Pražuvėlis

Kūrinio idėja iš pradžių buvo visai kita, bet manau, kad ir ją pakeitus apsakymas išėjo neblogas :)

________________________

Lėtai pakėliau galvą nuo kompiuterio klaviatūros ir apsiblaususiu žvilgsniu pažvelgiau į kompiuterio ekraną. Jame vis dar mirgėjo kelios skaitmenų eilutės, rėminančios pasaulio žemėlapį. Tada plačiai nusižiovavau ir atsargiai pasukiojau galvą į šalis su pasitenkinimu klausydamasis traškančių kaklo slankstelių. Taip... Miegas prie kompiuterio tikrai dar niekam neišėjo į naudą. Vėl nusižiovavau ir pakėliau prie lūpų kavos puoduką. Nurijęs kelis išsivedėjusios ir atšalusios kavos gurkšnius, pastačiau jį atgal. Tada vėl pažvelgiau į ekraną. Bingo. Visos nakties darbas nenuėjo veltui. Man vėl pavyko surasti Pražuvėlį. Po to pažvelgiau į skiltį “Buvimo vieta” ir tyliai švilptelėjau. Katmandu? Įdomu ką jis ten galėtų veikti? Na, bet tiek to. Daug negalvojęs, spustelėjau mygtuką ,,Sunaikinti” ir su pasitenkinimu pažvelgiau į langelį, kuriame buvo mano arsenalas: ,,Cheminis ginklas”, ,,Atominis ginklas”, ,,Žemės paviršiaus deformavimas”. Sunkiai atsidusęs, pasipriešinau pagundai ir spustelėjau mygtuką su kukliu užrašu: ,,Paralyžuoklis”. Po to į langelį ,,Taikinys” įvedžiau Katmandu koordinates ir spustelėjau mygtuką ,,Enter”. Tada atsilošiau ir su pasitenkinimu pradėjau stebėti du ryškiai žalis spindulius monitoriuje, kurie atsiplėšė nuo palydovo ir nuskriejo į Žemę. Po kelių sekundžių jie pasiekė tikslą. Žemėlapyje esantis Katmandu pradėjo blausiai mirksėti žalia spalva. Aš mintyse pagalvojau apie stingulio apimtus žmones ir nusiviepiau. Po keliolikos minučių ten jau bus specialusis būrys, kuris sunaikins Pražuvėlį ir pabandys užglostyti visą šią nemalonią situaciją. O po to vėl apkaltins teroristus. “Ir dar kartais skundžiuosi, kad mano darbas purvinas,” – šyptelėjau.
- Na, bet aš savo jau atlikau, - burbtelėjau ir nukeliavau iki artimiausio kavos virimo aprato.
,,Juodos.” ,,Be cukraus.” Spustelėjau du mygtukus ir pažvelgiau į elektroninį laikrodį, kabantį ant sienos. Beveik pusė aštuonių. Dar keliolika minučių, ir čia pradės rinktis išsimiegoję kostiumuoti tarnautojai. Taigi turėjau šiek tiek laiko susitvarkyti savo darbo vietai ir dingti iš čia. Laiko per akis. Šaižiai skimbtelėjo kavos aparatas ir į rausvą puoduką pradėjo bėgti juodas birzgalas, paprastų tarnautojų vadinamas kava. Nekantraudamas stebėjau, kaip juodas skystis teka į puoduką, o šiam prisipildžius, skubiai griebiau jį abiejomis rankomis ir gurkštelėjau gerą gurkšnį. Karštimas nutvilkė gerklę, bet aš nieko nepaisydamas dideliais gurkšniais gėriau toliau. Nugėręs pusę puoduko turinio, skubiai grįžau prie kompiuterio. Išsiėmiau diską iš diskasukio ir įsidėjau jį į kombinezono kišenę. Po to iš kompiuterio ištraukiau kietąjį diską ir įsigrūdau jį į krepšį. Baigęs gerti kavą, puoduką irgi įsidėjau į krepšį. Apsižvalgiau ar nieko nepalikau. Rodos, ne...
- Na, pirmyn, - paraginau pats save ir skubiai išėjau iš kabineto.
