgčiau.


Slaptasis agentas

Dykuma sparčiai artėjo konvojus. Jam iš šonų važiavo smarkiai šarvuoti kariuomenės motociklai. Konvojus skubėjo kiek be išgalėdamas. Pasislėpusi už vėjo suneštos smėlio krūvos, viena skruzdėlė mostelėjo galva į konvojų ir sučirškė. Jai iš už nugaros išlindo dar kelios skruzdėlės.
ΨΨΨ
-Tu vyksi su konvojumi. – pareiškė tiesioginis mano šefas. –Mes žinome, kad ir jį užpuls skruzdėlės. Taigi tu turėsi išgyventi skruzdžių antpuolį, ir pasekti jas iki jų bazės. Supratai?
-Taip. Užduotis aiški. – pareiškiau aš, nors niekaip neįsivaizdavau kaip tai įgivendinsiu...
ΨΨΨ
Prasidėjus antpuoliui, aš kaip ir buvom numatę, įlindau į vieną iš konteinerių. Jis buvo specialiai parengtas šiai užduočiai. Ant konteinerio paviršiaus buvo įrengti vaizdo ir garso davikliai, viduje stovėjo galingas siųstuvas, maisto atsargos, ir aišku ginklai. Užsirakinęs iš vidaus, įjungiau visus daviklius ir ėmiau stebėti mūšį. Nors jokio mūšio ten nebuvo: kareiviai vaikomi skruzdžių lakstė į visas puses, aplink sproginėjo burbulai ir taškėsi žmonių kraujas. Staiga prasidėjęs mūšis staiga ir pasibaigė. Lyg burtininko lazdele pamojus, dingo dūmai, nutilo sužeistųjų aimanos, nurimo skruzdžių sukelta smėlio audra. Pribaigusios N-SA kareivius, skruzdės ėmė nešioti konteinerius. Aš nutirpau, kai kelios skruzdėlės pakėlė mano konteinerį ir ėmė kažkur nešti. Mano vaizdo davikliai fiksavo tik smėlį aplinkui, garso – tylų smėlio girgždėjimą. Staiga vaizdo davikliai užfiksavo kažkokią dėmę. Skruzdės sparčiai artėjo prie jos. Vaizdo kamerose pamažu ėmė ryškėti dėmė. Ir jūs įsivaizduokite mano nustebimą, kai aš pamačiau, jog ta dėmė: tai nedidelis nešiojamas teleportavimo angaras. Aš skubiai nusiunčiau į bazę mano matomą vaizdą, ir ėmiau laukti atsakymo. Tačiau taip jo ir nesulaukiau. Mano konteinerį nešančios skruzdėlės peržengė teleportavimo angą ir mano ryšys su štabu išnyko.
Aš dar ilgai jaučiau siūbuojant savo konteinerį, kai pagaliau jis garsiai dunkstelėjo ir nurimo. Iš viso šito, aš supratau, kad mes jau kažkur atvykom. Deja neįsivaizdavau kur. Mano bandymas įjungti ir suderinti stebėjimo sistemą buvo bergždžias, nes kažkas iš įšorės blokavo mano sistemą.
-Na ką gi. Reiks lysti iš pogrindžio. – pamaniau aš ir atsidariau dėžę su ginklais. Ir ko tik ten nebuvo. Rodos, mano viršininkai rimtai manimi pasirūpino. Čia buvo visokiausių ginklų tipų: pradedant blasteriais ir baigiant plazminiais automatais. Aš išsirinkau lengvą, grietai šaudantį plazmos pliūpsniais automatą. Reikia paminėti, kad tik juo vienu, aš ir mokėjau naudotis. Kruopščiai patikrinęs maisto ir šaudmenų atsargas, aš giliai įkvėpiau, ir atsargiai pravėriau konteinerio kraštą. Apsidairiau. Nieko. Atsidūriau patalpoje, pilnoje konteinerių ir visokiausių kapsulių. Kaip supratau, čia buvo saugykla. Aš vėl apsidairiau. Rodos aplinkui nieko nebuvo išskyrus šiuos konteinerius. Atsargiai apžiūrėjau kelis iš jų. Tai daugiausia buvo saldiklių ir sintetinio maisto atsargos.
