Tikrai rimto ir solidaus kūrinio pirmoji dalis. Parašęs pirmas dvi dalis, buvau nusprendęs išplėtoti šią idėją ir išleisti knygą. Deja, seno nesinori redaguoti, o praplėsti, kad būtų daugiau 'pasiseilėjimų' tarp veiksmo reikia. Kūrinys kurtas ineto svetainei, buvo padalintas į dalis, todėl kiekvienoje dalyje buvo po intrigą. Sudėjus dalis į vieną, tų intrigų gaunasi per dažnai :)
P.S. Be to apsakymas Bardo klajonės 2005 metų Lituanicone buvo pripažintas kaip geriausias tų metų lietuvių autoriaus apsakymas :)
_____________________________________________________________
Miško keliuku švilpaudamas ėjo vyriškis. Ėjo neskubria lengva eisena, pasidairydamas. Nors buvo ganėtinai šilta diena, jis buvo apsisiautęs žaliu apsiaustu su gobtuvu. Atrodė, jog vyriškis savo tamsiai žaliomis akimis stebi kiekvieną augalą, gyvūną ar vėjo gūsio palenktą šakelę. Tačiau miškui pasibaigus, keliautojas sustojo ir liovėsi švilpavęs. Prisidengęs akis nuo saulės ranka, jis pažvelgė žemyn į klonyje įsikūrusį miestelį. “Čia, rodos, dar nesu buvęs” – sumurmėjo mūsų nepažįstamasis ir ėmė lėtai leistis į klonį. Priėjęs pirmus ūkininkų laukus, jis nusigaubė gobtuvą nuo galvos. Saulės šviesoje suspindo baltai melsvi plaukai. Vyriškis išsitraukė pintą virvutę ir susirišo plaukus į kaselę, atidengdamas savo pailgas ausis. Jo aštrių bruožų veidu perbėgo lengva šypsena, kai pastebėjo sujudimą prie miestelio vartų. “Turbūt visi, kas gyvas subėgo, pažiūrėti, kas čia atkako”, - pagalvojo vyriškis ir ramiai pasuko miestelio link. Einant keliuku, vedančiu prie miestelio vartų, nepažįstamojo akys užkliuvo už nuniokotų laukų, kurių nepastebėjo anksčiau.
“Kas čia, vardan Peloro, atsitiko”, – pagalvojo. Tuo pat metu nuo vartų pusės atzvimbusi strėlė įsmigo per pėdą į žemę nuo vyriškio.
- Stok, kur esi, ir nesijudink, – sušuko stambus vyriškis ir vėl įtempė lanką. – Kas tu? Ir ko tau čia reikia?
Nepažįstamasis lėtai nusilenkė, o atsitiesęs prisistatė:
- Aš – Aramilas Liadonas. Keliaujantis bardas. Visą savo gyvenimą klajoju po svetimas žemes, o dabar šventojo Farlanhano padedamas atvykau ir į šį kraštą.
- Kalbi gražiai, Aramilai. Tačiau kaip įrodysi, jog nemeluoji? – vyriškis nuo vartų vis dar tebesitaikė į bardą.
Aramilas lėtai atsisegė savo apsiaustą ir leido jam nuslysti nuo pečių žemyn. Tai, ką pamatė miestiečiai, turbūt įsiminė visam gyvenimui, tačiau bardų toks darbas – stebinti žmones. Aramilas miestiečiams pasirodė visu gražumu. Raudonos spalvos stilingą kelioninį kostiumą puošė tamsiai mėlyni brangakmeniai, saulės šviesoje nutvieskiantys bardą melsvu atspalviu. Prie dešiniojo šono buvo prikabintas auksinis užkeiktas kalavijas (miestiečiai to nežinojo, bet kitur šį ginklą vadino Peloro ranka), siaurais ašmenimis. O už nugaros kabėjo iš stiklinio medžio padaryta liutnia. Žaižaruodama įvairiausiomis spalvomis ji atrodė tarsi vaivorykštė. Patenkintas padarytu įspūdžiu, bardas pasilenkė ir, pakėlęs nuo žemės apsiaustą, vėl juo apsisiautė. Dingus žaižaravimui, miestiečiai tarsi atsibudo iš stingulio.
- Jei tu dainuoji taip pat kaip atrodai, barde, tada užeik, – šūktelėjo vyriškis nuo vartų.
Aramilas šyptelėjo ir lėtu žingsniu patraukė miestelio sienų link. Tačiau nespėjus žengti nė žingsnio muzikantą pervėrė keistas jausmas. Tarsi kas bandytų prasiskverbti į jį. Ir kuo labiau artėjo prie miesto, tuo labiau tas jausmas stiprėjo. Vėl pažvelgęs į nuniokotus laukus, elfas pajuto, jog jėga, besiskverbianti į jį, sklido būtent iš laukų. Bardas prisimerkė ir lėtai apsidairė žaliomis akimis skrosdamas aplinką. Nieko. Aramilas vėl pasuko miesto link. Būtent: nieko. Tik dabar suvokęs, bardas sustojo. Turėdamas įgimtą sugebėjimą, elfas pastebėdavo viską, kas dėdavosi aplinkui. Tačiau dabar jis nepamatė nieko. Ir tai sutrikdė Aramilą. Šioje nuniokotoje laukymėje nebuvo ne tik gyvūnų, čia nebuvo net menkiausio vėjo ar lašelio drėgmės. Aplink tvyrojo tyla ir mirtis.
000
Aramilas vėl apsižvalgė, tačiau nieko nepastebėjo ir dabar. O spaudimas iš išorės vis
didėjo. Bardas gūžtelėjo pečiais ir pasuko prie miestelio vartų, kurie tuo metu vėrėsi.
-1-
Tačiau kuo labiau elfas artėjo prie miesto, tuo labiau didėjo spaudimas. Toks jausmas,
jog į tave bando įsiskverbti tūkstančiai mažų vabalėlių. Tačiau vos tik Aramilas įžengė į miestelį, gniuždančioji jėga dingo. Bardui pasirodė, jog nuo jo būtų kas sunkiausią akmenį nuritęs. Tačiau nespėjus net prakaito nuo kaktos nusivalyti, elfą pagriebė minia ir nešte nunešė į miestelio gilumą. Tolyn nuo vartų, tolyn nuo grėsmės. Jos jie nejautė, nes paprastas žmogus neturi tokių įgimtų sugebėjimų kaip elfas. Minia Aramilą nuvedė prie žemo, tačiau ilgo medinio pastato, virš kurio durų kabėjo iškaba: “Debesų buveinė”. Bardas stumtelėjo duris ir įžengė į vidų, apsidairė.(Pasirodo, jog tai buvo pati paprasčiausia užeiga įmantriu pavadinimu). Mediniai ilgi stalai, sustatyti pasieniais, buvo švariai nuvalyti ir blizgėjo prietemoje. Lankytojų nesimatė. Bardas atsisuko pažiūrėti, kur dingo jo palydovai, tačiau už nugaros matėsi tik tuščia akmeninė gatvė.
- Sveikas atvykęs, nepažįstamasai.
Aramilas krūptelėjo ir atsigręžė. Į jį kreipėsi aukštas blondinas, vilkintis taukuotą virėjo prijuostę.
- Sveikas, – elfas nusilenkė ir prisistatė. – Aš Aramilas Liadonas. Bardas.
- Puiku. – blondinas pasitrynė delnus į prijuostę. – Tu turbūt išalkęs po kelionės?
- Na, tiesą sakant, įsimesčiau ką nors į skrandį. – Aramilas šyptelėjo prisiminęs, jog paskutinį kartą valgė vakar per pietus.
Smuklininkas apsisuko ir jau norėjo nueiti, kai bardas sugriebė jį už rankos.
- Kas dar? – akimirką blondino veidu šmėkštelėjo nuožmi išraiška.
- Kur dingo minia, kuri mane atlydėjo? – Aramilas apsimetė, jog nepastebėjo smuklininko išraiškos.
- Tu nieko nežinai? Visi stovi sargyboje. Pas mus kovinė padėtis. – ir nieko daugiau nepasakęs blondinas nuėjo į virtuvę.
Elfas apsidairė žvalgydamasis, kur galėtų prisėsti, kai iš smuklės kampo pasigirdo balsas:
- Ei tu, Aramilai Liadonai, teikis prisėsti pas mane.
Bardas lėtai apsisuko ir tamsiausiam smuklės kampe pastebėjo sėdintį vyriškį. Priėjęs arčiau pastebėjo, jog nepažįstamasis lėtai durklu krapšto panages. Aramilui prisiartinus, vyriškis staigiu smūgiu įsmeigė durklą į stalą ir atsistojo.
- Aš – Vilhelmas. – prisistatė ir vėl atsisėdęs ėmė krapštytis panages.
- Malonu. Mane tikriausiai jau pažįsti. – Vilhelmui linktelėjus galvą, Aramilas nusisiautė apsiaustą ir atsisėdo prie stalo.
Vyriškis tiriamu žvilgsniu nužvelgė bardo aprangą, tačiau akys ilgiausiai užkliuvo už kardo. Po to šyptelėjo ir vėl ėmėsi savo užsiėmimo. Dabar, atsisėdęs šalia Wilhelmo, Aramilas galėjo geriau į jį įsižiūrėti. Vyriškis vilkėjo odinį medžioklės kostiumą. Seną, tačiau gerai prižiūrėtą. Trumpai kirptą galvą juosė sidabrinė juostelė, išmarginta elfui nesuprantamais raštmenimis. Ginklų Vilhelmas neturėjo, išskyrus tą ilgą durklą, kuriuo valėsi panages. Tačiau tvirtai sudėtam vyriškiui jie būtų turbūt tik kliudę. O šalia jo kojų gulėjo nedidelis odinis maišas.
Pastebėjęs, kaip Aramilas jį apžiūrinėja, Vilhelmas vėl staigiu judesiu įsmeigė durklą į stalą ir sunėręs stambias rankas pradėjo pokalbį:
- Tu iš kur? Šiuose kraštuose lyg ir pirmą kartą tave matau.