Žingsniuodamas koridoriumi, nusimoviau pirštines ir įsikišau jas į krepšį. Staiga blykstelėjo įjungiama šviesa ir koridoriumi nubėgo šviesos pliūpsniai. Reikėjo paskubėti, bet kažkodėl visai dėl to nesijaudinau. Žinojau, kad visada galėsiu apsimesti tarnybinio personalo darbuotoju, ką patvirtintų ir prisegta kortelė prie mano kombinezono. Bet geriau, žinoma, nerizikuoti. Priėjęs prie sidabru tviskančių liftų eilės, pasukau į kairę ir užėjau į tualetą. “Kai pagalvoji, tokia firma, o tualetuose nė karšto vandens nėra. Juokinga.” – pagalvojau, plaudamasis veidą šaltu vandeniu. Kiek atsigaivinęs, pažvelgiau į savo atvaizdą veidrodyje. Rodos, nė kiek nepasikeičiau, tačiau raukšlės lūpų kampučiuose atrodė, tarsi, būtų įrėžtos skustuvu. O kur dar pabrinkę ir nuo nemigos pajuodę paakiai... Sunkiai atsidusęs, persibraukiau plaukus šlapia ranka ir išėjau į koridorių. Tuo pačiu metu, iš liftų plūstelėjo kostiumuotų dabitų srautas. Dabar jau nieko nebereiškė įsimaišyti į minią ir nepastebėtam prasmukti į liftą, o iš ten į gatvę. Aš taip ir padariau, dėl visa ko dar nutaisęs žioploką veido išraišką. Tegu visi mano, kad esu vienas iš tų, baigusių pagalbines mokyklas, ir niekam daugiau netinkančių, kaip tik tvarkyti tualetus. Staiga kažkas taip trenkėsi man į šoną, kad tik spūsties dėka, vos neišsitiesiau ant grindų.
- Atsiprašau! – riktelėjo vienas iš kostiumuotųjų ir sparčiai nužingsniavo koridoriumi, jau užmiršęs apie ką tik įvykusį susidūrimą.
- Prakeikti darboholikai, - sušnypčiau ir, trindamas skaudamą šoną, įžengiau į liftą.
Lifte spustelėjau myguką su ant jo užrašytu vienetu. Durys užsivėrė ir kabina tyliai pradėjo leistis žemyn. Aš lengiau atsikvėpiau ir atsirėmiau į lifto kabinos sieną. Pakaušiu jausdamas šaltą metalą, jaučiau, kaip pradedu nervintis. Kažkas man nedavė ramybės, tačiau niekaip negalėjau suvokti, kas būtent. “Turbūt kažką būsiu pamiršęs. Bet ką?” – tokios mintys sukosi galvoje, neduodamos ramybės ir aš pajutau, kad nugarą išmušė prakaitas. “Bet kokiu atveju, grįžti nebegaliu. Viršuje jau kažkas atrado nusiaubtą savo darbo vietą. Gal net jau apsaugai pranešė.” Tuo metu liftas skimbtelėjo ir sustojo. Durys nušliaužė į sieną ir aš išėjau į milžinišką stiklinį vestibiulį. Vėl nutaisiau taikaus imbicilo išraišką ir pasukau laukinių durų link. Aplink zujantys žmonės manęs tarsi nematė, tačiau jaučiausi taip tarsi į mane žvelgtų tūkstančiai akių. “Man jau paranoja pradeda vystytis. Reikės pasiimti atostogų,” – pagalvojau, leisdamas seiles pro lūpų kampą. Ir tada, mano širdis nukrito į kulnus. Pro duris į vestibiulį įžengė dar viena darbininkų brigada, vadovaujama stambaus prižiūrėtojo. Penki darbininkai mėlynais kaip mano kombinezonais nešėsi krepšius ir visiems šypsojosi. Pažvelgęs į juos, suvokiau, kad mano išraiška labiau primena nevisprotį, nei jų mimikos. O ir jų žvilgsniuose nebuvo tos tuštumos, kuri paprastai atsispindi tokio rango darbuotojų akyse. “Čia kažkas ne taip,” – sumečiau, tačiau trauktis buvo vėlu. Mane jau pastebėjo jų prižiūrėtojas. O ir vestibiulio apsauginiai nuobodžiai stebėjo ką tik įėjusią kompaniją. Nieko geriau nesugalvodamas, aš pasukau sargybos link. Nežinau kas čia turėjo įvykti, tačiau tie vyrai tikrai apsimetė tais, kuriais nebuvo. Bėda ta, kad tik mano išlavinta akis padėjo juos demaskuoti. Išties talentingi vaikinai pasitaikė.