-Apsirūpinę vabzdžiai. – pastebėjau. Staiga sandėlio kampe aš išgirdau triukšmą. Staigiai pasilenkęs, aš greitai užlindau už konteinerio ir ėmiau laukti. Saugiai pasislėpęs aš ėmiau stebėti tą kampą iš kurio pasigirdo tas garsas. O ten vyko tikrai neaiškūs dalykai. Su susidomėjimu stebėjau, kaip viena grindų plokštė pasikėlė, ir pro susidariusią angą į sandėlį ėmė lįsti padarai panašūs į žmones. Jie buvo taip apsimuturiavę skarmalais, kad nebuvo matyti ne tik jų veidų, bet ir rankų bei kojų...
000
-Tiesiog vaikščiojančios skarmalų krūvos,- pamaniau. O jie neleido laiko veltui. Vieni įgudusiais judesiais atidarinėjo konteinerius, o kiti nešiojo maišelius bei dėžes prie angos. Staiga pasigirdo: - Abharach!, - ir visi skarmaliai pasileido prie skylės. Kiekvienas pasičiupo po nešulį, ir dingo skylėje. Po to plokštė tvarkingai nuslinko į savo vietą.
-Įdomu. – pamaniau, - Koks ten buvo žodis? Abharach? Aš greitai išsitraukiau kišeninį kompiuterį, ir įvedžiau Abharach. Tai ką išspausdino kompiuteris privertė mane nusikeikti. Displėjuje buvo parašyta: Abharach – reiškia pavojų. Šia kalba naudojasi tik Saragario planetos gyventojai. Ši planeta buvo pačiame visatos pakrašty.
-Na ir nuskilo. – tyliai sušnibždėjau. Blogiau ir būti negalėjo. Aš buvau kažkur kitam visatos kampelyje, toli nuo namų, siųstuvas neveikė, o aplinkui šmirinėjo milžiniškos skruzdėlės. Staiga mano mintis pertraukė atidaromų durų girgždesys. Aš greitai šmurkštelėjau už dėžių ir paruošiau ginklą. Į sandėlį greitai įbėgo skruzdėlė, ir ėmė kažko knistis po vieną iš konteinerių. Aš atsargiai apžvelgiau mutantę. Tai tikrai buvo ne kareivis, nes mūsų konvojų užpuolė visai kitokios skruzdėlės. Jos buvo didesnės ir nešiojo ant galvų kažkokius žiedus. Gi ši buvo mažytė ir regis be jokių technikos priedų. Netrukus nuo durų pasigirdo kažkoks švilpesys ir mažoji skruzdėlė nulėkė link jų. Durys su trenksmu užsidarė. Aš atsargiai išsitraukiau komunikatorių – vertėją, ir ėmiau skanuoti įrašytą švilpesį. Po kelių minučių, komunikatorius – vertėjas išanalizavo švilpesį ir jį išvertė. Tas švilpesys reiškė kartu ir baimę dėl draugės, ir raginimą paskubėti, ir nekantravimą. Aš pasikabinau komunikatorių – vertėją ant kaklo ir nustačiau švilpesių dekodavimui. Susitvarkęs visą savo įrangą, ėmiau žvalgytis, kaip išlįsti iš šito sandėlio. Visos sienos buvo lygios kaip stiklas. Nesimatė jokių sudūrimo ženklų. Veltui apčiupinėjau visas sienas niekur nesimatė net menkiausio sudūrimo. Ta pati situacija pasikartojo ir su durimis. Jos irgi buvo lygios kaip stiklas, ir buvo taip įleistos į sienas, kad vargu ar iš viso jas pastebėtum, jei nežinotum, kad jos ten yra. Aš jau buvau visiškai praradęs viltį, kai prisiminiau skarmalius ir jų angą grindyse. Jos priešingai nuo sienų, buvo smarkiai subraižytos.
-Turbūt jas subraižė konteineriai, velkami grindimis, - pamaniau. Lėtai paliečiau kelis iš tų įbrėžimų. Jie buvo platūs, bet negilūs. Visai kitokie brėžiai buvo toje vietoje, iš kur išlindo skarmaliai. Jie ne tik buvo platūs, kaip ir kiti rėžiai, bet ir gilūs. Aš atsargiai paliečiau rėžių kraštus. Jie sudarė kvadrato formos angą.