- O, aš daug kur buvau. Tačiau dabar keliauju tiesiai iš Sverigalo pilies. Turbūt esi apie ją girdėjęs? – atsakė Aramilas ir pasitaisė liutnią.
- O kas nėra girdėjęs apie tą pilį? Ten net ne pilis, o stebuklas, – Vilhelmas aiškiai susidomėjo bardu. – Bet klausyk. Juk tu bardas. Papasakok ką nors.
Tačiau nespėjus Aramilui nė prasižioti, į salę iš virtuvės įžengė virėjas, nešinas dviejom lėkštėmis. Padėjęs jas ant stalo, virėjas pažvelgė į elfą tiriamu žvilgsniu ir netaręs nė žodžio grįžo atgal į virtuvę. Aramilas norėjo pasidomėti tokiu keistu virėjo elgesiu, tačiau, užuodus kepsnio kvapą, visos mintys ėmė suktis tik apie maistą. O ir pats Vilhelmas, tik atnešus kepsnį, puolė jį valgyti su neslepiamu pasitenkinimu. Tad Aramilas nutarė pasekti jo pavyzdžiu ir godžiai kibo į valgį.
000
Kai iš kepsnio liko tik krūva švariai nuvalgytų kauliukų, Vilhelmas tingiai pasirąžė ir su neslepiamu pasitenkinimu atsiriaugėjo.
- Jau kur kur, o čia moka kepti kepsnius. – Vilhelmas pastūmė tuščią lėkštę nuo savęs ir nusivalė taukuotas rankas į medžiaginę servetėlę.
- Tikra tiesa, – jam pritarė Aramilas.
- Turbūt dabar nepakenktų taurė vyno? – šelmiškai mirktelėjęs bardui, Vilhelmas sušuko: - Ei, Johansenai, nešk čia savo geriausio vyno ąsotį.
Tarsi tik ir būtų laukęs šio kvietimo, iš virtuvės pasirodė smuklininkas, nešinas ąsočiu ir dviejom sidabrinėmis taurėmis.
- Duok šen mano mieliausiąjį. – Vilhelmas nekantriai griebė iš Johanseno rankų ąsotį ir taures. Kol smuklininkas surinko nešvarias lėkštes ir pasišalino, vyriškis jau spėjo išlenkti dvi taures vyno. Ir jau pylėsi trečią, kai pastebėjo Aramilą.
- O tu, šventasis Merfėjau. Koks aš sugėrovas, jei nepasiūlau svečiui taurės vyno? – sušuko jis.
- Aš negeriu, – bardas ramiai uždengė savo taurę delnu. Ir čia pat nesusivaldė nenusijuokęs. Toks juokingas tuo metu atrodė Vilhelmas, išgirdęs šią naujieną.
- Na, ką gi. Negeri, tai negeri. Man paliks daugiau to gero, – tarė jis, atsigavęs po tokio pareiškimo. Po to prisipylė į taurę vyno ir, suėmęs ją abiem rankom, ėmė po truputį siurbčioti.
Aramilas, nebekreipdamas dėmesio į pašnekovą, pasiėmė liutnią ir ėmė ją derinti. Mirtinoje tyloje švelniai skambėjo tyrus stygų skambesys. Suderinęs instrumentą, bardas lėtai timptelėjo vieną stygą ir ėmė tyliai groti. Melodija nučiurleno per visą smuklę. O liutnia tarsi atgijo ir ėmė žaižaruoti, nužerdama bardą ir jo kaimyną vaivorykštės spalvomis. Baigęs groti Aramilas lėtai perbraukė ranka per instrumentą, ir jis nustojo švytėjęs. Pasikabinęs ant pečių, elfas nustūmė liutnią sau už nugaros. Tuo pat metu smuklės kampuose nutilo paskutiniai melodijos garsai. Aramilas šyptelėjo ir pažvelgė į Vilhelmą. O šis sėdėjo iš pasigėrėjimo ištįsusiu veidu. Mėlynos jo akys spindėte spindėjo, o rankos drebėjo, tarsi užėjus drugio priepuoliui. Pamažu atsigavęs Vilhelmas pasitrynė savo švariai nuskustą smakrą ir gudriai pažvelgęs į bardą ištarė:
- Žinai, aš per visą savo gyvenimą nesu patyręs nieko malonesnio ir gražesnio. Kaip tu tai sugebi?
- Jei nepamiršai, tai toks mano darbas: stebinti ir sužavėti, – Aramilas skėstelėjo rankomis. – Beje, aš norėjau paklausti, kas čia atsitiko?
- Juk tu ką tik atvykai. Na, tai klausykis, – Vilhlemas siurbtelėjo vyno ir tęsė toliau, – prieš kelias dienas šį miestelį užpuolė. Tiksliau, ne miestelį, bet pasėlių laukus. Apipylė juos kažkokia šlykštyne ir dabar matai, kas po to liko. Miestelėnai bandė tuos laukus ginti, tačiau keisčiausia yra tai, kad jie negalėjo išeiti iš miesto. Įsivaizduoji? Degina tavo laukus, o tu negali nė pasijudinti. Gaila, manęs tada nebuvo. Būčiau tą šlykštynę jiems atgal sukišęs, – Vilhelmas
ėmė įsikarščiavęs mosuoti rankomis.
- Kam? – Aramilas palinko virš stalo ir įdėmiai pažvelgė pašnekovui į akis. – Kam tu būtum sukišęs tą šlykštynę atgal?
- Naaa.... Aš pats jų nemačiau, bet iš miestelėnų pasakojimų supratau, jog tai galėjo būti tik Raagariai.
- Ką Raagariai gali veikti šiuose kraštuose? Juk jie gyvena šiltuose kraštuose, o čia beveik šiaurė? – Aramilas susimąstęs ėmė apžiūrinėti žibintą, kabantį palubėj.
- Na, ir aš taip pagalvojau. Ko Raagariams čia gali prireikti? Sieros ir tos retai pasitaiko, o ką jau kalbėti apie karštį. – Vilhelmas vienu mauku pabaigė gerti vyną ir pastatė tuščią taurę ant stalo.
- O tu nežinai, ką tokio ant laukų išpylė Raagariai? – Aramilas ne juokais susidomėjo šiuo įvykiu.
- Va, čia ir yra keisčiausia. Niekas negali nė per žingsnį prisiartinti prie laukų. Kas prie jų prieina arčiau, susmunka be sąmonės. – Vilhelmas išsitraukė durklą iš stalo ir įsikišo į dėklą.
O Aramilas sėdėjo susimąstęs, delnu parėmęs smakrą. Ši situacija jam kažką priminė. Kažką iš senųjų laikų. Kažką iš didžiojo Karo....
- O, kad tave Peloras nutrenktų. Juk čia senoji Sakmė. Štai kas! – sušuko Aramilas ir trenkė delnu per stalą.
- Kas? Kokia sakmė? Apie ką tu? – nesuprato Vilhelmas.
- Tu nežinai senosios Sakmės? – Vilhelmui neigiamai papurčius galvą, Aramilas tęsė toliau – Tada klausyk....
000
...Kai saulė ims tekėt iš vakarų,
Kai žalios klonio dvasios degs savy,
O iš pietų į šiaurę veržtis ims visi,
Kam šaltis pragaištingas
Mirtį kelia,
Tada pajus visi Medžėjos
Pragaištingų burtų galią,
Bet pasistenk surast ir
Sunaikint auksinę Akį.
Kitaip iš degančių laukymių
Pakils nauja gyvybė prakeikta,
Ir skverbsis į kiekvieną rastą gyvį
Ar dvasią, nestokojančią gyvumo,
Kol žemėj šioj neliks
Paveldėto gerumo.
Paskutinį sakinį Aramilas ištarė pašnibždom, o nutilęs nudelbė savo žalių akių žvilgsnį į smuklės grindis.
- Jo... Čia tai istorija. Vadinasi, ji išliko nuo pat didžiojo Karo? – Vilhelmas įdėmiai pažvelgė į elfą. – Tai kiek tau metų? Juk net mano tėvas tada dar nebuvo gimęs.
Aramilas šyptelėjo. Po to sunkiai atsiduso. Niekad nebūtų pagalvojęs, jog gyvena jau taip ilgai.
- Na, o tai, ką ta Sakmė reiškia? Skamba gražiai, bet, jei neklystu, tai čia yra koks nors raktas užmaskuotas? – Vilhelmas pakėlė prie lūpų taurę, bet pastebėjęs, jog
-4-
ji tuščia, padėjo atgal.
- Taip. Tu teisus. Čia yra paslėpta mintis. Iš tikrųjų tai net ne sakmė. Tikriau – čia pranašystė, tačiau nenorėdami gąsdinti žmonių pranašai pavadino ją Sakme, – pasakė Aramilas ir nužvelgė pašnekovą.
- Taip. Negąsdinti žmonių. Kurgi ne. Tai kam ji buvo išvis reikalinga, jei tikrąją jos esmę žinai tik tu ir dar keli elfai? – skeptiškai metė Vilhelmas.
- Ją žino ir moka paaiškinti tie, kurie tiki dievu Peloru. Tik tie, kurie nelaimės atveju sugebės ja pasinaudoti, – Aramilas pasistengė neparodyti susierzinimo.
- Tai nori pasakyti, jog tu ir esi vienas iš tų išrinktųjų? – Vilhelmas pasilenkė per stalą prie bardo, – tada aš nuo tavęs nesitrauksiu nė per žingsnį. Aš degu iš noro sužinoti, kuo viskas baigsis.
Atsakyti į tai Aramilas nespėjo. Jo mintį pertraukė iš virtuvės atėjęs virėjas. Jis atrodė susijaudinęs, geltoni plaukai prilipę prie kaktos, o rankos sukištos į prijuostę.
- Mes tavęs nekvietėm. O gal tu atnešei man mano mieliausiojo? – Vilhelmas padarė gestą, tarsi gertų iš nematomos taurės.