- Ei, tu! – riktelėjo apsimetėlis prižiūrėtojas man. – Ateik čia.
Nepaklusti nebuvo galima, nes dar mažiems į galvą įkaldavo, kad žmogus juoda uniforma, yra tavo dievas, tėvas, ir visoks kitoks, kurio privalai klausyti. O pasielgdamas priešingai, iškart tapčiau šalies priešu. Vis dar kvailai išsiviepęs ir jausdamasis dar kvailiau, aš pasukau būrelio link.
- Tu. Eisi su mumis. Nuo kokios grupės atsilikai? – prižiūrėtojas prikišo savo švariai nuskustą fizionomiją man prie veido.
Meistriškai nuvarvinau seilę pro lūpų kampą ir jis pasišlykštėjęs atsitraukė.
- Viskas gerai, aš su juo išsiaiškinsiu bazėje! – dar riktelėjo mus stebintiems apsauginiams ir stumtelėjo mane liftų link.
Aš paklusniai nužingsniavau tarp apsimetėlių, atsargiai juos apžiūrinėdamas. Kombinezonai švarūs, pasiūti iš geros medžiagos, o tai reiškia, kad čia darbuojasi valstybinė institucija. Smulkmė nebūtų taškiusi pinigų kostiumų medžiagai. Krepšiai be užtrauktukų, tačiau susegti magnetinėmis sąsagomis: duodu galvą nukirsti, kad ten tikrai nė kvapo nėra įvairiausių purkštuvų ar šluotelių. O ginklus iš tokių krepšių patyrę kariai išsitrauks greičiau nei per sekundę. Ir batai beveik kaip mano. Tik jie nepasirūpino jų gausiai aptėkšti purvu kaip kad aš. Va ir šviečia iš toli kareiviškų batų apkaustai. Žinoma, eilinis pilietis to nepastebės, jam rūpi tik darbas ir dar kartą darbas, o va nepriklausomieji, tai yra teroristai – pastebės akimirksniu. Užsigalvojęs, net nepajutau, kaip atsitrenkiau į priešais einantį kareivį – valytoją.
- Nežiopsot, – įsakymas tuojau pat buvo palydėtas paskatinamąja priemone – niuksu į inkstus.
Taip aš įsitikinau, kad tikrai keliauju tarp kareivių. “Niekas nemoka taip meistriškai daužyti į inkstus kaip kareiviai,“ – mintyse šyptelėjau, tačiau dabar jau nebežiopsojau, o atidžiai žiūrėjau sau po kojomis. Kaip ir spėjau, mes pasukome liftų link. Reikėjo kiek palaukti, kol jis atvažiuos į apačią, tačiau grupelė, rodos, niekur neskubėjo. Pagaliau liftas nusileido ir visi draugiškai sugužėjome į vidų. Tačiau vos tik į jį įlipome, nuo mano bendrakeleivių veidų idiotiškas šypsenas tarsi vėjas nupūtė. Aš staigiai įsispraudžiau į patį kampą, ir žiūrėdamas į veidrodines lubas, pradėjau atidžiai stebėti apsimetėlius. Prižiūrėtojas išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutės dydžio aparatėlį ir bakstelėjo į jį pirštu. Šis negarsiai sudūzgė ir išsiskleidė lyg vėduoklė. Tačiau liftas nelauktai krestelėjo ir prižiūrėtojo pirštas kiaurai pervėrė trapią plėvelę.
- Ot šūdas, - nustebęs nusikeikė ir tėškė nebenaudingą aparatą ant grindų.