-Kažin kaip tas daiktas pasikelia. – pamaniau. Ir lyg atspėdamas mano mintis, angos dangtis ėmė judėti. Aš greitai užlindau už dėžių ir nutaikiau ginklą į angą. Tuo metu dangtis tyliai pasikėlė, ir iš angos išlindo vienas skarmalius. Jis pasilenkė prie artimiausios dėžės ir ėmė joje raustis. Aš atsargiai išlindau iš už dėžės, ir nutaikęs ginklą į skarmalių ištariau:
-Drauge.(Vertėjas tai pasakė Saragario dialektu, bet aš jo nevartosiu.). Skarmalius staigiai atsisuko. Jo rankose kažkas sublizgo, tačiau ir mano rankose pamatęs ginklą, rodos, sunerimo. Aš pakartojau: Draugas. Skarmalius nurimo, tačiau ginklas iš jo rankų nesitraukė. Jis kažko laukė.
-Aš pasiklydau. Ar gali man padėti. Ar čia kur nors yra siųstuvas...- lėtai tardamas žodžius ištariau. O skarmalius žiūrėjo į mane nieko nesuprantančiu žvilgsniu ir nieko nedarė. Aš jau nusprendžiau, kad skarmaliai tokie atsilikę ir primityvūs, kad net nesupranta truputį iškreiptos savo kalbos. Tačiau nusivyliau per anksti. Tarsi viską pasvėręs už ir prieš, skarmalius įsikišo ginklą į kišenę ir prabilo:
-Aš Urumsas. Eime, Drauge. Pasitikėk manimi. Aš tave nuvesiu prie siųstuvo.
-Bet man reikia didelio siųstuvo. – Prašnekau aš vis dar nenuleisdamas ginklo.
-Gerai. Urumsas žino didelį siųstuvą. – čia skarmalius sukikeno ir dar kažką sumurmėjęs šoko į skylę. Aš kelias akimirkas padvejojau, bet netrukus nusprendęs, kad blogiau nebebus, šokau į skylę. Kritau visai neilgai. Nespėjau net išsigąsti, kai po mano kojomis dunkstelėjo kažkoks paviršius. Aš staigiai griebiau savo ginklą ir apsidairiau. Atsidūriau metaliniame kambaryje. Sienos turbūt nuo drėgmės buvo apipelijusios. Ir kas bebūtų keisčiausia, tie pelėsiai skleidė melsvą šviesą. Vieno kambario gale aš pamačiau duris. Jos kaip ir sienos buvo metalinės, tačiau priešingai nei sienos, jos buvo švarios ir nešvietė. Staiga aš supratau, kad čia kažko trūksta. Aš vėl apsidairiau. Na žinoma. Trūko to landaus skarmalio. Kaip jis ten Uksusas? Ne. Urumsas. Staiga pasigirdęs švilpesys privertė mane suklusti. Aš pakėliau galvą. O šventoji Arfarėja Marso deive! Tas velnio išpera nutarė manimi atsikratyti: dangtis pro kurį aš įlindau pamažu mažėjo, kol pagaliau grindų plokštė visiškai atsistojo į savo vietą. Švilpesiui nutilus patalpoje įsivyravo mirtina tyla...
000
-Na tai eime.
Prisipažįstu. Aš vos negavau širdies smūgio. Aš apsidairiau. Šalia manęs stovėjo tas pats (bent to aš tuo metu tikėjausi) skarmalius.
-Eime. – Tas snarglius paėmė mane už kostiumo kampo ir ėmė temti paskui save. Aš vos susilaikiau jam neužvožęs. Skarmalius atitempė mane prie durų, ir tos šnypšdamos atsidarė. Prieš mane atsivėrė ilgas koridorius apšviestas tais pačiais pelėsiais.
-Eime. – Vėl pakartojo skarmalius ir nudrožė koridoriumi. Man neliko nieko kito kaip tik pasekti jo pavyzdžiu. Eidamas koridoriumi pastebėjau, kad vietomis pelėsiai švariai nuvalyti. Prisiminęs kambarį ir jo švarias duris nusprendžiau, kad čia irgi durys, vedančios man nežinoma kryptimi.