Virėjas nieko neatsakė, tik įdėmiai nužvelgė abu vyriškius. Tada Aramilas ir suvokė,
jog sunkumą krūtinėje sukėlė ne seni prisiminimai, o nelaimės nuojauta.
“Na ir pasisekė man įkliūti, tarsi kokiam snarglėtam šimtamečiui,” – pagalvojo Aramilas.
- Ką tu čia išdarinėji? Nešk vyno ir nesikišk į mano pokalbį. – Vilhelmas piktai pastūmė stalą ir atsistojo savo galingu stotu užstodamas bardą.
Pasigirdo sausas čekštelėjimas, ir Vilhelmas ėmė lėtai smukti. Aramilas pašoko ir pabandė išsitraukti kardą, tačiau šis nelindo iš dėklo. “Prakeiktas Peloras. Ir vėl jo kardas nusprendė, jog mano gyvybei negresia joks pavojus.” – piktai pagalvojo bardas. Paleidęs kardo rankeną, jis apsidairė kokio nors ginklo, tačiau tiesiai prieš save išvydo mažajį arbaletą, virėjo nutaikytą jam į galvą. Kitas arbaletas, jau tuščias, gulėjo numestas ant grindų.
“...Velniškai vertingi daiktai, tie mažieji arbaletai. Tiesa, šaudo nedideliais atstumais, ir jėgos daug neturi, užtat pasikišęs po rūbais gali jį prasinešti kur tik nori. O jei burtininkas tą arbaletą užburs, tai žala priešui gali būti nesuskaičiuojama. Pavyzdžiui, rengiant kokį išpuolį...” – kažkodėl dabar Aramilas prisiminė Sverigalo pilies ginklininko gyrimąsi naujais arbaletais. Tačiau tada nepagalvojo, jog kada nors pačiam reikės stoti prieš tokį ginklą.
Elfas lėtai iškėlė rankas virš galvos. Ir jau žiojosi paklausti, ką visa tai reiškia, tačiau virėjas nervingai mostelėjo laisva ranka tildydamas jį.
- Tylėk. Žinau, kuo baigiasi jūsų bardų kalbos. Prasižiok, ir nutildysiu tave amžiams. Ne, geriau šausiu į kaklą. Taip... Net jei išgyvensi, niekada negalėsi daugiau dainuoti, - virėjo akys ėmė karštligiškai blizgėti.
- Tu turbūt galvoji, kodėl aš tave prigriebiau? Nelinksėk, tu mane nervini. O tu juk supratai, jog mane nervinti neapsimoka? Cha – cha – cha. Tai žinok, kad už tavo galvą gausiu apdovanojimą. Ši bardų medžioklė buvo paskelbta dar didžiojo Karo metu. Būčiau seniau tave prigriebęs, tačiau aš, kaip ir mano tėvas bei senelis, laukiau ženklo. Ir pagaliau aš jo sulaukiau. “Kai žalios klonio dvasios degs savy...”. Cha – cha – cha. Jos jau sudegė. Vakar. O dabar atėjo ir jūsų – Peloro pasiuntinių eilė. Medžėja prisikėlė. O su ja prisikels ir nauja gyvybė. Teisioji tauta! - Virėjas šaukė ir kvatojo, o jo veidas vis labiau ėmė apsitraukti pamišimo šešėliu.
- Pavojus! – staiga nuskambėjo klyksmas. Ir daugelis balsų atkartojo šį žodį su vis augančiu siaubu...
000
Virėjas pasuko galvą į klyksmų pusę ir tarė:
- Na va. Išmušė ir mūsų valanda...
Tačiau kai vėl pasisuko į Aramilą, šio jau nebebuvo šalia. Pasinaudojęs sumaištimi, bardas žengė žingsnį atgal ir puolė į virtuvę. Pasukęs už kampo, jis dar spėjo išgirsti, kaip pavymui čekšteli arbaletas ir strėlė įsminga į durų staktą.Net nepažvelgęs į tą pusę, Aramilas perbėgo virtuvę ir, kojos spyriu atidaręs jos duris, išlėkė į lauką. Atsidūręs tarp dėžių ir maišų virtinių, bardas nė negalvodamas pasuko į kairę ir ėmė bėgti. Pavymui girdėjosi atkaklus persekiotojo šnopavimas, tačiau tai tik dar labiau paskatino Aramilą padidinti greitį. Staigiai pasukus už namo kampo, lyg iš niekur nieko, priešais jį išdygo krūva įvairiausių rakandų. Nelėtindamas greičio, bardas pabandė tą krūvą peršokti, bet apsiausto kraštui užsikabinus už vieno iš rakandų, Aramilas kaip ilgas tėškėsi į purvyną. Nusivalęs purvą nuo akių, pamatė, jog šalia stovi virėjas ir giliai šnopuoja. Bardas pabandė atsikelti, tačiau stiprus persekiotojo spyris į šoną, privertė vėl sukniubti.
- Na, dabar tu man pašokinėsi. Aš tau parodysiu, kaip bėgioti. Ar tu žinai, kaip aš nemėgstu bėgioti? – sušnypštė jis, ir piktdžiugiškai išsiviepęs, išsitraukė ilgą mėsininko peilį. – Aš pasistengsiu, jog tau labai skaudėtų. Labai labai...
Virėjas užsimojo peiliu, tačiau smogti nespėjo. Pasigirdo čekštelėjimas, ir į užpuoliko kaklą viena po kitos susmigo dvi juodaplunksnės strėlės. Jis kažką sugargaliavo, paleido peilį ir abiem rankom sugriebė strėles. Vieną pavyko ištraukti, ir tamsus kraujas plūstelėjo iš atviros žaizdos, o kita nepasidavė. Galiausiai virėjas paleido strėles ir susmuko. Iš žaizdos kakle vis dar tekėjo ir pamažu krešėjo kraujas. Trindamas skaudamą šoną, Aramilas pabandė atsistoti. Pavyko tik iš antro bandymo. Nusibraukęs purvą nuo akių, lėtai įkvėpė. Skausmo nepajuto.
- Na, nors niekas nelūžo, - sumurmėjo.
Bardas dar kartą įkvėpė ir tarsi pabudo iš gilaus sapno. Sprogo tyla. Aplink aidėjo klyksmai ir triukšmas. Tuo pat metu Aramilas pajuto spaudimą. Iš pradžių nestiprus, tačiau vis labiau stiprėjantis kažkas pastoviai veržėsi į bardo vidų. Į pasąmonę. Elfas apsižvalgė stengdamasis pamatyti šio keisto jausmo priežastį, ir išvydo reginį, privertusį suklusti. Bardas pastebėjo, jog visa gyvybė tiesiog akimirksniu ėmė nykti. Ten, šalia namo, staiga sustingo ramiai vaikštinėjęs katinas. Sustingo, ir... pasigirdo klaikus kniaukimas. Pro katino odą į lauką ėmė veržtis kažkokie ploni gleivėti kirminai, kurie čia pat krito ant žemės ir skverbėsi į ją. Gėlynas, augęs prie pat bardo, staiga ėmė juoduoti ir trupėti į dulkes. Tvokstelėjo karštis, ir dulkės nusėdo Aramilą. Ir tuo pačiu metu jį pervėrė aštrus skausmas. Kažkas atkakliai bandė pralaužti mentalinę užtvarą, saugančią jo dvasinį pasaulį. Tačiau, tarsi to dar būtų negana, iš žemės ėmė lįsti ilgi ploni kirminai. Jie lėtai vyniojosi apie bardo batus ir kilo vis aukštyn. Visai išsekintas pašėlusio skausmo, Aramilas pastebėjo, jog Peloro ranka ėmė švytėti pulsuojančia aukso spalva. Iš paskutiniųjų sugriebęs rankeną, bardas ištraukė kardą ir smeigė jį į žemę. Čia pat sukniubo ir pats....
Lėtai prasimerkęs, elfas pakėlė galvą nuo žemės ir perštinčiomis akimis apsidairė. Kur tik įžvelgė, tvyrojo išdegusi žemė, nusėta kažkokiais glitėsiais. Bardas sukaupė visas jėgas ir vėl prisimerkęs apsidairė. Taip... Aplink tvyrojo tik mirtis ir karščiuojanti žemė, tarsi votimis nusėta rausvų gleivių. Įsikibęs į kardo rankeną, Aramilas sunkiai atsistojo. Po nesenos fizinės bei dvasinės atakos jis jautėsi išsunktas ir prislėgtas. Ištraukęs Peloro ranką iš žemės, delnu nuvalė raštuotus ašmenis ir įsikišo kardą į dėklą. Maloniai nustebo, pastebėjęs, jog nedidelis apskritimas, kurio centras buvo Peloro ranka, liko nepaliestas mirties. Čia vis dar augo, nors ir menkutė, tačiau gyva žolė.
- Rodos viskas baigėsi? – garsiai paklausė savęs bardas ir pridūręs, – ar čia yra kas nors? - įsiklausė.
Tačiau neišgirdo nieko. Aplink tvyrojo vien tyla ir mirtis.
- Ką gi. Reikia rasti nors kokią mirties nepaliestą užuovėją, kad galėčiau mažumėlę atsigauti, - sumurmėjo Aramilas ir lėtu žingsniu patraukė gatve.