Apsimetėliai akimirksniu sužiuro į savo vadą. Vienas netgi kyštelėjo ranką į krepšį. Kaip ir galvojau, krepšiuose buvo ginklai. “Na, ir karštakošiai pasitaikė vaikinai,” – pamaniau, vėpsodamas į atspindį lubose.
- Ką dabar darysim, vade? – paklausė vienas iš kareivių.
- Nieko. Dabar jau Pražuvėlių gaudytojo niekaip nebesučiupsim, - suurzgė prižiūrėtojas.
Pajutau, kaip visu kūnu perbėgo šiurpulys, o širdis pradėjo daužytis lyg pašėlusi. “Pražuvėlių gaudytoją? Kodėl gi jie gaudo mane? Aš gi pats dirbu valstybei. Ir kaip, po velnių, jie mane surado?” – galvoje sukosi karštligiškos mintys.
- Tai negi dabar grįšim atgal tuščiomis rankomis? – paklausė juodbruvis, kuriam geriausiai sekėsi apsimesti nepilnapročiu.
“Manęs gi ieškojo pagal daviklį, vadinasi, kažkada turėjo prikabinti seklį. Bet kada?” Mintyse perkračiau šią naktį ir rytą.
- Ne. Apeisim pastatą, gal ką ir surasim, nors vilties labai mažai, - niūriai ištarė vadas.
Jis žinojo, kad vadovybė už tokį žioplumą nepaglostys. Gal net iki eilinio pažemins. Arba iš vis, padarys civiliu, ir baigta. Akimirkai man jo net pagailo. Juk ką tie kostiumuotieji išmano apie karinę tarnybą. Visko užduoties vykdymo metu gali įvykti. Staiga man lyg žaibas nušvito galvoje. “Kostiumuotieji. Juk vienas iš jų atsitrenkė į mane ryte. Va, tada ir užkabino seklį. Gerai, kad sekimo aparatas sulūžo, nors ir taip nesunku susiprotėti, kad vienišas valytojas be komandos ir yra tas įtariamasis.”
- O ką darysim su šituo?
Visi sužiuro į mane. Įtempiau visus raumenis ir pasiruošiau šuoliui. “Manęs taip lengvai nepaimsit,” – pamaniau. Tačiau būrio vadas nepasižymėjo aukštu intelektu arba buvo per daug susirūpinęs, kad galėtų racionaliai mąstyti:
- Paleisim kur nors. Pats pasiklydo, pats ir susiras savo brigadą. Dabar jau nebesvarbu, kad prie jo prisikabins sargyba. Mums jau nebėra ko sutrukdyti.
Su lig tais žodžiais, jis sustabdė liftą, o kai jo durys atsivėrė, kreipėsi į mane.
- Eik lauk ir susirask kitą prižiūrėtoją, - su pasišlykštėjimu ištarė.
“O be reikalo jis šitaip. Gyvenime nežinai į kieno kailį teks įlįsti,” – pamaniau ir jausdamas palengvėjimą išėjau į koridorių. Durys už manęs užsivėrė ir liftas pakilo aukštyn.
- Reikia atsikratyti šiais skudurais, kol kareiviai nesuprato, kad savo taikinį jie paleido iš pat panosės, - sumurmėjau.
Apsidairiau. Aš atsidūriau kontorų lygyje. Visas aukštas buvo padalintas į mažas kamarėles, kuriose dirbo automatai, tai yra kostiumuotieji. Pasukęs už kampo, atidariau pirmo pasitaikiusio kabineto duris ir įėjau. Nugara į mane, prie stalo sėdėjo pilkas kostiumas ir sparčiai taukšėjo kompiuterio klavišais. Aš atsargiai uždariau duris ir sustingau, tačiau kabineto šeimininkas net galvos nepasuko į mano pusę. “Tuo geriau man,” – pamaniau ir pasičiupęs gesintuvą, vožtelėjau jam į galvą. Galva garsiai pokštelėjo ir suaižėjo. Pro skyles išvydau laidų, diodų ir kitų komponentų maišalynę. Prieš mane sėdėjo kiborgas. Ir dar seno modelio. Tačiau tas man visai nerūpėjo. Užsimojau ir tėškiau gesintuvu darbštuoliui per galvą dar kartą. Šį kartą sėkmingai. Kūnas be galvos susmuko ant stalo, o ore pasklido svilėsių kvapas. “Iš kur jie ištraukė tokią senieną?” – nusistebėjau. “Juk tokį modelį baigė gaminti dar prieš keturiasdešimt metų.” Tačiau laiko apmąstymams nebuvo. Skubiai persirengęs, įsikišau kietąjį ir kompaktinį diskus į švarko kišenę, o krepšį su kombinezonu numečiau į kampą. Tada į puoduką iš aparato prileidau vandens ir šiaip ne taip nusiploviau apsiseilėtą veidą. Pasijutau žymiai geriau.