-Įdomu kodėl skarmaliai nugramdo pelėsius nuo durų, - pamaniau, - Turbūt pelėsiai trukdo durims normaliai funkcionuoti. Nes kaip aš pastebėjau visos durys veikė pneumatiniu principu.
Mes vis ėjome ir ėjome tuo pačiu koridoriumi gal pusę valandos. Aplinka nesikeitė, tik kartais šen bei ten pasimaišydavo koks skarmalius. Jie visiškai nekreipė į mane jokio dėmesio. Ir kaip aš pastebėjau visi skarmaliai kažkur skubėjo. Niekur nemačiau sėdinčio ar lėtai einančio skarmaliaus. Prie vienų durų mano palydovas sustojo ir tarė:
-Užeik.
Aš pasukau durų link ir jos šnypšdamos atsidarė. Įžengiau į nedidelę patalpą. Jos sienos buvo nukabinėtos įvairiausiais brėžiniais, kurių net ir norėdamas nebūčiau galėjęs suprasti. Tačiau ant vienos iš sienų nebuvo pakabinta nė vieno brėžinio. Priešingai, ji dar buvo uždengta raudonu uždangalu. O prie jo sėdėjo skarmalius ir vartė rankose lazdą.
-Sveikas.
Aš papurčiau galvą. Negali gi šitaip būti. Tai neįmanoma. Bet ne, aš iš tikrųjų girdėjau standartinę kosmoso kalbą.
-Sveiki ir jūs. – greit susitvardęs, ištariau.
Skarmalius atsistojo pasirėmė lazda ir priėjo arčiau prie manęs.
-Nuleisk ginklą. Tau jo neprireiks.
Aš sutrikęs pažvelgiau į savo rankas. Tikrai, jos mėšlungiškai spaudė ginklą. Aš atgniaužiau pirštus ir permečiau ginklą per petį. Ir staiga visa mano savitvarda dingo kaip dūmas.
-Man reikia siųstuvo. Gelbėkit. Aš noriu namo. – ėmiau šaukti.
Skarmalius staigiu judesiu nutraukė raudonąją uždangą. Už jos stovėjo tikrų tikriausias siųstuvas. Ir ne bet koks, o toks su kuriuo gali susisiekti su visa visata. Aš staigiai puoliau prie jo.
-Palauk. – skarmalius sustabdė mane lazda ir gestu parodė sėstis. –Iš pradžių tu turi suprasti istoriją. Tu turi pats atskirti grūdus nuo pelų.
-Atleisk, bet aš nieko nesuprantu apie tavo tuos grūdus. Ko tu nori? – aš vėl ėmiau pamažu suimti save į nagą. Tačiau po visko ką man teko iškęsti, atrodė, jog mano nervai tuoj plyš pusiau.
-Ko tu čia atvykai? – skarmalius atsilošė kėdėje.
-Aš - Padėjėjas. Gavau užduotį surasti skruzdžių-mutančių gyvenamą vietą ir ją sunaikinti. – Lėtai ištariau.
-Bet ar tu žinai tiesą? Ne. – pats paklausė ir pats atsakė skarmalius. – Tai klausyk. Seniai jau buvo tie laikai, kai mes Saragario planetos gyventojai gyvenome taikoje ir ramybėje. Mūsų miestai stovėjo aukšti ir švietė saulėje. Ir mes gyvenome taikoje, kol pas mus nepasirodėt jūs: Kosmoso gyventojai. Jūs sugriovėte mums mūsų namus, atėmėte iš mūsų paskutinį duonos kąsnį. Mūsų planetoje nebeliko vietos mums – teisėtiems jos savininkams. Tada mes įsikūrėme po žeme. Pasistatėm ten bent šiokius tokius namus. Susirinkę senoliai nutarė išvaryti iš mūsų žemių atėjūnus. Jų buvo daugiau, tad mes ėmėmės diversijų. Atėjūnai bandė mus išnaikinti, bet mes buvome nesugaunami. Ir štai negalėdami mūsų išnaikinti, Kosmoso gyventojai sukūrė skruzdėles-mutantes. Jos gerokai apmažino mūsų gretas, bet Kosmoso gyventojų ginklas atsigręžė prieš juos pačius. Skruzdės ėmė žudyti viską kas pasipainiojo joms po kojomis. Portalų pagalba jos ėmė žudyti ir kitose planetose. Dėl diplomatinių nesutarimų Visata taip ir nežino kas vyksta. Niekas su nieku nebendrauja. Tai palanku skruzdėlėms.