Iš pirmo žvilgsnio namai atrodė nepakitę, tačiau elfas jautė iš jų sklindantį mirties dvelkimą ir nesiryžo peržengti jų slenksčių. Taip beeidamas, Aramilas priėjo vartus, pro kuriuos įžengė į šį nelaimingą miestelį. Pasišlykštėdamas, stengdamasis neįžengti į rausvas gleives, kuriomis buvo nutaškyta visa apsauginė tvora bei žemė prie vartų, Aramilas išėjo už miestelio sienų. Apžvelgė apylinkes. Visas klonis, kuriame stovėjo miestelis, buvo tarsi išdegintas. Bardas pažvelgė į tą pusę, kurioje turėjo būti miškas, kurio taku atkeliavo čionai. Jo nebebuvo. Vieninteliai nenuniokoti šiame klonyje, buvo kalnai, juosiantys rytinę daubos dalį. Jų link ir patraukė Aramilas. Žengdamas mirusia žeme, bardas apmąstė šios dienos įvykius. “Ir niekaip nebūčiau patikėjęs, jei ryte man kas būtų pasakęs, jog šiandieną prisikels Medžėjos galybė. Jog pats išgyvensiu tokius baisumus. Gaila Vilhelmo. Jis man patiko. O tas prakeiktas virėjas. Vos negavau galo.” – staiga Aramilas sustojo. – “O kas man išgelbėjo gyvybę? – suglumo bardas ir pažvelgė per petį, tarsi tikėdamasis pamatyti savo išgelbėtoją, sekantį paskui jį. Bet paskui jį niekas nesekė. “Turbūt ten buvo koks miestelėnas, bet dabar tikriausiai jau bus žuvęs. Pala pala... Jei visas miestelis žuvo, turėjo likti krūva lavonų, tačiau aš nemačiau nieko, išskyrus tą gleivių jūrą gatvėse. Vadinasi, tos gleivės ir yra lavonai?” – šitaip bemąstydamas, Aramilas įžengė į mirties nepaliestą kalnų papėdę. Susiradęs jaukią vietelę tarp dviejų riedulių, nusisiautė apsiaustą ir patiesė jį ant žolės. Ant apsiausto padėjo savo liutnią ( tik per stebuklą išvengusią “traumų”) ir kardą. Po to iškėlė rankas į besileidžiančią saulę ir pradėjo kažką šnibždėti. Pasibaigus maldai, mėlynieji brangakmeniai ėmė skleisti melsvą šviesą, kuri apgaubė visą bardą. Atrodydamas tarsi degtų melsvoje ugnyje, Aramilas prisisegė kardą, per pečius persimetė liutnią, apsigaubė apsiaustu. Po to atsidėdo ant žolės ir užsimerkė. Melsva ugnis pamažu, tačiau atkakliai vieną po kitos naikino gleivių bei purvo dėmes.
- O, kad man kas taip kostiumą išvalytų.
Elfas krūptelėjo ir atsimerkė. Priešais jį, nutvieksta besileidžiančios saulės žaros stovėjo aukšta žmogysta, pasirėmusi į ilgą lanką.
000
- O, kad man kas taip kostiumą išvalytų, - vėl pakartojo žmogysta.
- Tu kas? – pavargusiu balsu ištarė Aramilas. “Šį vakarą tikrai galą gausiu,” – pagalvojo.
- Aš – Džeromas iš Jericho. Bent jau taip mane vadina draugai, – prisistatė nepažįstamasis ir, nesulaukęs iš elfo agresyvių veiksmų, atsisėdo.
- O kaip tave vadina priešai? – pabandė įgelti bardas, kuriam net pasaulio pabaiga nebūtų sukėlusi kokios nors reakcijos. Toks pavargęs tuo metu jautėsi Aramilas.
- O tu nelaikai liežuvio už dantų, - Džeromas pasidėjo lanką ant žemės ir ėmė lėtai stotis.
“Dabar muš,” – pagalvojo bardas, tačiau tuoj pat nuvijo tokią idiotišką mintį. Ir tarsi norėdamas įrodyti sau, jog joks pavojus negresia, žvilgtelėjo į savo kardą. Peloro ranka buvo apsiblausiusi kaip visada.”Tai dar nieko nereiškia. Virtuvėje kardas taip pat nemanė, jog gresia koks nors pavojus ir vis tik vos išnešei iš ten sveiką kailį,” – pridūrė pats sau. Ir tučtuojau pasibaisėjęs suvokė, jog ginčijasi su savimi.
- Viskas. Jei tu būtum norėjęs mane užmušti, seniai būtum tai padaręs. O jei tu, Džeromai, nori su manim pasišnekėti, tai turėsi palaukti ryto. Palaukti, kol aš pailsėsiu. Nes... – Aramilas nebaigė sakinio. Miegas užmerkė jam akis ir bardas užmigo.
Džeromas šyptelėjo, dideliais žingsniais apėjo stovyklavietę, o sugrįžęs išsitiesė ant žemės. Pasikišęs po galva kelionmaišį, o lanką su strėlėmis pasidėjęs šalia, vaikinas išsitraukė kažkokią šaknį ir ją kramtydamas nugrimzdo miegan.
Pabudęs Aramilas neskubėjo atsimerkti. Palaimingai šypsodamasis klausėsi rytinio paukščių čiulbesio ir džiaugėsi, jog vakarykščio įvykio atspindžiai nesudrumstė jo dvasinio pasaulio. Pagulėjęs iki valiai, bardas lėtai atsisėdo ir saldžiai nusižiovavęs, atsimerkė. Priešais jį gulėjo aukštas lieknas jaunuolis. Visa jo apranga buvo tik plačios odinės kelnės ir raudona auksu siuvinėta liemenė. Juosmenį juosė žalia juosta, o prie jos – prikabintas trumpas kardas riestais ašmenimis. Jaunuolis per miegus pasimuistė, ir Aramilas pastebėjo kažkokią šaknį, sukąstą tarp vaikino dantų. Staiga bardas trinktelėjo sau per kaktą. Na, žinoma. Šitas prašalaitis juk dar vakar atėjo pas mane į stovyklą, bet aš buvau toks nusikalęs, jog griuvau miegoti. Kaip ten jis? Džeromas iš Jericho?
- Džeromai, kelkis, jau rytas, – sušuko elfas.
Jaunuolis persivertė ant kito šono ir kažką sumurmėjo.
- Na, ką gi. Jei nenori keltis, tai aš mielai papusryčiausiu ir vienas, - sau po nosim sumurmėjo Aramilas ir, atsargiai ištraukęs kelionmaišį iš po atvykėlio galvos, atidarė. Ir ko tik jame nebuvo! Tačiau bardas labai nesidomėjo krepšio turiniu. Jis atsilaužė duonos, ir ėmė lėtai ją kramtyti. Pavalgęs, Aramilas paėmė iš kelionmaišio gertuvę vandens ir pradėjo godžiai gerti. Tačiau nuleidęs gertuvę, Aramilas pamatė tiesiai jam į tarpuakį nutaikytos strėlės antgalį.
- Labas, Džeromai, - apsimestinai saldžiu balsu ištarė bardas. – Labas rytas, miegaliau.
- Kas miegalius, o kas svetimu geru naudojasi, – atkirto jaunuolis.
- Na, gerai. Užteks seilėtis. Na, pasiskolinau truputį maisto. Na ir kas čia tokio? Tu matei, kas ten atsitiko? – elfas mostelėjo ranka klonio link. – Tai štai. Aš keliauju į Sverigalo pilį. Jei nori, kad užmokėčiau už suvalgytą maistą, keliauk su manim.
- Pas mus su vagimis nesiderama. Juos pakaria, - juodos Džeromo akys piktai blykstelėjo.
Prisiminęs jaunuolio sukąstą šaknį, bardas nusprendė surizikuoti:
- Bet juk tu pats vakar man pasiūlei pasivaišinti tavo geru. Negi neprisimeni?
Vaikinas ėmė dvejoti. Iš visko matėsi, jog Džeromas nė velnio neprisimena apie vakar vakarą. Aramilas buvo teisus. Ta sukąsta šaknis turėjo kažkokių narkotinų medžiagų, kurios, kaip jau pasidarė aišku, stipriai veikia atmintį. Jaunuolis lėtai nuleido lanką. Elfas šypsodamasis ištiesė delną:
- Aš – Aramilas Liadonas. Bardas.
Jaunuolis tvirtai spustelėjo jam atkištą ranką ir taipogi prisistatė:
- Džeromas iš Jericho.
- Ir viskas? Kaip tu užsidirbi pragyvenimui? – Aramilas lėtai atsistojo ir pasitaisė apsiaustą.
- Tai vienaip, tai kitaip, - numykė Džeromas.
Nusprendęs, jog geriau to klausimo neliesti, bardas nukreipė kalbą paklausdamas:
- Na tai kaip? Keliausi su manim iki Sverigalo?
Jaunuolis akimirką pamąstė, o po to sušuko:
- O kodėl gi ne? Juk tu man vis dar skolingas už maistą. Jau pamiršai? – nusikvatojo.
Kažkodėl elfas pasijuto nejaukiai.
- Na, tai keliaujam, - Džeromas persimetė kelionmaišį per petį, pasiėmė į ranką lanką ir išsitempė.
- Keliaujam, - pritarė Aramilas ir pažvelgė į tarp debesų pranykstančią kalnų masyvo viršūnę.
Du vyriškiai ėmė lėtai lipti akmenuota įkalne. Iš pradžių kopti nebuvo sunku. Tačiau netrukus visi raumenys ėmė degte degti, o akmenys lyg tyčia tik ir taikėsi išsprūsti iš po atramos ieškančios rankos ar kojos. Aramilas pabandė susikaupti ir pašalinti iš kūno vis didėjantį nuovargį, tačiau kažkada išmoktas dvasinis pratimas nepadėjo. Staiga neatsargiai suėmęs akmenį, jis persirėžė dešinį delną, bardo kūną perliejo skausmo banga. Nuovargį sulaikantis susikaupimas buvo išblaškytas.
- Viskas, – sušnypštė elfas ir krito kniūbsčias nedidelėje lyg tyčia čia pasitaikiusioje aikštelėje. Sunkiai alsuodamas, Aramilas ėmė laukti savo bendražygio. Netrukus pasirodė ir jis. Džeromas lengvai kopė kalno šonu, naudodamasis metaliniais kabliais, pririštais prie rankų.
- Viskas? Jau išsikvėpei? – Džeromas pasistengė įgelti nuvargusiam elfui. Tačiau pastebėjęs kraujuojančią ranką užsičiaupė.
- Tikiuosi, nenusilaužei jos? – atsargiai paklausė.