- Sutikite Gžeimsą`Okonerį, - tariau, pažvelgęs į kortelę švarko atlape.
Tas, kas įmonėje dalijo kiborgams vardus, tikrai pasižymėjo lakia vaizduote. Garsiai iškvėpiau orą ir atidaręs duris, pasukau liftų link. Privalėjau kažkaip išsinešdinti iš šio prakeikto pastato. Tačiau mano nesėkmėms šiandien nebuvo galo. Vos tik atsivėrė lifto durys, aš akis į akį susidūriau su kostiumuotuoju, užkabinusiu man siųstuvą. Mano refleksai suveikė tik truputį greičiau nei jo. Priešingu atveju iš manęs būtų likęs tik degėsis. Koja paspyriau ginklą toliau nuo suglebusio kūno ir sustabdžiau liftą. Turėjau kokias dvi minutes, kol kompiuteris, valdantis liftus, vėl jį įjungs. Buvo kvaila tikėtis, kad kostiumuotasis žinos ką nors apie mano sunaikinimo misiją, tačiau man reikėjo už ko nors užsikabinti. O kad tai turėjo būti sunaikinimas, aš tuo nė neabejojau. Pernelyg gerai pažinojau savo viršininkus, kad pulčiau save apgaudinėti. Kažkuo jiems neįtikau, tad neverta net galvoti apie pasigailėjimą ar kokią įsivėlusią biurokratinę klaidą. Pasilenkiau prie gulinčiojo ir trenkiau jam ranka per veidą. Po to dar kartą. Kai užsimojau trečiam smūgiui, jis susiraukė iš skausmo ir kiek sutrikęs atsimerkė. Pabandė pajudėti, tačiau taiklus smūgis į kaklą paralyžiuoja, deja, visam laikui.
- Kalbėk, - iškošiau ir smogiau trečią kartą.
Net nenustebau, kai jis paniekinamai spjovė į mano pusę. Nebūčiau nustebęs net jei jis pradėtų dainuoti mirtininkų dainą, plačiai paplitusią tarp agentų. Stop.
- Tu agentas, - surikau, įdėmiai žvelgdamas į jo pilkas akis.
Čia man nusišypsojo laimė. Ne, vyriškis neprakalbo, tačiau jo akyse kokiai sekundės daliai šmėkštelėjo nevilties šešėlis. Na, žinoma: agentūrai paralyžuotų nereikia, o kol gydytojai jį išgydys, vėl gaus pradėti savo karjerą nuo nulio.
- Už ką jūs mane šitaip? – liūdnai paklausiau ir vėl neapsirikau.
Jo akyse vėl šmėkštelėjo šešėlis, tik šį kartą pikdžiuliškas. Kaip smagu, kai tiek daug gali išpešti iš nekalbančio žmogaus. O juk nelaimėlis agentas iki pat savo mirties tikės, kad neišdavė priešui nė vienos paslapties. Visi ten agentūroje apie akis pamiršta. Krestelėjęs liftas vėl pajudėjo, o aš taikliu smūgiu užbaigiau nelaimėlio kančias.
- Agentai džiaugiasi galėdami prigriebti Pražuvėlių gaudytoją. Vadinasi, Valdyboje kažkas atsitiko. Bet kas? – galvoje sukosi nelabai smagios mintys, nors truputį didžiavausi, sugebėjęs rasti siūlo galą.