-Įdomi istorija. Tai jūs manote, kad čia nagus prikišęs kas nors iš Visatos demokratų? – paklausiau.
-Ta jų demokratija panaši į anarchiją. – nusišaipė skarmalius. – Bet grįžkim prie skruzdėlių. Jas valdo per kažkokius daviklius ant jų galvų. Tuos daviklius turi tik kareiviai. Mes metų metus puoselėjome planą, ir tu jį įvykdysi.
-Kodėl aš? – nustebau.
-Todėl, kad mūsų planui reikia žmogaus pažįstančio kosmosą. Mes Saragario gyventojai tam netinkame. – skarmalius spragtelėjo pirštais, ir iš kažkur pasirodęs popieriaus ritinys nusklendė jam į delną.


Teisybės Vykdytojas


Aš plačiai atvėriau kosmouosto duris ir išžengiau į gatvę. Susiradęs taksi, pasakiau adresą ir maloniai atsilošiau sėdynėje. Saulė švelniai glostė mano veidą, ir aš beveik pasijutau kaip vaikystėje. Staiga truktelėjęs taksi išplėšė mane iš svajų ir gražino į realybę. Sumokėjęs taksi vairuotojui, kažkokiam keturrankiui iš Kreto planetos, pasukau prie milžiniško dangoraižio skambiu pavadinimu “N-SA būstinė”. Prie durų mane sustabdė robotas apsauginis, tačiau pamatęs mano Padėjėjo ženklelį greitai atitraukė ugniasvaidį, ir paslaugiai atidarė duris. Aš tvirčiau suspaudžiau lagaminą, ir įėjau į vidų. Mane pasitiko maloni mergina prie informacijos stendo.
-Jūs pas ką? – paklausė žaviai šypsodamasi.
-Aš pas Džeromą fon Hetormą. – atsakiau taip pat žaviai šypsodamasis. Mergina sutriko, tačiau pamačiusi mano Padėjėjo ženklelį sutriko dar labiau.( Juk žmogus turintis Padėjėjo įgaliojimus gali daryti ką nori. Jis gali ryte įeiti į pilną žmonių kavinę, visus iššaudyti, o po to pusę miesto sudeginti. Ir nieko. Jis gaus tik menką papeikimą. Nenuostabu, jog mergina sutriko.)
-Tttuojj. – šiaip taip išspaudė ji. – Du šimtai pirmas aukštas.
-Ačiū. – vis dar žaviai šypsodamasis ištariau aš.
Pasukęs prie liftų, įėjau į vieną iš jų. Liftui kylant milžinišku greičiu, iš lagamino išsitraukiau savo mėgstamą plazminį pistoletą, ir užtaisiau. Atsidarius durims, aš iššokau iš lifto, ir vienu šūviu sutrupinau apsauginį robotą. Išspyręs vieninteles šiame aukšte duris, įsiveržiau į prabangius apartamentus. Išlydęs dar kelis apsauginius gelžgalius, nusigavau iki stalo. Už jo įsmeigęs į mane mažas akutes sėdėjo N-SA direktorius. Tai jo įsakymu buvo žudomos ištisos rasės, sprogdinami laineriai pilni pabėgėlių. Aš klestelėjau į krėslą priešais tą masės kalną. Pistoletą pasidėjau ant stalo, tačiau taip, kad jis būtų po ranka.
-Na ką, Džeromai. Pabendrausim. – atsainiai ištariau.
-Ko tu nori? – storulio veidas drebėjo.
-Pakalbėkim apie Saragario planetą. – šyptelėjau.
-A-a-a apie jį. – storulis pamažu ėmė rimti. –Kad čia nėra ko pasakoti. Ten tokie čiabuviai gyveno. Bet mes civilizavom tą planetą. Aišku po to jie vis tiek nenurimo. Ėmėsi diversijų. – storulis ėmė kikenti.
-Tu iš jų atėmei namus. – tas storulis ėmė mane erzinti.
-O ne... Aš iš jų tą planetą nupirkau. – storulis visiškai nurimo ir dabar jo veidas švietė kaip gerai nublizgintas pinigas. Man pasidarė neramu.