- Ne, vardan Peloro. Persirėžiau delną, bet man tas netrukdo, - piktai atrėžė Aramilas.
- Tu kaip nori, bet, jei nukraujuosi ant šito kalno, aš vienas nepasieksiu Sverigalo. O jei nepasieksiu pilies, tai negausiu užmokesčio, kurį tu man žadėjai. – Jaunuolis išsitraukė tvarsčių ir mikliai sutvarsė bardo delną.
Pažvelgęs į savo darbą, pakraipė galvą ir pareiškė:
- Bijau, jog tu toliau kopti negalėsi. Beje, nusileisti žemyn irgi. Taigi taip išeina, jog tu čia mirsi iš bado. Nebent...
Nutilus Džeromui, Aramilas pasekė šio žvilgsnį ir pastebėjo, jog jaunuolis bukai spokso į akmenų sąvartą. Bandydamas išsiaiškinti, kas taip sudomino bendražygį, elfas prisimerkė ir savo žalių akių žvilgsniu ėmė skrosti sąvartą. Kas jau kas, o akmenų sąvarta tikrai buvo ne Motinos Gamtos darbas. Dirbtinai suversti akmenys aklinai užtvėrė olą į kalnų gilumą.
- O kas, jei aš tau pasiūlysiu sutrumpinti kelią? – mąsliai šypsodamasis pasiūlė jaunuolis.
- Turbūt neatsisakysiu, - ironiškai šyptelėjo Aramilas.
000
Aramilas sėdėjo parietęs kojas po savimi ir stebėjo, kaip Džeromas tampo sunkius akmenis. Pamažu pasirodė tamsi urvo anga. Kai landa pasidarė pakankamai didelė, jog pro ją galėtų pralįsti abu keliauninkai, elfas atsistojo ir, pasitaisęs apsiaustą, tarstelėjo:
- Fakelas praverstų. Gal tu jį turi?
Bendražygis neigiamai papurtė galvą. Po to pažvelgė į tamsią urvo landą ir ištarė:
- Naa... Aš gana neblogai matau tamsoje...
- Žinai, gal geriau surask ką nors, ką galima būtų panaudoti kaip šviesos šaltinį.
Džeromas apsidairė.
- Taip... Šitas kalnas nepasižymi augalija, - sumurmėjo.
Po to pakėlė galvą ir truputį aukščiau ant nedidelės atbrailos, pamatė augantį kalninį spriegtuką. Vikriai iki jo nusigavęs, Džeromas nukirto rankos dydžio šaką ir sugrįžo pas bardą.
- Na štai. Bet net neįsivaizduoju, kaip visa tai uždegsi. Kalnų spriegtukas nedega, - jaunuolis sumišęs pažvelgė į bendražygį.
O tuo tarpu Aramilas paėmė šaką, ją iškėlė virš galvos, o kitą ranką nukreipė į saulę. Jo lūpos ėmė judėti tardamos žodžius, kurių niekas, išskyrus elfus, nebūtų galėjęs išgirsti bei suprasti. Tai buvo malda saulės dievui Pelorui. Šaka ėmė blausiai šviesti, rusenti, plykstelėjo liepsna, ir viskas nurimo. Vienas šakos galas dabar skleidė ryškią auksinę šviesą.
- Užsičiaupk, - praeidamas pro Džeromą, tarė Aramilas. - Dar įskris kas į burną.
- Bet... Tai kaip tu... Ne. Na eik tu... – nerišliai stengėsi kažką pasakyti jaunuolis.
- Jeigu jau nusiraminai, tada judam į vidų. Ir susikaupk. Nežinia ką rasime ten, - elfas šiurkščiai nutraukė Džeromo sapaliones.
Abu bendražygiai atsargiai žengė į tamsą. Bardas nešė aukštai iškeltą fakelą, o Džeromas – kautynėms paruoštą kardą. Pasirodo, kad tai, ką jie anksčiau laikė ola, yra ilgas erdvus koridorius, vedantis nežinia kur. Keliauninkai lėtai patraukė pirmyn. Aukštuose tunelio skliautuose gūdžiai aidėjo jų žingsnių aidas. Lygiomis sienomis šliaužiojo fakelo liepsnos atspindžiai. Ore tvyrojo drėgmė, tačiau akmeninis grindinys po keliautojų kojomis buvo sausas. Bendražygiai judėjo pirmyn atsargiai ir neskubėdami. Tad nuolatinis budrumas, įtempti raumenys ir tas atsargus sėlinimas, pareikalavo daug jėgų. Galiausiai Džeromas įsikišo kardą į dėklą ir susmuko ant grindų. Nusibraukęs prakaitą nuo kaktos, sumurmėjo:
- Viskas. Reikia pailsėti.
Aramilas taipogi lėtai atsisėdo šalia. Pavargti nepavargo, tačiau jis turėjo kitokių planų. Atidavęs fakelą Džeromui, elfas užsimerkė ir pabandė įsilieti į aplinką. Jis lėtai pakilo virš savo kūno ir lengvai nupleveno tolyn. Sklendė greitai, dairydamasis į šonus. Tačiau visur stūksojo tos pačios tamsios sienos. Dar ilgai niekas nesikeitė, kol pagaliau Aramilo dvasia pajuto sparčiai artėjančią gyvybę. Pasukus už kampo, ji pajuto stiprų mentalinį smūgį ir ištirpo ore.
Bardas lėtai atsimerkė ir apsidairė. Šalia jo ramiai snaudė Džeromas, apšviestas negęstančio fakelo šviesos. Besidairydamas, Aramilas pamažu ėmė prisiminti tai, kas atsitiko mentaliniam lygmeny. Jis atsistojo ir ėmė vaikščioti nuo sienos iki sienos.
- Taip. Ten toliau kažkas slypi. Kažkas, kas pajėgia pasipriešinti meltaliniame lygmeny, - taip mąstydamas Aramilas prisiminė jam suduotą galingą smūgį.
Po to jis pasilenkė ties Džeromu ir papurtęs už peties pabudino.
- Keliaujam.
Vaikinas atsikėlė, tylėdamas paėmė fakelą ir nužingsniavo paskui elfą. Ir nors abu keliautojai atsargiai žengė pirmyn dairydamiesi, jie nepastebėjo paskui juos slenkančio šešėlio. O šis savo ruožtu nė minutei nenuleido savo įkypų raudonų akių nuo bendražygių. Greitais plastiškais judesiais padaras vikriai bėginėjo tiek sienomis, tiek žeme. Tačiau jam nesisekė. Kad ir kaip jis pasisukdavo, į akis liejosi ta nekenčiama šviesa. Staiga Aramilas sustojo pajutęs kupiną neapykantos dvelksmą. Pasisukęs pamatė tiesiai į jį žvelgiančias raudonas keistai įkypas akis. Akimirkai jų žvilgsniai susiliejo, ir padaras vikriai dingo iš akiračio. Lygiai kaip ir Džeromas. Vaikinas pasuko už kampo, ir bardą užliejo tamsa. Ir ne tik tamsa. Kažkas glotnus ir šiltas užgriuvo Aramilą kaip tik tą akimirką, kai paskutiniai fakelo spinduliai dingo už posūkio. Viena ranka stengdamasis pasiekti kardą, kita ranka pamėgino nustumti nuo savęs užpuoliką. Ranka nuslydo plika šilta oda ir, neradusi už ko užsikabinti, skaudžiai trenkėsi į sieną. Tuo metu kažkas tvirtai suėmė bardą už pečių ir stipriai prispaudė prie grindų. Pergalingai žybtelėjo raudonos keistai įkypos akys. Tebesiekdamas ranka kardo, Aramilas sukaupė visas jėgas ir pabandė įsiskverbti į padaro dvasinį pasaulį. Bandymas nepavyko, tačiau užpuolikas trumpam atleido savo gniaužtus. To užteko, kad Peloro ranka susmigtų į jį. Šis atšoko į šalį ir piktai žybtelėjęs akimis metėsi ant aukos. Tačiau vėl švystelėjo Peloro ranka, ir padaras sukniubo visiems laikams. Vikriai pašokęs ant kojų, Aramilas neramiai apsidairė: gal dar yra tokių padarų netoliese? Nesulaukęs puolimo, jis pasilenkė ties užpuoliko kūnu ir kardo šviesoje ėmė apžiūrinėti. Padaras buvo nedidelio ūgio, pilkos plikos odos, kuri buvo nusėta tamsiomis dėmėmis, o padaro galūnės baigėsi trimis ilgais pirštais. Aramilas koja parvertė lavoną ant nugaros ir nustebęs atšoko. Tas padaras turėjo žmogaus veidą. Tik įkypos raudonos akys darkė jaunuolio veidą. Pasipurtęs bardas apsisuko ir greitai nubėgo pirmyn. Jį slėgė bloga nuojauta. Ir kuo toliau jis bėgo, tuo ta nuojauta stiprėjo. Pasukęs už kampo, Aramilas išvydo Džeromą, nutviekstą negęstančio fakelo šviesos. Jis į visas puses mosavo savo lenktu kardu, kapodamas aplink jį šokinėjančius ir į šviesos ratą bijančius įeiti padarus raudonomis akimis.
- Džeromai, gyvas? – sušuko elfas ir įšoko į šviesos ratą.
- Aha, - burbtelėjo vaikinas, - O tu kur taip ilgai trankeis?
- Buvo reikalų, - trumpai tarstelėjo ir trumpu smūgiu sutrupino vieno padaro kaukolę.