Staiga truktelėjęs liftas sustojo ir jo durys atsidarė. Prieš mane atsivėrė vestibiulis, tačiau ne toks kaip visada. Jame stovėjo keliasdešimt kareivių nutaikę į mane plazminius šautuvus.
- Džefersonai Deili. Prašau iškelti rankas ir išeiti iš lifto. Bet kokio kito judesio atveju, mes atidengsime į tave ugnį, tad nedrįsk net nosies pasikrapštyti, Džefai seni tu, - pasigirdęs metalinis balsas palaipsniui perėjo į normalų – žmogaus.
Kareivsiai nuleido šautuvus ir visi kaip vienas suskandavo:
- Sveiks tamsta!
Vis dar nesuprasdamas kas vyksta, lėtai išėjau iš lifto. Budriai dairiausi į šalis, tikėdamasis pastebėti kokį pasislėpusį snaiperį, tačiau veltui. Aplinkui tikrai buvo nepavojinga.
- Sveikinu, Džefai, - vėl riktelėjo tas pats balsas, o kareiviai prasiskyrė į priekį praleisdami pliktelėjusį kostiumuotąjį.
- Kerai? – sutrikau, pažinęs savo buvusį bendražygį, o dabar savo tiesioginį viršininką. – Kokį velnią tu čia išdarinėji, ir ką visa tai reiškia?
Vietoj atsakymo jis mostelėjo ranka į viršų. Pažvelgiau į tą pusę: per visą vestibiulio sieną, kabojo milžiniškas plakatas, vaizduojantis geraširdį pražilusį kareivį su granata rankoje. Jis atlaidžiai šypsojosi traukdamas žiedą. O po plakatu puikavosi užrašas: ,,Ne kiekvienas operatyvininkas sulaukia anūkų”.
- Po velnių! Aš senelis? – suglumęs tarstelėjau. – Aš gi nė žmonos neturiu, ką jau kalbėti apie vaikus. Tu vėl žaidei su mano genais, Kerai?
- Nee, - dabar atėjo eilė žilagalviui sutrikti. – Mes neturėjome kito plakato, - kaltai šyptelėjo.
- Tai koką reiškia ta visa velniava? – visiškai pasimetęs spoksojau į kareivius, į plakatą, į agento lavoną lifte, vėl į plakatą...
Lavono lifte nebebuvo. Tai yra buvo, bet nevisai lavonas. Agentas sveikas ir gyvas stovėjo lifte, o pastebėjęs mano žvilgsnį, pamojavo ranka, kita trindamas sau kaklą.
- Su gimtadieniu, Džefai. Aš taip ir maniau, kad pamirši savo paties gimimo dieną per visą tą darbą. Neatsitrauki nuo jo nė minutėlei, - Keras paplojo man per petį. – Tai ir nutariau padovanoti tau tokią dovanėlę. Įkvėpti tau adrenalino truputį. Na, ką manai?
- O... O kaip agentas, kurį aš nužudžiau? – mostelėjau ranka į agentą lifte, kuris stovėjo nė kiek nesužalotas.
- Naujausio modelio kiborgas. Neatskirsi kada jis miręs, o kada nevisai. Beje, visai neblogas smūgis, sere, - priėjęs spustelėjo man ranką ,,nukentėjusysis”.
- Vienintelis, kas nukentėjo šiame pokšte, tai buvo tas kiborgas, kuriam tu suknežinai galvą gesintuvu. Beje meistriškai apsimetinėji nevispročiu, - prunkštelėjo Keras. – Atleisk už pokštą, keliaujam praskalausim gerkles šaltu alumi. Kada paskutinį kartą ilsėjaisi? A?
Mes nužingsniavome vestibiuliu, plojant ir švilpiant kareiviams bei nieko, apie tai kas įvyko, nenutuokiantiems kostiumuotiesiems. Širdyje buvo lengva ir gera dėl to, kad visas šitas nesusipratimas tebuvo tik mano gimtadienio staigmena, bet širdį vistiek graužė kartėlis: agentūra leido sau nurašyti tik pačio seniausio modelio kiborgą.