-Tu juos apgavai. Ne tik atėmei namus, bet sukūrei kažkokias mutantes, kurios dabar kelia grėsmę visai visatai. – piktai iškošiau. – Išjunk jas arba patiesi kojas.
-Jungiklis va kur. – storulis patapšnojo sau per kairę krūtinės pusę. – Jis išsijungs kai aš numirsiu. O kol kas to dar nežadu daryti. – storulis ėmė juoktis.
-Klysti. Tu užsilenksi tuojau pat. – aš pašokau nuo krėslo ir pačiupęs pistoletą nusitaikiau į Džeromą.
-Nejuokauk. Tu juk nenužudysi N-SA direktoriaus. – storulis sunerimo. – Tavęs juk ieškos po visą Visatą.
-O man kas. Aš vis tiek ieškomas už bankininko nužudymą. – pasakiau aš vis dar tebesitaykydamas į jį.
-Aš sumokėsiu daugiau nei tau sumokėjo užsakovai! Aš išbrauksiu dėmes iš tavo biografijos! Tik leisk man gyventi! – storulis pabandė nevykusiai apsimesti, jog gailisi.
-Atsimink, kad kol tu gyvensi, gyvens ir skruzdėlės mutantės. Kol gyvens jos, mirs nekalti žmonės. Dėl tavo kaltės, ir taip daug nukentėjo. Aš negaliu leisti mirti nekaltiems žmonėms....
Ir vis tik neveltui storulis buvo apsiraminęs. Tas kalės vaikas nemačiomis iškvietė robotą apsauginį. Aš jį pastebėjau tik tada, kai jis įrėmė man į nugarą ugniasvaidį.
-Nužudyk jį. – storulis nusiviepė.
-Ramiai. Aš Padėjėjas! – sušukau.
Kiek atsiminiau tokie robotai apsauginiai buvo užprogramuoti pagal standartinę schemą. Tai reiškia, jog jie negalėjo kenkti Padėjėjams.
-Nužudyk jį! – storulis ėmė nervintis.
-Aš Padėjėjas! Patikrink mano numerį. Jis 225. – sušukau.
- Nužudyk jį! – storulis visai neteko kantrybės.
Tačiau gal aš ir klystu, nes tokie standartiniai robotai turi ir besąlygiškai vykdyti savo šeimininkų nurodymus.
Pajutęs, jog uniasvaidis nebeliečia mano nugaros, staigiai šokau į šalį, ir persiritęs per stalą atsidūriau šalia storulio. Plazmos iškrova. Po to staigiai pasisukau į robotą, tikėdamasis iššauti anksčiau negu jis. Mano vienintelis šansas buvo tas, kad ugniasvaidžiai šaudo labai lėtai. Tačiau robotas net nesirengė šauti. Jo galūnės buvo nukarusios žemyn, o iš GeneRAL - bloko veržėsi dūmai. Pažvelgęs jam į akis įsitikinau, jog įvyko visiškas grandies sudegimas. Robotas taip ir nenusprendė kieno paklausyti. Pažvelgęs į begalvį Džeromo fon Hetormo lavoną, nusispjoviau ir nusviedžiau ginklą ant žemės. Išgirdęs artėjantį triukšmą, suvokiau, jog jei mane ras čia, tai nepadės nė pats Padėjėjo ženklelis. “Na aš savo įvykdžiau. Kažin ar skarmalius irgi įvykdė savąją užduotį” – pamaniau ir nuspaudžiau laikrodžio svirtelę.

ΨΨΨ

Aš sunkai pramerkiau apsunkusius akių vokus. Patalpa man pasirodė pažįstama. Na žinoma. Juk tai tas pats kambarys. Aš lėtai atsisėdau ir apsidairiau. Šalia sėdėjo skarmalius ir žvelgė į mane.
-Kaip aš čia atsidūriau? – paklausiau. Galva svaigo ir žiauriai norėjosi miego.
-Taigi aš irgi įvykdžiau savąją užduoties dalį. Tas laikrodis yra mini transporteris. Jis teleportavo tave pas mus. Viskas baigėsi. Dabar tu gali ramiai pamiegoti.
Ir aš tai padariau!