Daugiau nebuvo nei noro, nei laiko apie ką nors šnekėtis. Padarai vis plūdo ir plūdo, o raudonų įkypų akių jūra, rodės, jog nesibaigs niekada. Padarai nesigynė, jie tik lindo vis artyn ir artyn, o bendražygiai juos kapojo. Šviesos ratas pasidarė slidus nuo kraujo, o aplink jį sugulė kalnai pilkšvų kūnų. Vienąkart Aramilas slystelėjo ir vos nenukrito į pragaištingą tamsą, tačiau Džeromas spėjo laiku sugauti bendražygį. Bardas pavargo, jo draugas irgi vos bepakėlė savo kardą, o orda raudonakių vis nesibaigė. Apsipylęs prakaitu Aramilas suvokė, jog ilgiau neišsilaikys. Čia pat jo koja slystelėjo ant kažko slidaus, ir jis sunkiai drėbėsi ant žemės. Peloro ranka nukrito kažkur į šalį. Elfas pabandė atsikelti, tačiau šilta tripirštė ranka sugriebė jį už kojos ir įtraukė į tamsą. Paskutinis vaizdas, kurį jis spėjo pamatyti, buvo Džeromas, sukniubęs ant žemės, ir ant jo užsilipęs padaras. Po to ir patį Aramilą užgriuvo plikų šiltų kūnų lavina.
000
Aramilas iš paskutiniųjų grūmėsi su užpuolikais, tačiau jo jėgos sparčiai seko, o padarai, rodos, taip tvirtai suėmė kiekvieną jo kūno lopinėlį, kad jis negalėjo net sukrutėti. Pasirengęs neišvengiamai mirčiai, nors ir kokia ji būtų, bardas užsimerkė. Tačiau nepajuto jokių į kūną smingančių ilčių ar nagų. Padarai pakėlė jį ir ėmė kažkur nešti. Apgaubtas aklinos tamsos, Aramilas nematė nieko išskyrus esančias visur raudonas įkypas akis. Ir girdėjo keistą gomurinį padarų čepsėjimą. Jis pabandė pašaukti Džeromą, tačiau vos spėjo prasižioti, jo burną uždengė minkštas šiltas delnas. Visiškai pasidavęs likimui, bardas susikaupė(kiek tai buvo įmanoma tokioje situacijoje) ir... Tokiose situacijose anksčiau, jis būtų įsigilinęs į aplinką, savo žaliomis akimis perskrodęs aplinką, pajutęs gyvybę ar mirtį... Tačiau dabar, dabar aplink tvyrojo pragaištinga tamsa, kuri tarsi sunkus apklotas apgaubė elfą ir visiškai slopino bet kokius jo sugebėjimus. Aramilas pajuto artėjančią baimę. Paskutinįkart jis buvo išsigandęs didžiojo Karo metu, kai vienui vienam reikėjo stoti prieš Raagarių demoną. Tačiau nuo to atsitikimo praėjo tikrai nemažai laiko. Koks šimtas metų. Ir per tą šimtmetį jam nė karto nereikėjo išsigąsti. Tačiau dabar, apgaubtas
tirštos tamsos, Aramilas pajuto artėjančią baimę. Savo baimę. Jam pasidarė šiurpu.Taip bemąstant, bardą nešę padarai tėškė jį ant akmeninio grindinio ir
-11-
čepsėdami išsilakstė. Netrukus pasirodė dar viena raudonakių orda ir šalimais kažkas žnegtelėjo. Padarams pasišalinus, bardas tyliai pašaukė:
- Džeromai?
Pasigirdo stenėjimas ir kažkas tyliai atsakė:
- Aha. Čia aš, seni. Kaip sveikata?
- Jei atmesime kylančią panišką baimę, tada gerai, - bardas bandė pajuokauti.
- Nieko. Nepraskysk. Aš dar prastesnėse situacijose buvau atsidūręs, - Džeromo balsas įgavo plieninį atspalvį, - Ar tu bent įsivaizduoji, kur mes atsidūrėme?
- Ne, - Aramilas iš paskutiniųjų kovojo su jį užplūstančia baime.
Jaunuolis atsistojo ir ėmė apgraibomis tyrinėti aplinką.
- Mes atsidūrėme kažkokioje kišenėje. Čia tarsi koks kambarys, o vienintelį kelią iš čia saugo raudonakiai, – atsisėdęs šalia elfo ištarė Džeromas.
- Ką gi? Belieka laukti.
Džeromas pasirausė savo krepšyje ir išsitraukęs iš ten šaknį ėmė kramtyti. Netrukus jis nugrimzdo į gilų miegą. Aramilas užsisklendė savy ir, gniuždomas baimės, pamažu užmigo. Išvarginti patirtų įspūdžių keliautojai nepajuto, kaip tyliai į nišą nuslinko viena sienos dalis, o pro prasivėrusią angą sušvito menkutė šviesa. Jie taip pat nepajuto, kai iš šviesos į tamsą įžengė du persisukę žmogėnai ir vieną po kito atsargiai sunešė juos į apšviestą patalpą. Siena vėl sugrįžo į savo ankstesnę vietą. Koridorių užliejo tamsa.
- Sveiki atvykę į mano prabangią buveinę.
Griausmingas balsas išplėšė Aramilą iš sapnų pasaulio. Palaukęs, kol akys pripras prie šviesos, jis prisimerkė ir apsidairė. Jie atsidūrė didelėje skliautuotoje salėje. Aukštos akmeninės kolonos rėmė skliautus, padengtus kažkokia pūkuota danga. Visą salę apšvietė auksiniai žibintai. Ir apskritai čia vyravo auksas. Auksinės skulptūros slėgė raudono gobeleno kilimą. Iš aukso buvo išlieti netgi krėslai, kuriuose jie sėdėjo. Po to bardo žvilgsnis nukrypo į šeimininką – kresną nykštuką su ilga auksinių žiedų pripinta barzda. Jis buvo susisupęs į ilgą melsvą chalatą.
- Na, tai kaip mano buveinė? – prabilo nykštukas, pastebėjęs klaidžiojantį Aramilo žvilgsnį.
- Na, nieko, – bardas pabandė atspėti pašnekovo kėslus.
- Cha – cha – cha, - griausmingai nusikvatojo nykštukas ir patogiai( tarsi tas būtų buvę įmanoma kietam auksiniam krėsle) atsilošęs krėsle, nusibraukė juoko ašarą.
- Bet tu įtarus. Vos kas, o tu jau visur įžiūri piktus kėslus, - staiga jo veidas persimainė ir jis užbaigė frazę: “Tu visiškai teisus.”
Sulig tais žodžiais dvi žmogystos prišoko prie ką tik pabudusio Džeromo ir sugriebė jį už rankų. Aramilas pabandė atsistoti, tačiau nykštukas mostelėjo ranka, ir bardą apėmęs keistas jausmas vėl privertė atsisėsti. Tada nykštukas atsistojo ir niekinamai pažvelgęs į išsigandusį Džeromą, vėl kreipėsi į elfą.
- O mes ir nesusipažinom. Aš – Cherėjas. Alchemikas. Turbūt jau pastebėjai, jog čia vyrauja auksas? Taigi nesunku suprasti, jog aš atradau, kaip metalą versti auksu ar ne? Apie tave, Džeromai, esu prisiklausęs ir maniau, jog tu esi geresnis, bet kas gi tu, nepažįstamasai?
- Aš – Aramilas Liadonas. Keliaujantis bardas, - elfas susidomėjęs pažvelgė į Džeromą, paskui į nykštuką.
- Aha, tai tu nieko nežinojai? – Cherėjas vėl ėmė juoktis, pamatęs suglumusį bardą. – Tavim juk manipuliavo. Šis – niekingas padaras, - nykštukas mostelėjo ranka į Džeromą, - yra, ar geriau sakyti buvo, profesionalus vagis. Spėju, jog jį nusamdė Alachandros Paša, kad iš manęs išvogtų daiktų vertimo auksu paslaptį. Ar ne, meiluti? Bet kaip tu čia įsipainiojai?
- Aš... Na...
- Nesvarbu. Visiškai nesvarbu. Tu įžengei į mano gyvenimą, bandei įsibrauti į mano mintis, tad irgi mirsi, – šaltai nukirto Cherėjas.
Aramilas vėl pabandė pašokti nuo krėslo, tačiau nykštukui mostelėjus ranka, susmuko atgal. Jis beviltiškai sukaupęs jėgas bandė įveikti nematomus pančius, tačiau veltui. Nykštukas apsisuko ir nuėjo į salės gilumą. Žmogystos, tempiančios už parankių Džeromą, nusekė paskui.
- Aramilai, bėk, palik mane ir gelbėkis pats....
Dar spėjo sušukti jaunuolis ir dingo už posūkio. Bardas vėl pabandė ištrūkti, tačiau veltui. Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už numestos Džeromo strėlinės ir lanko. Pabirusios strėlės buvo su juodomis plunksnomis. “Aš jam skolingas už išgelbėtą gyvybę, tačiau niekuo negaliu pagelbėti. Kokia žiauri likimo ironija,” – šmėkštelėjo mintis. Kažkur toli nuskambėjo klyksmas. Po to dar ir dar kartą. Tai tęsėsi, rodos, visą amžinybę. Staiga triukšmas nutilo. Stojus tylai, Aramilas pasijuto nejaukiai. Turbūt dar ir todėl, jog suprato, kad dabar ateis jo eilė. Tačiau tolumoje pasigirdęs šlepsėjimas nutraukė tylą. Aramilas sukluso. Žingsniai nė iš tolo nepriminė nei nykštuko, nei jo pakalikų eisenos. Ši buvo kitokia. Sunki ir skausminga. Bardas pasuko galvą į žingsnių pusę ir tarp kolonų išvydo prie jo slenkantį siluetą.
000
Tai, ką pamatė Aramilas, pranoko visus jo fantazijos vaisius. Artinosi padaras, panašus į buvusį bendražygį – Džeromą. Nuo kūno vietomis nulupta oda kabojo skyvitais. Iššokę raumenys buvo padengti kažkokia permatoma substancija, kuri retkarčiais varvėjo ant žemės. Padaras priėjo prie bardo ir sustojo. Tolumoje pasigirdo artėjantis pamišusio nykštuko balsas. Aramilas pasisuko į tą pusę, vėliau vėl pažvelgė į padarą. Ir sustingo. Prieš save išvydo pasilenkusio padaro veidą. Belūpė burna šypsojosi kreivais dantimis, pro kuriuos nuolat tekėjo seilės. Elfas įdėmiai pažvelgė jam į akis. Tuo pat momentu, viena padaro akis iššoko iš akiduobės ir pakibo ant sausgyslių. Siaubūnas pakėlė kairę ranką ir lėtu smūgiu ją sutraiškė. Per jo veidą ėmė lėtai tekėti kraujas ir akies baltymas. Kita, raudonų kraujagyslių išvagota akimi padaras ėmėsi stebėti elfo reakciją. Bardą supykino. Siaubūnas vėl nusiviepė dantimis ir atsitraukė.
- Kaip matau, jau susipažinai iš naujo su buvusiu bendražygiu? – ironiškai šūktelėjo šalia atsistojęs Cherėjas.
Aramilas nieko neatsakė, tik sugriežė dantimis.
- Pyksti? – paklausė nykštukas ir sugriebė už žiedo, įpinto barzdoje. – Jis juk buvo vagis. Niekingas vagipalaikis. Jis nusipelnė tokios lemties. O juk ne kiekvienas gali pajusti geriausio alchemiko ir chirurgo skalpelį. Įsivaizduok, jog aš suteikiau jam garbę.
- Tu nesveikas. Žinai tą? Tu tikrai nesveikas, – pavargusiu balsu ištarė bardas.
Cherėjas griausmingai nusijuokė.
- Ne tu pirmas mane vadini bepročiu, ir tikrai tu nebūsi tas pirmasis, išgyvenęs po tokio pareiškimo, - jis vėl nusijuokė ir mostelėjo ranka.
Aramilą laikantys gniaužtai atsilaisvino, ir jis pašoko iš krėslo.
- Be to, aš ne tik mokslininkas. Kaip jau žinai, puikiai jaučiuosi ir dvasiniam pasauly.
Nykštukas pasisuko į padarą ir įdėmiai pažvelgė į jį. Bardas pajuto kaip mentaliniu lygmeniu nusitiesė tiltas tarp padaro ir Cherėjo. Trumpas impulsas, ir padaras pasuko į elfo pusę.
- Manau, jog tau bus malonu žūti nuo buvusio draugo rankos. A?
Nykštukas apsisuko ir linksmai švilpaudamas nuėjo gilyn į salę. Aramilas liko vienas su tuo siaubūnu. O jis vis šiepėsi belūpe burna, tarsi iš anksto džiaugdamasis būsimomis skerdynėmis. Rankos pačios griebėsi už juosmens. Bet Peloro rankos tenai nebebuvo. Tik dabar bardas prisiminė, jog kardą pametė kažkur koridoriuose. Jis greitai apsidairė, bandydamas surasti ką nors, kas tiktų vietoj ginklo. O padaras pamažu ėmė artėti lėtai vilkdamas dešinę koją. Aramilas pasijuto tarsi žvėrelis, papuolęs į spąstus. Neturėdamas kur dėtis, jis greitai užlindo už krėslo bandydamas laimėti laiko. “Turiu du pasirinkimus: arba bėgti į salės gilumą pas beprotį mokslininką, arba pasilikti su šiuo Cherėjo nesveikos psichikos padariniu,” – pagalvojo elfas. Tačiau nė vienas variantas jo neviliojo. Užsigalvojęs Aramilas vos išvengė padaro smūgio. Greitai atšokęs į šalį, jis vėl apsidairė. Ir... Jo žvilgsnis užkliuvo už raudono aksomo vėliavų, nukarusių nuo kolonų. “Jei pabandyčiau jomis užlipti iki viršaus, galėčiau pasprukti sijomis, jungiančiomis kolonas,” - sumetė bardas. Išvengęs pabaisos smūgio, jis greitai nubėgo užuolaidų link. Pašokęs į viršų, įsikabino į minkštą aksomą. Ir sunkiai trenkėsi į žemę. Pasirodo, vėliavos buvo vos prikabintos prie kolonų. Besikapanodamas po jį užkritusį aksomą, Aramilas išgirdo gerklinį juoką. Be abejo, juokėsi siaubūnas.
- O tu, pasirodo, dar ir humoro jausmą turi, - sumurmėjo.
Ir tada jį suspaudė tvirti gniaužtai. Pakėlė ir tėškė ant žemės. Bardas beviltiškai bandė išlįsti iš aksomo raukšlių, tačiau jam nesisekė. Kibi medžiaga, rodos, prilipo tarsi antra oda. Stiprus smūgis į šoną.
- Tai tu dar ir spardaisi, - sušnypštė elfas, bandydamas išsilaisvinti.
Žodžius vėl palydėjo stiprus spyris. Kažkas aštrus įsirėmė į nugarą. Aramilas pajuto, kaip siaubūnas suėmė aksomo galą ir ėmė kažkur tempti. Pasigirdo plyštančios medžiagos garsas. Jis pasimuistė ir pagaliau išsilaisvino iš jį surakinusių gniaužtų. Pasiritęs į šalį bardas sunkiai atsistojo ir pažvelgė į padarą, rankose tebelaikantį aksomo draiskanas. Kautynių metu nuo jo nusilupo dar daugiau odos ir dabar ji kabaliavo tarsi koks apsiaustas. Pastebėjęs savo priešininko žvilgsnį, siaubūnas nusiplėšė vieną odos skyvitą nuo rankos ir ėmė jį kramtyti. Bardas pajuto, jog vėl tuoj apsivems. Jis vienu šuoliu prišoko prie padaro ir iš visų jėgų smogė šiam į pilvą. Didžiam jo nustebimui, kumštis praslydo tarp raumenų ir žarnų. Padaras vėl nusijuokė ir atgalia ranka smogė Aramilui į veidą. Šis nuo smūgio nusirito į šalį. Ir, nors sunkiai, tačiau vėl atsistojo. Mažumėlę svaigdamas nuo smūgio, jis suglumęs pažvelgė į savo kairę ranką. Ši spaudė dar pilve sučiuptą žarną. Vienas jos galas dabar gulėjo bardo delne, o kitas baigėsi siaubūne. Pastebėjęs sutrikusį padarą, elfas piktai nusiviepė ir smarkiai trūktelėjo kairę ranką. Ore nuskambėjo gerklinis riaumojimas, ir siaubūnas suklupo ant vieno kelio. Elfas vėl nusiviepė ir, jausdamas šiokį tokį malonumą, ėmė traukti žarną abiem rankomis. Visiškai apkvaitęs iš skausmo padaras raitėsi ant grindų, rankomis bandydamas sulaikyti laukan virstančius vidurius. Vėliau jis nurimo.
- Skausmo šokas būdingas visiems, netgi patiems šlykščiausiems padarams, - Aramilas garsiai pakartojo Sverigalo pilies ginklininko žodžius.
Po to jis lengviau atsikvėpė ir... suvokė, jog neturi kur eiti. Vienintelis kelias, kuriuo jis galėjo pasukti, vedė gilyn pas išprotėjusį nykštuką. Sunkiai atsidusęs bardas pasuko tarp kolonų.
Atsargiai sėlindamas tarp kolonų, jis suvokė, jog Cherėjas, negalėdamas palaikyti mentalinio ryšio su savo kūriniu, supras, kad pabaisa pribaigta, ir lauks jo. “Na ką gi. Kito pasirinkimo juk neturiu,” – tyliai atsidusęs pagalvojo bardas.
Išgirdęs žingsnius priekyje, jis greitai pasislėpė už kolonos ir sulaikė kvėpavimą. Pro šalį, nesidairydami į šalis, praėjo du susisukėliai, nykštuko tarnai. Jie kažką tyliai murmėjo tarpusavy. Susisukėliams praėjus, Aramilas vėl atsargiai patraukė pirmyn. Paėjęs dar kelis metrus, jis išvydo pakylą, ant kurios buvo įrengta milžiniška laboratorija. Stalai buvo nusėti įvairiausiais instrumentais bei įrankiais. Lentynos lūžte lūžo nuo visokiausių kolbų, butelių ar indelių. “Kitu atveju visai mielai pasidairyčiau po ją,” – pagalvojo elfas.
Po to apsidairęs, pastebėjo krūvas dėžių ir susilenkęs jų nubėgo link. Susiradęs vietą, iš kurios aiškiai matėsi visa pakyla, jis atsisėdo ir susimąstė: “Man reikia surasti kelią, kaip iš čia pasprukti,” – galvoje karštligiškai sukosi tik ši mintis. Staiga Aramilas išgirdo tylų grumėjimą. Iš pradžių tolimas jis pamažu artėjo ir darėsi vis garsesnis. Pamažu ėmė vibruoti grindys ir aižėti kolonos.
- Kas.... – norėjo sušukti bardas, tačiau galingas trenksmas nustelbė jo žodžius.
000
Apsvaigęs nuo dulkių ir griausmo, Aramilas vos spėjo išsisukinėti nuo krentančių olos atplaišų. Pasirodė, jog kažkada, jaunystėje, lankytos akrobatikos pamokos nenuėjo veltui. Pamažu dingo gaudimas, nustojo virpėjusios sienos, nusėdo dulkės. Bardas su palengvėjimu nusibraukė prakaitą nuo veido ir apsidairė. Laboratorija atrodė apgailėtinai. Nugriuvus vienai kolonai, įlūžo neprilaikomo skliauto gabalas. Akmeninės nuolaužos visiškai suniokojo lentynas, stalus bei kitokius alchemiko reikmenis. Pro įgriuvusias lubas matėsi giedras dangus. Elfas sunkiai nukreipė akis nuo dangaus mėlynės ir pasuko į tą pusę, kurioje, jo manymu, turėjo būti išėjimas. Atsargiai ropšdamasis per nuolaužas, Aramilas pastebėjo kažkieno kojas, išlindusias iš po akmens. Visa kita būtybės dalis buvo prislėgta akmens. Priėjęs arčiau, bardas pamatė, jog kojos apautos paauksuotais raudonos odos batais. “Na, ką gi. Tas išgama sulaukė kas jam priklausė,” – pamanė elfas ir šyptelėjo. Įveikęs dar vieną nuolaužų sangrūdą, jis išvydo tai, kas minutėlei atėmė žadą. Vienoje salės sienoje žiojėjo kelių metrų skersmens tunelis, kuris baigėsi kažkur kalno išorėje. Ne, šviesos pro jį nesimatė, tačiau elfas pajuto iš jo sklindančią Gyvybę. Pulsuojančią ir besidžiaugiančią pavasariu. Nė nesusimąstęs, Aramilas pasuko į tunelį ir pasinėrė į jo tamsą. Tačiau dabar, kai Gyvybės pilni laukai, atrodė, ranka pasiekiami, tamsa jo nebegąsdino. Priešingai. Dabar ji kėlė tik juoką. Nevalingai prunkšdamas iš laimės ir džiaugsmo Aramilas pasileido bėgte į jau pasirodžiusį šviesų tašką tunelio gale. Išlėkęs į šviesą, elfas krito kniūbsčias ant žolės. Apsvaigęs nuo užplūdusių jausmų, jis taip pragulėjo iki vakaro. Nusileidus saulei, malonus apsvaigimas pavirto į sunkų miegą. Į pasąmonę iškilo šių dienų įvykiai. Klykė žmonės, iš žemės lindo ilgos kirmėlės ir skverbėsi į jų kūnus. Ore virpėjo salstelėjęs mirties kvapas ir pragariškas karštis. Aramilas karštligiškai blaškėsi pro miegus, tačiau nubusti nesugebėjo. O sapnų karalystėje priešais jį iš žemės išlindo milžiniška raudona kirmėlė. Ji apsupo elfą savo pačios kūnu ir bardas liko uždarytas improvizuotame aptvare. Kai kirmėlė pasilenkė ties juo ir pražiojo nasrus, Aramilas pagaliau pabudo ir atsisėdo išpiltas šalto prakaito.
- Ką visa tai reiškia? – sumurmėjo jis. – Nieko nelaukiant reikia traukti į Sverigalą. Jei kas ir gali man padėti, tai tik pilies burtininkas, – taip nusprendė.
Pasidaręs negęstantį fakelą, bardas nieko nelaukęs pasuko į rytus. Tačiau prisiminęs pilies burtininko žodžius, jog dainuojančiam Sverigalo pilies himną ir patys dievai padės, jis užtraukė:
Jei nežinai kur link pasukt
Ar pasiklydai nelauktai,
Keliauk į rytus ir tik
Ten
Surasi savo
Prarastą ramybę...
Tačiau nespėjus užbaigti posmo, bardą kažkas pertraukė, ir užbaigė vietoj jo:
Bet jei širdis tavoji kupina
Blogybių įvairių,
Aplenk šią pilį tu lanku,
Nes dievo Peloro šaly nėra,
Kas veikti piktadariams.
Pasukęs balso link, Aramilas apėjo didžiulę uolą ir išvydo vyriškį, kažkaip negrabiai sėdintį ant žemės. Priėjęs arčiau, jis suprato, kad tas vyriškis jam jau kažkur matytas. Bardo mintis nutraukė skambus nepažįstamojo balsas.
- Ėhhė. Ką aš matau? Juk čia tas bardas, kuris atsisakė pilies vyrams padainuoti apie gražiąją mergelę.
- Aš nešvankybių nedainuoju, - atrėžė Aramilas, pagaliau prisiminęs, kur matė tą žmogų. Tai juk Sverigalo pilies komendantas.
- O tu nė kiek nepasikeitei, – plačiai nusišypsojo storulis. – Klausyk, bet ką tu čia veiki? Tu juk žadėjai keliauti į šiaurę?
- Tavo tiesa. Aš buvau pasukęs į šiaurę, tačiau atsitiko kažkas neįtikėtina. Pradėjo pildytis senoji Sakmė. Beje, ką tu čia veiki? Ar neturėtum dabar tupėti sau šiltai pilyje, užuot trankęsis kažkur po kalnus?
- Aha, gerai būtų. Bet... Tu turbūt girdėjai apie alchemiką Cherėją?
Aramilui niūriai linktelėjus galva, komendantas tęsė toliau:
- Tai štai. Pasiuntė mus gerasis kunigaikštis į kalnus, kad jį sunaikintumėm. Tu įsivaizduoji, tas neūžauga norėjo, kad Sverigalo pilis jam mokėtų duoklę. Bet pakeliui patekom į spąstus ir pusė būrio žuvo. Ir man kliuvo, – storulis pakėlė vieną koją. Ši nulinko tarsi būtų buvus be kaulų. – Įėjom mes į tarpeklį, o mus užpylė kažkokiu “brudu”. Bet mūsų tai nesulaikė. Vyrai paliko mane čia, o patys pasuko to šmikio irštvos link. Na, mūsų ginklininkas sugalvojo vieną dalyką, kad nereikėtų landžioti po tuos urvus, jis sutaisė galingą sprogstamąjį užtaisą. Tu turbūt girdėjai sprogimą? Norėčiau pamatyt vaizdą. Turbūt pusę kalno nunešė, – storulis sukikeno.
- Taip... Nunešė. Ne tik pusę kalno, bet ir nevykėlius sprogdintojus, – tyliai ištarė bardas.
Akimirkai nuo komendanto veido nuslinko šypsena, bet netrukus ji vėl sugrįžo:
- Bet tas neūžauga juk nudvėsė?
- Taip, tas neūžauga nudvėsė. Aš pats savo akimis mačiau, - niūriai patvirtino Aramilas.
- Vadinasi, galim keliauti namo, – pasakė storulis ir išsitraukęs dėžutę iš kišenės padavė ją elfui. – Čia mūsų magas sugalvojo, kad nereikėtų ilgai keliauti namo. Tiesiog atidaryk ją ir...
Nutrūkus sakiniui, bardas pasisuko į storulį. Į bardą žvelgė stiklinės akys.
“Matyt, tas “brudas” atliko dar ir nuodų funkciją. Na ką gi, sudie, bičiuli,” – pamanė Aramilas ir atidarė dėžutę. Jį apgaubė plūstelėjusių dulkių debesis. Akimirkai nutirpo visas kūnas, ir pamažu išsisklaidė nebūty.
Kai sugrįžo sąmonė, elfas pajuto, jog guli ant kietos žemės. Atsisėdęs apsidairė. Aplink driekėsi ugnies nuniokota žemė. Aramilą tiesiog slėgte prislėgė mirties pojūtis. Pašokęs ant kojų, jis dar kartą apsidairė ir surado tai, ko ieškojo. Tiksliau, surado tai, kas iš jos liko. Pilies vietoje stūksojo krūvos akmenų, apraizgytų raudonais spygliuotais vijokliais. Visas kalnas ir jo papėdė buvo nusėta glitėsių klanais. O garsieji Sverigalo miškai virtę pelenų krūvomis. Aramilas sunkiai suklupo ant kelių ir delnais užsidengė veidą.
- To negali būti, - galvoje sukosi tik viena mintis, - to negali būti, - pakartojo garsiai.
- Bet yra...
Išgirdęs balsą, bardas atitraukė rankas nuo veido ir pažvelgė į viršų. Šalia stovėjo nedidelio ūgio senukas, ilga baltai melsva barzda.
- Kas tu? – Aramilas pažvelgė į senolį.
- Aš esu Valimas – buvusios Sverigalo pilies magas. Negi manęs neprisimeni, dieve Pelore?
Elfas suglumęs pažvelgė į senuką.
- Kaip tu mane pavadinai? Peloru? Kodėl?
- Taip... Pasirodo, mano spėjimas pasitvirtino. Tad klausyk viską nuo pradžių: Didžiojo Karo metu, kai Medžėja sumušė dievų kariauną ir grėsė pavojus netgi tau, dieve, saulės žyniai privertė tave slėptis. Tuo metu Sverigale lankėsi niekam nežinomas bardas. Mes nutarėme į jo kūną perkelti tavo dvasią. Tačiau, kaip jau pasitvirtino, dėl neramumų mentaliniame lygmeny bandymas nepasisekė. Tavo esybė liko užrakinta bardo pasąmonėje. Tąkart dievai nugalėjo Medžėją ir įkalino ją auksinėje Kergo akyje. Tačiau per visą tą sumaištį bardas dingo su visa tavo esybe. Daug metų mes ieškojome to bardo, tačiau nesėkmingai. O čia lyg tyčia dar Medžėjos galia sugrįžo. Tu atsiradai, bet per vėlai.
Aramilas suglumęs klausėsi senio kalbos. “ Aš saugau saulės dievo Peloro esybę?” – mąstė jis.
Tuo metu senis ėmė kažką murmėti. Bardas pajuto, kaip jam ima temti sąmonė. Sukaupęs paskutines jėgas, jis pabandė senį pasiekti, tačiau jėgos Aramilą apleido pusiaukelėj ir jis susmuko ant žemės.
Aš sunkiai praplėšiau apsunkusius vokus.
- Sveikas, Valimai, - pasisveikinau, pastebėjęs prie manęs palinkusį senuką.
- Kaip tu? – susirūpinusiu balsu paklausė jis.
- Aš? Gerai, - sumelavau, nors galva tiesiog plyšo iš skausmo.
Pamažu pradėjo grįžti atmintis. Staiga tarsi kūjis trenkė žinia.
- Ką reiškia per vėlai? – sušukau.
Senis nuleido savo žilą galvą:
- Tu likai vienintelis iš dievų. Visi kiti žuvo.
- O Verilija? – paklausiau.
Senis lėtai papurtė galvą:
- Visi, Pelore, visi...
Lėtai pažvelgiau į nuniokotą kraštovaizdį.
- Verilija, - sušnibždėjau.
Mintyse šmėkštelėjo žaliaplaukės merginos atvaizdas, ir aš, paplūdęs ašaromis, kritau kniūbsčias ant išdegusios žemės.
Kur ašaros pasiekdavo žemę, ten pradėdavo augti nauja žolė, į saulę imdavo stiebtis medelių ūgliai. Prasidėjo gyvybės atgimimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą